2017-03-26
Arturas Bumšteinas: „Visa yra koliažas“
Arturas Bumšteinas. Foto: Linda Persson

Pro atvirą langą pasigirsta kaukiančios automobilių sirenos. „Pusvalandį praleidus prie šio lango su diktofonu, manau, galima būtų susirinkti geros medžiagos ir iš jos padaryti kompoziciją, kuri atskleistų tam tikrą garso pasaulį“, – sako Arturas Bumšteinas. Kompozitorius, susitelkęs į tarpdisciplininį meną, teigia, kad nemato didelio kokybinio skirtumo tarp kompozitoriaus, kuriančio prie fortepijono ir besikliaujančio vien savo klausa bei fantazija, ir kūrėjo, besinaudojančio jau egzistuojančia medžiaga – sukurta žmogaus ar aplinkos.

Balandį vyksiančiame kasmetiniame elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalyje „Jauna muzika“ skambės ir A. Bumšteino kūrinio premjera – „Styginių kvartetas“ fagotui ir keturių fagotų įrašui. Paradoksalus kūrinio pavadinimas išprovokavo pokalbį pradėti klausimu „kodėl?“ – o tolesnę šio teksto eigą suformavo iškristalizuotos kompozitoriaus mintys, kurios eksponuojamos jas dėliojant tarsi į koliažą. Parengė Paulina Nalivaikaitė.

Arturas Bumšteinas. Foto: Strefa MonotypeApie metodo ir Beethoveno kvarteto sąveiką. „Kuriant muziką skirtingomis priemonėmis, galima taikyti skirtingus metodus – man įdomu juos patyrinėti. Sugalvojau metodą, kurį galima taikyti bet kokiai muzikai. Kurdamas „Styginių kvartetą“ naudojausi Ludwigo van Beethoveno Pirmuoju styginių kvartetu – iš kiekvieno instrumento partijos išrašiau kas antrą muzikinę trukmės ir aukščio vertę (jei yra pauzė – lieka pauzė). Tai yra būdas medžiagai pasigaminti, o gautą rezultatą galiu koreguoti ir pritaikyti konkrečiai situacijai – šiuo atveju tai bus keturi fagotai. Galbūt tai galima pavadinti konceptualia styginių kvarteto aranžuote: pirminė styginių kvarteto „sistema“ išlieka, tik ji perkelta į kitą sistemą, todėl pavadinimas išlieka „Styginių kvartetas“, nors jį atlieka keturi fagotai.“

Apie metodo ir dviejų realybių sąveiką. „Peršviečiamą natų popierių uždėjau ant Arnoldo Schönbergo „Mėnulio Pjero“ dalies „Parodija“ partitūros ir naują kūrinį pavadinau „Parodijos parodija“ – kaip naują, iškreiptą požiūrį į kūrinį. Iškraipymas buvo labai tiesioginis – natų popierių padėtas ne paraleliai penklinėms, o pakreiptai. Metodu gautą rezultatą perkėliau tiesiai į akustinę plotmę, nors jį reikėjo pamodifikuoti, pritaikyti akustinei „realybei“. Yra kelios realybės: viena – virtualesnė, realybė „popieriuje“, kita – fenomenologinė, fizinė realybė iš skambančių, vibruojančių objektų, vibruojančio oro, rezonanso, garso erdvės, instrumento tembrų. Kad perkėlimas iš vienos realybės į kitą būtų sklandus, dar reikia pereinamojo etapo.“

Apie vargonus, nuskraidinančius į kitą dimensiją. „Šiuo metu esu susidomėjęs teatro instaliacijomis, performansais, tarpdisciplininiais sceniniais įvykiais. Leipcigo teatre pristačiau projektą „Vargonų safario kronikos“: Saksonijoje įrašinėjau vargonus ir iš įrašų medžiagos sukūriau muziką, taip pat rašiau dienoraštį, kurį skaičiau per pristatymą scenoje, ir rodžiau su kolega sukurtą filmą. Jo idėja – vargonai yra tarsi tramplinas, padedantis tau „išskristi“ į kitą erdvę. Nors šis instrumentas – labai tradicinis kultūrinis artefaktas, bet, jį naudojant savaip, galima nukeliauti į visiškai kitokią kultūrinių asociacijų atmosferą.“ [Projekto „Vargonų safario kronikos“ pristatymas youtube]

