2016-10-13
Rasa Murauskaitė. Į grožį aš tikiu, arba neprarasto grožio meditacijos
Žibuoklės Martinaitytės nuotrauka

Žibuoklės Martinaitytės audiovizualinių novelių „Grožio beieškant“ premjera Lietuvoje

Amžinasis grožio klausimas nuolatos kankina, masina, audrina menininkų ir filosofų intelektą bei vaizduotę. Grožio meditacijos istorijos begalybėje ne kartą reiškėsi skirtingiausiomis ir netikėčiausiomis formomis, modernios minties menininkų jis buvo ne kartą pasmerktas ir iš naujo įsimylėtas, bet pamirštas – niekada. Grožio ieškodama į Lietuvą sugrįžo Niujorke gyvenanti lietuvių kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė, 2016 m. spalio 6 d. publikai piano.lt salėje pristačiusi savo monumentalaus kūrinio „Grožio beieškant“ – audiovizualinių novelių grožio tema – premjerą.

Ši kompozicija įkvėpta kompozitorės viešnagės „Cité des Arts“ rezidencijoje Paryžiuje. Sunku įsivaizduoti kitą miestą, kuris taip alsuotų visapuse estetika – čia susijungia vientisas grožio išgyvenimas, į kurį įtelpa ne tik įstabi architektūra, gausios genialių meno kūrinių kolekcijos, aukščiausio lygio muzika koncertų salėse, bet ir išdailinta vidinė žmogaus kultūra, ore tvyranti subtilumo atmosfera. Beveik visi šie žodžiai tiktų ir Ž. Martinaitytės novelėms, demonstravusioms žavesį, išlavintą estetinį skonį, suderintą su išbaigta muzikinių elementų dėliojimo logika. Tai buvo kūrinys-pabėgimas į kiek kitokį pasaulį – sustojusį trumpam įsigilinimui į save, savo pojūčius, girdėjimą ir vidinį balsą.

Interviu žurnale „Literatūra ir menas“ Ž. Martinaitytė užsiminė, jog pirminis kūrinio pavadinimas buvo „Prarasto grožio beieškant“, apeliuojant į garsųjį prancūzų rašytojo Marcelio Prousto ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Nors žodžio „prarastas“ kompoziciją užbaigus buvo atsisakyta, grožio ir laiko sąsaja kūrinyje išliko. Kiekviena iš novelių įkvėpė sustoti ir pajusti unikalaus momento laikinumą. Trapumas, nostalgijos dvelksmas lydėjo visą „neprarastą“ kūrinio atlikimo laiką. Tokią emociją diktavo tiek vaizdinė, tiek muzikinė medžiaga, kurios susietos buvo labai organiškai: lapų šlamėjimas, vandens raibuliavimas lydimi subtilaus instrumentų vibrato ar repetityvinis muzikinės medžiagos plėtojimas, iliustruojamas vis sugrįžtančiais vaizdais – prisiminimais, kuriamais čia ir dabar... Tiek vaizde, tiek garse buvo justi tam tikras impresioniškumas: nenuostabu, kad kompozitorė yra minėjusi, jog ją įkvėpė ir Claude’o Monet paveikslai. Kadangi Ž. Martinaitytė pati kūrė ir vaizdinę projekciją, ji turėjo galimybę tiek garsą, tiek vaizdą „pakrauti“ tuo pačiu vidiniu idėjos turiniu, taip tik sustiprindama įspūdį. Totalinės organikos kompozitorė pasiekė ir įstabiai puikiai suderindama akustinių instrumentų ir elektronikos partijas – dažnai instrumentai tiesiog „ištirpdavo“, visiškai susiliedavo su elektroniniu garsovaizdžiu, ypač įspūdingai tada, kai pastarajame išnirdavo mistinis balsų choras, ištrindami vieni kitų ribas.
Galima sakyti, jog idėjai materializuoti kūrėja pasirinko ne tik garsą, vaizdą, bet ir... žodį. Itin bylūs, literatūriški buvo dalių – novelių – pavadinimai. „Mėlyna“, „Efemeriškumas“, „Nuolat nerimstantys ilgesiai“, „Atminties šešėliai“, „Apgyvendintos tylos“... Tokie iliustratyvūs, patys savaime kalbantys vardai taip pat programavo atitinkamą atmosferą. Preliudas, interliudai ir postliudas įrėmino formą – jais apdailintas kūrinio dalis galima būtų pavadinti net ne novelėmis, o paveikslais. Gražią arkos formą buvo galima lengvai pastebėti postliude grįžtant vaizdinei preliudo medžiagai – tunelio vaizdui.

