2017-02-17
Dainos burtininkei reikalinga tik kūryba
Galina Savinienė. K. Pleitos nuotr.

Pokalbis su kompozitore ir pedagoge Galina Saviniene
Kalbino Rasa Murauskaitė
Kompozitorės Galinos Savinienės 70-ies metų jubiliejus praėjusiais 2016 m. praėjo tyliai – be iškilmingų koncertų ir pakilių sveikinimo kalbų. Tačiau šios kūrėjos dainos, tokios, kaip jau klasika tapusi „Lietuva“, apie autorės kūrybinę dvasią byloja ne vienai kartai. Simboliška, kad savo asmeninį jubiliejų ji minėjo tais pačiais metais, kai suskaičiavome ir kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno, mylimo G. Savinienės dėstytojo, šimtmetį. Todėl ir šiame atvirame pokalbyje kompozitorės nepaprastai gerbiamam Mokytojui, kurio patarimai lydi ją visą gyvenimą, skirta ypatinga vieta.

Kiekvienas turi savo unikalią pažinties su muzika prisiminimą. Koks Jūsiškis?

G. Savinienė studijų laikais. Asmeninio archyvo nuotr.Gimiau Kaune, kur nuo penkerių metų pradėjau mokytis baleto. Man nepaprastai patiko, labai daug dirbau, tik stebėdavausi, kodėl mano brolis ir sesuo sekmadieniais gali ilgai miegoti, o aš keliuosi anksti ir einu mankštintis. Buvo sunku, bet nepaprastai įdomu – pati to norėjau.

Persikėlus gyventi į Vilnių, tęsiau baleto studijas. Kartą atkreipiau dėmesį į mūsų koncertmeisterę. Man buvo taip keista ir įdomu, iš kur ji žino, kuriuos klavišus reikia spausti, kad skambėtų tokie gražūs garsai. Instrumentas, klaviatūra man buvo stebuklų stebuklas – aš turėjau milžinišką norą pažinti. Pertraukų metu, kai visoms mergaitėms liepdavo išeiti iš repeticijų salės, aš vis pasilikdavau. Galima būdavo tik stovėti arba gulėti, tad aš atsiguldavau ant grindų ir klausydavausi, kaip koncertmeisterė repetuoja.

Vėliau užsiminiau mamai, kad noriu mokytis muzikos. Mamytė suprato mano norą, tačiau pokario laikais pianinas kainavo tiek, kad jį įsigyti buvo praktiškai neįmanoma. Tai buvo didelis mudviejų su mama skausmas. Tačiau instrumentą turėjo mano kaimynė, kuri mokėsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Ji irgi pastebėjo mano norą groti, mokytis, tad leido man savo namuose repetuoti. Visgi už tai aš turėjau atidirbti: nori groti – atnešk anglių iš rūsio. Taigi aš, būdama dešimties, tampydavau tas anglis, užkurdavau kaimynei krosnį – tokiomis sąlygomis man teko mokytis.

Kai mamytė pagaliau nupirko man pianiną, mane ištiko didžiausias vaikystės šokas. Visą rytą, laukdama, kol jį atveš, aš šokinėjau ant palangių, vos išgirdusi, kad kažkas atvažiavo, klausdavau, ar man dar pianino neatvežė. Tomis dienomis net miegoti negalėjau – buvau labai jautri muzikai. Įstojus į muzikos mokyklą, buvo labai sunku derinti baletą ir muziką. Mokytojai mano mamai pasakė, kad turiu kažko atsisakyti. Taigi baleto užsiėmimus teko nutraukti – pasirinkau muziką.

Baigusi muzikos mokyklą įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos menų mokyklos Jurgio Gaižausko kompozicijos klasę, kadangi jau tada rašydavau dainas. Mane priėmė iškart, nors muzikos mokykloje baigiau fortepijoną. Šiek tiek mokytis teko ir pas Teisutį Makačiną. Po to mane kelias nuvedė į tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją. Prisimenu, kaip per stojamuosius dabar jau a.a. Julius Andrejevas man talkino atliekant „Fantaziją“ dviem fortepijonams. Buvo ten ką pagroti – net komisijoje buvęs Stasys Vainiūnas nusistebėjo. Įstojusi patekau į Juliaus Juzeliūno klasę.

Juliaus Juzeliūno rankos įtaka jaučiama daugelio jo mokinių kūryboje. Kokie Jūsų prisiminimai iš studijų pas dėstytoją?


