2017-03-09
Gražina Montvidaitė. Šiurpiosios Merės premjera
Spektaklio fragmentas. Martyno Aleksos nuotrauka

Pavasariškai drėgną kovo 4-osios, šeštadienio, vakarą operos teatras prisipildė smalsių vaikų su tėveliais, nekantraujančių pamatyti kompozitorės Ramintos Šerkšnytės vaikiškos operos „Penki Merės stebuklai“ premjerą. Paskutinį kartą nauja opera vaikams „Zuikis puikis“, sukurta kompozitoriaus Sigito Mickio, pristatyta prieš dvejus metus, tad naujosios operos premjera sutraukė pilną salę įvairaus amžiaus žiūrovų. R. Šerkšnytė jau ir anksčiau kūrė vaikams, rašė muziką teatro spektakliams, tačiau ši opera jai – pirmoji.

„Penki Merės stebuklai“ perkelia žiūrovus į Londoną, epochą, primenančią XX a. pradžią, ar tiesiog stebuklinį laiką, kuriame gali koegzistuoti veikėjai iš skirtingų laikmečių. Operoje pasakojama apie Londone gyvenančią Benų šeimą, kurioje auga keturi vaikai. Tėvai ieško jiems auklės, tačiau trys įspūdingi kandidatai pasirodo netinkami. Apėmus nevilčiai, netikėtai jų namuose atsiranda Merė, kuri į šeimos gyvenimą įneša ne tik tvarkos, bet ir paslaptingumo. Merę visi pažįsta, ji žino daugiau nei kiti veikėjai, o jai pasirodžius ima dėtis stebuklingi dalykai: nė metų neturintys dvyniai ima kalbėti, atvyksta karalius su palyda ir šokančiai karvei nuima už rago užkibusią žvaigždę, Merės pusbrolis ponas Tonas net neprisilietęs pataiso Benų fortepijoną, o naktį parke šventei susirinkę miestiečiai ryte neatsimena, kad buvo pakilę iš savo šiltų lovų. Taigi siužetas kiek primena stebuklinę pasaką, tik su angliškos arbatėlės tradicijomis ir kompozitorės muzika, kuri puikiai tiktų brolių Grimų pasakoms interpretuoti.

Muzika ir sceninis vaizdas operoje – lyg du pasauliai: sceninis veiksmas atrodo gana optimistiškas, tačiau muzika byloja apie grėsmingas, paslaptingas, net šiurpias nuotaikas. Net stebuklai, įkūnyti operos muzikinėje partitūroje, ima rodytis kupini neatskleistų šiurpių tiesų. Merė – lyg nepažįstamoji, atsiradusi iš niekur, turinti tamsiąją, nerodomą, tačiau nujaučiamą pusę. Taigi operos muzikinė partitūra smarkiai koreguoja pačios istorijos sampratą, sceninio vyksmo suvokimą, pasiūlo gilesnių interpretacijų.

Antrajame veiksme muzika ir sceninis veiksmas – prieštaringi. Lyginant su pirmuoju veiksmu, muzika čia emocingesnė, tarsi piešianti scenoje nematomus peizažus, skatinanti vaizduotę. O scenoje antrajame veiksme daugiau statikos, choras dažniau paprasčiausiai stovi, atlikdamas nežymius judesius, kaip, pavyzdžiui, lazdelių su skepetaitėmis, imituojančių balandžius, judinimas ar persigrupavimas, išlaikant užpildytą tą pačią scenos erdvę. Vietomis susidaro įspūdis, kad choras užpildo epizodus, kuriuose trūksta pagrindinių veikėjų indėlio, tačiau istorijos pasakojimo atžvilgiu tokios scenos nevertingos, nepapildančios siužeto, todėl natūraliai iškyla klausimas, ar jų reikia.

Komiškiausia, tarsi iškrentanti iš bendro operos veiksmo, scena – pono Tono ir panelės Vamp pasirodymas. Solistai puikiai įkūnijo šiuos personažus, buvo ypatingai žavūs ir sukėlė smagaus juoko. Tačiau pati scena dramaturgiškai iškrito iš bendro operos konteksto, jai trūko organiškų sąsajų su likusiu veiksmu. Įdomus režisūrinis sprendimas – panaudoti lėles vietoj padavėjo ir parko sargo personažų. Jos išsiskiria iš scenoje esančios minios ir įkūnija dar vieno stebuklo pasireiškimą.

Sceniniame vaizde labiausiai į akis krito apšvietimas ir vaizdo projekcijos. Apšvietimas buvo itin ryškus ir nepaprastai spalvingas. Prožektorių šviesos plieskė iš visų pusių ir, uždegant skirtingas spalvas vienu metu, vietomis išgautas spalvų maišymo efektas. Kartais kontrastingos spalvos puikiai atskirdavo veiksmo centrą nuo aplinkinių, mažiau svarbių detalių. Vaizdo projekcijos iliustravo pasakojimą, tačiau, panaudotos laiku ir vietoje, patikslino kelias detales. Pavyzdžiui, nenugirdus, kad solistas dainuoja apie vyšnias, projekcijos, rodančios vyšnių žiedlapius, patikslino šią veiksmo aplinkybę. Įdomiai išspręstas pasivaikščiojimo imitavimas. Per savo laisvadienį Merė išėjo pasivaikščioti ir, sutikusi draugą – menininką Vincentą, – stabtelėjo su juo pasikalbėti. Kol jie šnekučiavosi, projekcijos toliau rodė pro šalį judančius pastatus, taip, kaip matoma einant gatve žvelgiant tiesiai. Vėliau, pasikeitus veiksmo aplinkybėms, projekcijoje pastatai rodyti taip, kaip jie būtų matomi einant užvertus galvą aukštyn. Toks perspektyvos pakeitimas – iššūkis žiūrovo sąmonei, kuriai prireikia kelių sekundžių suprasti, kas gi išties matoma scenoje.

Mažieji žiūrovai – griežti kritikai, mat jei veiksmas per ilgas ar per lėtas, jie pradeda bruzdėti, praranda koncentraciją. Po operos vaikai dalijosi įspūdžiais su tėveliais, kurių nuotrupas išgirdus, susidaro įspūdis, kad „Penki Merės stebuklai“ jiems patiko. Žvelgiant iš suaugusiojo perspektyvos, taisytinų vietų tikrai galima rasti, tačiau svarbiausia, kad kūrinys patiktų vaikams ir taptų patrauklia galimybe artimiau susipažinti su operos pasauliu.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f