Gilinantis į muzikinę kalbą, matyti, kad jai būdingas konsonantiškumas, paryškinamas disonansų spalvomis, repetityviškumas, įvairialypis žvilgsnis į instrumentų panaudojimą – kompozitorė naudojo skirtingas grojimo styginiais technikas, kai kuriose dalyse reikalavo pianistės groti ne tik klavišais, bet ir stygomis, kas garsovaizdžiui labai tiko, jį pasodrino ir išmargino. Nuo stilistikos ir nuotaikos, padiktuotų pirmuosiuose kūrinio taktuose, mažai nutolta. Tačiau buvo žaidžiama skirtingomis figūracijomis, kintančiais instrumentų vaidmenimis, ir, visų svarbiausia, emocinių ir dinaminių intensyvumų kaita. Ši muzika nebuvo ekscentriška, impozantiška, „reikalaujanti“: tai buvo universalus paprastumas, kalbantis visiems ir kiekvienam atskirai.

Kompozicijos kontekste ypač įdomus buvo jos centre atsidūręs epizodas „Serenity Diptychs“. Muzikine prasme jis išsiskyrė ryškiu vieno instrumento vaidmeniu, vaizdinės medžiagos estetika taip pat buvo kitokia, bet ne kontrastinga. Ši dalis, nors organiškai jungėsi su prieš ir po jos buvusiomis, tačiau pasirodė atitinkanti savotiškos kulminacijos vaidmenį. Pagrindinė rolė garsovaizdyje čia atiteko smuikui – plėtojimas rėmėsi repetityviniu smuiko arpeggio, keičiant įtaigias harmonijas ir intensyvinant dinamiką iki visų instrumentų tutti, pasiekiant maksimalią emocinę įtampą. Nuoširdžiausi sveikinimai smuikininkei Ingridai Rupaitei, kuri techniškai ir labai emocionaliai įgyvendino kompozitorės užmačias. Projekciją užpildžiusios juodai baltos nuotraukos taip pat buvo išskirtinai estetiškos. Tiesą pasakius, jos buvo įdomesnės nei kitų novelių videomedžiaga – atrodė, kad kompozitorė būtų galėjusi paieškoti įvairesnių, labiau netikėtų grožio formų, o daugiausia projekcijoje vyravo gamtos regėjimai, jos permąstymas. Tuo tarpu „Serenity Diptychs“ rodytose nuotraukose (jų autorius amerikietis Philipas van Keurenas) ypač subtiliai jungėsi žmogaus trapumas, meno įtaiga, gamtos nuotrupos – labai gražu!

Retai, klausantis atlikėjų, nepavyksta rasti priekaištų – vis „užkimba“ viena ar kita detalė, kuri galinti būti gražesnė, subtilesnė, išbaigtesnė... Šįkart fortepijoninio trio „FortVio“ (Indrė Baikštytė – fortepijonas, I. Rupaitė – smuikas, Povilas Jacunskas – violončelė) atlikimui priekaištų rasti nepavyko, o ir nesinorėjo. Muzikavimas buvo aukščiausio lygmens, organiškas, išmintingai emocingas. Kūrinys truko daugiau nei valandą, tačiau atlikėjai sugebėjo išlaikyti jo atmosferą, neieškodami „poilsio minučių“, rasdami ir išpildydami kiekvienos novelės niuansus. Susikaupimo, kantrybės, technikos ir emocinio pasirengimo reikalavęs kūrinys buvo atsakingai paleistas į pasaulį.

„Grožio beieškant“ – ne romantiškas, ne narciziškas (kaip Doriano Grėjaus), ne mūsiškas, šiek tiek blizgus šiandienos grožis. Jis rodėsi arčiau senovės graikų garbintos harmonijos, matuotinas balanso, išbaigto paprastumo, apgalvoto mosto, dėmesingumo detalėms matais. Laukiame kitos Ž. Martinaitytės premjeros "Gaidoje"!

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f