G. Savinienė su vyru ir dėde Hamburge, 1990 m. Asmeninio archyvo nuotr.Tarp mūsų buvo justi kažkoks abipusis palankumas – jis buvo kaip tėvas, kuris visuomet mane gynė. Atsimenu, kai kažkas nenorėjo atlikti mano diplominio darbo, J. Juzeliūnas tiesiog įniršo. Jis taip už mane kovojo, kad galų gale viskas baigėsi sėkmingai. Todėl, net ir baigusi akademiją, parašiusi naują kūrinį, vis ateidavau dėstytojui jį parodyti. Po kurio laiko jis man pasakė: „Žinai, Galinauskai (jis taip linksmai mane vadindavo), dabar jau viskas, metas būti savarankiška“. Man tada pasidarė labai baisu. Studijuodami įpratome, kad kažkas peržiūrėtų tai, ką parašėme, išsakytų kritiką. J. Juzeliūnas liepdavo nuolatos abejoti tuo, ką rašai. Ir dabar parašiusi dainą ją atidedu, paskui vėl prie jos sugrįžtu, kažką pakeičiu.

Dėstytojas mane mokė įsiklausyti ir išnarplioti visą muzikinio kūrinio struktūrą, ypatingai – intervaliką. Kadangi jis pats labai daug dėmesio tam skyrė savo kūryboje, to mokė ir savo studentus, bent jau mane. Tos mano dainos, kurios yra dažniausiai dainuojamos chorų ar solistų, tarkim, „Lietuva“, turi tai, ko mane išmokė mano Mokytojas. Tačiau tai nėra dirbtina – J. Juzeliūno patarimai jau yra mano viduje. Dirbdama su savo mokiniais, kurie rašo muziką, taip pat skatinu juos
nuolatos ieškoti ir mąstyti. Analizuojame liaudies dainas, žiūrime, iš kokios intervalikos jos sudėliotos, kaip muzika atspindimas tekstas, kokios struktūros naudojamos. Džiaugiuosi galėdama savo mokiniams perduoti tai, ko mane išmokė J. Juzeliūnas. Pati rašydama dainas žinau, kaip pasiekti kulminaciją, kaip dirbti su tekstu – visą šitą gavau būtent iš jo.

J. Juzeliūnas mane mokė ir gyvenimiškų dalykų. Vienu metu galvojau, kad man verta kažkur išvažiuoti. Buvau išvykusi pas dėdę, emigravusį po karo, į Hamburgą – jis siūlė man ten apsigyventi. Jau buvau pradėjusi tvarkytis dokumentus, tačiau J. Juzeliūnas kartą pasakė: „Žinai, kur bevažiuotum, visur tu būsi „litovka“. Ir jis buvo teisus. Tai savo kailiu pajutau, kai buvau išvykusi gyventi į Afriką. Tarp tų žmonių pajutau, kad išties esu kitokia.

Koks buvo tas laikas, kurį praleidote gyvendama Centrinėje Afrikos Respublikoje? Ar kūrybiniu atžvilgiu jis buvo vaisingas?

G. Savinienė papludimyje. Asmeninio archyvo nuotr.Išvykau su vyru, kuris yra medikas. Tuo metu kaip tik turėjau stoti į Kompozitorių sąjungą ir būdama Afrikoje rašiau kūrinį maestro Sauliaus Sondeckio orkestrui. Sėdėjau užsidariusi mažame kambarėlyje ir kūriau. Niekam per daug nepasakojau, ką namie užsidariusi veikiu – nemėgstu kompanijų, plepalų. Kaip tada, taip ir dabar dirbu savo darbą, siekiu savo tikslo. Tačiau tada labai aiškiai supratau ir tai jaučiu iki šiol, jog sava kultūra man yra pati brangiausia. Man gražiausios lietuvių liaudies dainos. Lietuvoje gimiau, čia mano tėvynė, kuriai atiduodu duoklę.

Tačiau gyvendama Afrikoje pastebėjau vieną dalyką – niekada negirdėjau, kad iš jų radijo stočių sklistų kitakalbės dainos – grodavo vien jų tautinė muzika. O Lietuvoje, man rodos, per daug anglų kalbos. Nė vienas anglas juk lietuvių liaudies dainos nedainuotų, o mes!.. Jeigu atitrūksime nuo savojo paveldo, bus labai blogai. Tarp kitko, kai grįžau iš Afrikos, Neries pakrantėje pamačiau palmes ir nesupratau, kam to reikia: juk čia obelys turi augti!