Apie triukšmo mašinas ir garso kolonėlių polilogus. „Dabar tyrinėju senovinio teatro triukšmo – vėjo, griaustinio, lietaus – mašinas. Lankydamasis įvairiuose Europos baroko teatruose, jas fotografavau, matavau, ir su meistru pagaminome dvi vėjo, dvi lietaus ir griaustinio mašinas. Dabar joms kuriu sceninį kūrinį – scenoje bus keturi mašinomis grojantys žmonės ir meno kuratorius, gyvai pristatantis savo kuruotą parodą, kurios temos tiesiogiai ir netiesiogiai susijusios su oro stichijomis. Dar vienas su puikiąja „Operomanija“ šiuo metu ruošiamas kūrinys – 12 garso kolonėlių instaliacija: dvylikai žmonių papasakojamas vienas graikų mitas, o tada jie valandai paliekami vieni garso įrašų studijoje, kad tai, ką prisimena, atpasakotų į mikrofoną. Kiekvieno pasakojimas vis kitoks – iš šių subjektyvių interpretacijų miksuosiu choro polilogą, scenoje skambėsiantį per 12 kolonėlių.“

Apie galimybes Berlyne. „Pusei metų išvyksiu į rezidenciją Berlyne „DAAD Berliner Künstler Programm“. Tai viena žinomiausių rezidencijų programų pasaulyje, kasmet sulaukianti dešimčių tūkstančių paraiškų, todėl yra dar smagiau būti atrinktam. Reziduojant suteikiama studija, projektų rėmimas, galima siūlyti savo projektus įvairioms Berlyno kultūrinėms erdvėms, o pasibaigus rezidencijos periodui, menininkai dažnai sulaukia naujų kūrybinių pasiūlymų. Berlyne planuoju realizuoti kelis naujus kūrinius vargonams ir elektronikai bei sukurti naują radijo meno kūrinį bendradarbiaujant su Vokietijos kultūros radijo kanalu“.

Arturas Bumšteinas vaikystėje. Iš asmeninio archyvoApie inspiracijų objektus. „Man svarbus psichologinis ryšys tarp žmogaus ir jį supančios erdvės – mėgstu keisti aplinką, kai ji pradeda slėgti. Tuo pačiu nuolat ieškau naujų inspiracijos šaltinių – objektų ar temų, dažnai tai būna itin paprasti dalykai, pvz., molis, kelionė, knyga... Štai buvau muziejuje, mačiau šumerų molio lenteles ir jomis grožėjausi – žiūrėjau į dantiraštį kaip į grafinius muzikos ženklus, sukeliančius man smagius vaizduotės pojūčius, kuriuos norisi perkelti į muzikos plotmę. Šiuo atveju dantiraštis man tampa atspirties tašku muzikinei sistemai plėtoti.“

Apie archyvinės medžiagos įvietinimą mene. „Į archyvinę medžiagą žiūriu kaip į būdą aktualizuoti mane dominančius muziejinius artefaktus bei temas, turinčias nustatytą vietą bendrame muziejiniame-istoriniame vaizdinyje. Man įdomi muziejaus idėja, svarstymai, kas yra muziejus. Pritariu menotyrininkės Dorothea’os von Hantelmann minčiai, kad muziejus yra kapitalistinės visuomenės atspindys kultūrinėje terpėje. Per lankytojo patirtį sąmonėje įtvirtinamas požiūris į kultūrą istoriškai ir hierarchiškai – kas yra vertinga, o kas ne. Man įdomu pasirinkti vieną elementą ir jį aktualizuoti per savo kūrybą, per subjektyvius ir gan keistus metodus, stengiantis išvengti stereotipų, suformuotų tradicinės muziejiškos reprezentacijos konvencijų, nekuriant kito muziejaus, bet pateikiant savo asmeninį požiūrį, gal net komentarą.“

Apie rasizmą muzikoje. „Neįdomu skirstyti muziką į elektroniką ir akustiką. Tai rasistinis požiūris, lyg skirstant žmones į baltaodžius ir juodaodžius – esmė tuo „neužkabinama“. Skirtumai akivaizdūs, tačiau jie neesminiai. Sąmoningai naudodamasis įvairiomis priemonėmis ir skirtumų galimybėmis, gali pasirinkti, kas geriausiai atskleistų turimą idėją.“