Šiek tiek sugrįžkime atgal. Kaip Jūsų karjera klojosi baigus akademiją?

Mano diplomas – kompozitorės ir muzikos teorijos disciplinų dėstytojos. Dirbti mane pakvietė buvęs Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos direktorius, a. a. Vaclovas Girčys. Ten ir dirbu nuo 1979 m. iki šiol. Mėgstu dirbti su vaikais. Pusdienį kuriu, o tada einu į darbą – ten savotiškai atsipalaiduoju.

Kiekvieną dieną skiriate tam tikrą laiką kūrybai?

Jeigu turiu tam laiko ir nesu užsiėmusi kitais dalykais. Tam turiu didžiulę trauką. Būna, viską metu ir einu kurti. Net jei turiu svečių, o galvoje kažkas nuskamba, viską palieku ir išeinu. Turiu šeimą, vieną vienintelį vyrą, su kuriuo kartu pragyvenome beveik pusę amžiaus. Nemoku blaškytis. Lygiai taip pat esu ištikima ir savo kūrybai. Myliu savo mokytoją, myliu savo kraštą. Niekur nesiblaškau. Tada galima ramiai ir normaliai gyventi.

Kaip kūryboje, pedagoginiame darbe reiškiasi Jūsų palankumas liaudies kūrybai, apie kurį daug kalbate?

G. Savinienė su vyru. Asmeninio archyvo nuotr.Su liaudies dainomis dirbu betarpiškai. Dėstydama vaikams solfedžio jau daugelį metų su jomis susiduriu kasdien. Skiepiju vaikams meilę liaudies dainai, dainuojame jas su žodžiais. Esu parengusi lietuvių liaudies dainų analizę, paruošusi klausimyną, kuriuos naudoju savo darbe. Deja, tai nėra išleista, atrodo, kad nelabai kam įdomu.

Kadaise išstudijavau prancūzų solfedžio dėstymo metodiką, kurioje naudojama originali kompozitorių kūryba. Lietuvoje vykusių seminarų metu pristačiau šią metodiką ir man buvo patarta medžiagą pritaikyti lietuvių kultūrai. Parinkau liaudies dainas, išanalizavau, parengiau atskirus testus, kuriuos vaikams duodu kaip kontrolinius, jie mokosi liaudies dainas analizuoti. Pristatinėdama šią metodiką važinėjau po Lietuvą, pristačiau ją Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, kitur.

Vaikų nuolatos klausiu, ar maniškė medžiaga jiems įdomi. Jie daineles analizuoja, užrašo iš atminties, išmoksta, dainuoja, bando suvokti jų prasmę. Niekas neturi tokio liaudies dainų lobyno kaip mes – tą supratau studijuodama pas Jadvygą Čiurlionytę (dar turiu jos dovanotą ir pasirašytą knygą). Važinėdavome į ekspedicijas, rinkdavome dainas, o dabar? Todėl aš stengiuosi, kad vaikai nors per mano pamokas sužinotų kuo daugiau apie mūsų liaudies muziką.

Jūsų kūryboje svarbiausia vieta skiriama dainos žanrui. Kodėl būtent jį išsirinkote pagrindine savo kūrybinės raiškos forma?

G. Savinienė akomponuoja mokinei. Asmeninio archyvo nuotr.Kurdama noriu greitai matyti rezultatą. Kadaise, kai reikėjo, „įveikiau“ stambią formą, tačiau gyvenime jos rašyti negalėčiau. Man patinka greitai išgirsti, kas ne taip, ką reikėtų taisyti. J. Juzeliūnas kartą pasakė: „Šis [dainos] mūsų baras yra apleistas, Tu mums čia reikalinga“. Jis matė, kad dainas man rašyti sekasi. Šiuo klausimu mane labai palaikė ir kompozitorius bei dirigentas Rimvydas Racevičius. Atsimenu, per vieną „Dainų dainelę“ skambėjo net aštuoniolika mano dainų! Poetai dažnai skambindavo prašydami, kad parašyčiau pagal jų eiles kūrinių – buvo ne gyvenimas, o rojus. Vakar mokyklos koncerte taip pat skambėjo nauja mano daina „Jau Kalėdos“. Visiems labai patiko, sakė, kad labai tiko koncerto finalui.

Kartais atrodo, jog žmonėms daina – ne žanras. Tačiau pabandyk parašyti gerą dainą, kai esi visų kritikuojamas, visi ją girdi, lengvai pasiekia. Tačiau turint tokį pasirengimą, kokį turiu aš, yra kitaip. Mane J. Juzeliūnas išmokė melodijos struktūriškumo, įvairių gudrybių. Tai niekur nedingsta, visuomet tai galiu panaudoti dirbdama tiek su dideliu, tiek su mažu tekstu. Mano dainas dainuoja, mėgsta, nors jos ir paprastos. Jei tai būtų neprofesionalu, tų dainų niekas nedainuotų.

O kurie žanrai be dainos Jums taip pat artimi?

Labai mėgstu kamerinę muziką, esu rašiusi kompozicijų fleitai, obojui, klarnetui. Esu sukomponavusi ir styginių kvartetą, kūrinių fortepijonui, dviem fortepijonams, kamerinės muzikos kitoms sudėtims. Išties galėčiau rašyti bet kokio žanro kūrinius, bet tai turi būti įvertinta. Gerai turėti užsakymą – tada dirbama visai kitaip, esi užtikrintas, kad kūrinys bus atliktas.

Jūsų muzikinė kalba nuosaiki. Koks Jūsų požiūris į radikalius kūrybinius bandymus?

Viskas reikalinga. Anuomet esame kūrę dodekafoniją, tačiau tai praėjo. Eksperimentai būtini, tačiau tai, kas išliks, parodo tik laikas – kadaise žavėjausi ir Kazimiro Malevičiaus kvadratu. Visų tų kraštutinumų galima klausytis, tačiau mano širdį paliečia tik muzikos garsai. Mėgstu šiuolaikinę muziką, bet matau, kad yra daug blaškymosi. Viskas tarsi eksperimento stadijoje. Kartais šiuolaikinės muzikos koncertai man primena cirką be muzikinio pagrindo. Muzika turi vesti, o be jos, kad ir kokios dekoracijos būtų, nieko nebus.

O ar turite mėgstamų, įkvepiančių užsienio kūrėjų?

Dabar ne tas laikas, kai muzika mane įkvepia. Mane gali įkvėpti gražus sakinys, įdomi mintis. Nuo muzikos kaip tik noriu nutolti, kad netyčia ko neplagijuočiau. Man įdomūs tik profesionaliai padaryti dalykai.

Dainos žanrui tekstas yra bene toks pat svarbus kaip ir muzika. Kaip Jūs renkatės tekstus? Kaip su jais dirbate?

Genijumi laikau poetą Justiną Marcinkevičių – nematau nė vieno jam lygaus. Esu labai daug rašiusi pagal jo eiles. Radijuje, beje, man pasakė, kad esu sukūrusi daugiausia dainų pagal jo tekstus. Šio poeto eilėraščiai filosofiniai, bet tuo pačiu suprantami. Kodėl visi dainuoja „Lietuvą“? Todėl, kad ji lakoniška, tačiau ja labai daug pasakyta. Kodėl ir mažam, ir dideliam artimi tie žodžiai? Todėl, kad J. Marcinkevičius genialiai mokėjo išreikšti savo mintį. Dėl tos pačios priežasties pasaulis žavisi Antonu Čechovu – jis mokėjo genialiai lakoniškai dėstyti mintis.

Tačiau dabar J. Marcinkevičius sulaukia didelio puolimo. Man atrodo, kad nėra šventų kūrėjų – visi yra kažkaip nusižengę. Bet aš nesmerkiu jų – buvo toks laikas. Tada, kad galėtum atspausdinti savo eiles žurnale ar laikraštyje, reikėjo priimti tam tikras sąlygas, būti lojaliu valdžiai. Manau, kad kūrėją reikia vertinti tik pagal jo kūrybą, o ne pagal tai, kad jis kada nors ką nors parašė. Tyčiojasi ir genijus smerkia tie, kurie patys nieko nesukūrė. O genijų Lietuvoje – nedaug.

O pačiai ar yra tekę leistis į principams prieštaravusius kompromisus kūrybos atžvilgiu?

Savo kūryba galiu didžiuotis. Mano sąžinė rami. Galbūt ir neturiu koncertų, nes neinu į jokius kompromisus. Esu mokytoja – tai aš išmanau. Vaikai mane myli, pas mane veržiasi, laukia manęs. Esu savo vietoje. Man nebuvo ir nėra reikalingi jokie postai. Reikalinga tik kūryba.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f