Apie žmogų muzikoje. „Man atrodo, žmogus yra, buvo ir tikrai bus pagrindinis muzikos objektas. Jokia technologija muzikoje negali tapti svarbesnė. Pats garsas ne tiek svarbus, kiek žmogaus vaidmuo muzikos procesuose. Kai suvoki, kaip jis veikia (sklinda, rezonuoja, gęsta...), dažnai pamiršti, kad jis yra tik technologija, per kurią (per garso procesus) žmonės komunikuoja. Svarbesni yra skirtingų procese dalyvaujančių žmonių santykiai. Ypač apie tai susimąstau, kai groja simfoninis orkestras: muzika man skamba kaip fonas, ji antraeilė, o pirmame plane – žmonės, kuriantys muziką, ir socialinė terpė, kurioje muzika tarpsta.“

Apie garso prasmę. „Nesu garso menininkas, kuriam svarbi tik fenomenologinė, akustinės realybės patirtis. Keidžiška samprata – kad muzika neturėtų būti transporto priemonė ideologijai – man nėra artima: kaip tik įdomu, kad garsas yra tam tikras tramplinas ar talpa, galimai savyje turinti tam tikrą komunikacijos potencialą. Dėl to įdomus radijo menas: radijo erdvėje muzika, balsas, tekstas, aplinkos įrašai labai lygiagrečiai susijungia į vieną bendrą sistemą.“

Apie kūrybos retrospekciją. „Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) rudeniui rengiu parodą – ruošiuosi eksponuoti savo kūrinių archyvą. Bet pateiksiu jį taip, kad kiekvieną ŠMC darbo dieną akustinė ekspozicija būtų vis kitokia, kūrinius kasdien perkurdamas taip, kad jie atitiktų futuristų manifeste „Triukšmų menas“ aprašytas šešias skirtingas aplinkos triukšmų šeimas. Paroda – tai lyg prisitaikymas prie institucijos „rėmelio“ (ŠMC dirba šešias dienas per savaitę, aštuonias valandas per parą), užpildant jį sava sistema. Paroda – tai Trojos arklys.“

Apie stilių. „Turiu idėją, kaip formuojasi kompozitoriaus stilius. Sukuri vieną kūrinį – tai tavo „galimybių kosmoso“ vienas taškas, sukuri kitą, dar keletą – jie tuo metu gali atrodyti atsitiktiniai; ir tik pažvelgęs iš tam tikro laiko atstumo, gali pamatyti, kad juos sieja tam tikri ryšiai, apibrėžti estetinių bruožų lauko. Studijuojant teko girdėti, kad kuo anksčiau atrasi stilių, tuo daugiau laiko sutaupysi, o man atrodo, kad stiliaus atradimas nėra tikslas, tai – procesas, neišvengiamas procesas. Kasdien savaime „ieškai“ savo stiliaus, stengdamasis kuo aiškiau suartikuliuoti idėjas. Manau, kūrybinei praktikai pasiekus tam tikrą kritinę masę, atrandama tai, kas tau nušvinta kaip vientisa sistema, kurioje tuomet ir apsistojama. Vis dėlto geriau galvoti apie iš tikrųjų įdomius dalykus, vykstančius meno pasaulyje, o ne nugrimzti į savo identiteto paieškas – juk identitetas neišvengiamai formuojasi pats savaime.“

Apie koliažą kūryboje ir gyvenime. „Man atrodo, viskas yra savotiška koliažo technika. Pvz., kalba yra koliažas: ne mes sugalvojome jos žodžius, ne mes sukūrėme sintaksę, bet tomis taisyklėmis naudojamės, kurdami savas prasmes. Visa, ką mes darome, iš esmės yra koliažas, nes visa susideda iš elementų, kuriuos iš aplinkos pasiimame jau paruoštus – ir juos konfigūruojame, perkeliame į kitą kontekstą, suderiname skirtingų elementų fragmentus į kombinacijas ir taip gauname prasmes, kurias norime perteikti. Interviu irgi gali būti koliažo menas: kaip mes pasinaudojame tuo ką jau žinome, jog pokalbio metu atrastume tai, ko ligi šiol nežinojome?“

Apie Arturą Bumšteiną daugiau:
http://www.refusenik.org/
https://www.youtube.com/watch?v=zuV7NKqfURE
https://www.youtube.com/watch?v=IbGfjpsuGxE

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f