2017-03-31
Laimutė Ligeikaitė: „Žvilgsnio iš šalies kūrėjui visada reikėjo, o šiandien – ypač“
Laimutė Ligeikaitė

Muzikologė Laimutė Ligeikaitė – žmogus, kuris, rodos, spėja visur. Taikli muzikos kritika, žavingai vedami koncertai, diskusijos, LMTA studentams skaitomos paskaitos, išsamūs ir įdomūs tekstai Filharmonijos koncertų programose, kitos publikacijos... Dažniausiai kalbėdama ne apie save, o apie kitus, ne žengdama, o tiesiog lėkdama per prasmingų darbų kupiną kasdienybę, muzikologė, minėdama gražų jubiliejų, rado laiko išbandyti ir „karštą“ pašnekovo kėdę. Išsamus ir įdomus interviu tapo gera pamoka ateičiai – kitąkart nebelaukti „apvalių“ datų turiningam ir šiltam pokalbiui susitikti. Kalbėjosi Rasa Murauskaitė.

Dažniausiai esate tas žmogus, kuris klausinėja, kuris rašo apie kitus. Ar keista pasijusti lyg ir kitoje barikadų pusėje?

Taip, tikrai keista. Nedažnai čia atsiduriu, o ir atsidūrusi dažniausiai kalbu ne apie save, o apie kokius nors reiškinius ar kitus žmones. Ir dabar labai nenorėčiau kalbėti vien tik apie save. Praūžus visokioms progoms, šiek tiek apie save jau pasakojau radijuje, dabar – antras kartas. Nė nežinau, ką pasakyti.

Grįžkime į pačią pradžią. Ar tiesus ir iš anksto nulemtas buvo Jūsų kelias į muziką ir muzikologiją?

Vaikystėje tokiu noru nedegiau, ir apsisprendžiau gana vėlai. Turėjau gabumų dailei – piešti mėgstu iki šiol. Vaikystėje labai pykau ant tėvų, kurie mane nuvedė į muzikos, o ne į dailės mokyklą. Paskui, prisižiūrėjusi filmų, užsimaniau tapti policininke. Kadangi augau sovietmečiu, būčiau buvus milicininkė – o tokia perspektyva neviliojo, todėl netrukus šios „svajonės“ atsisakiau. Visuomet sekėsi lietuvių kalba, istorija, apskritai humanitariniai mokslai. Paauglystėje net eilėraščius rašiau. Laimei, anksti pradėjau skaityti tokių puikių poetų kaip Antanas A. Jonynas, Julius Keleras, Aidas Marčėnas eiles, ir supratau, kas yra tikroji poezija – tai ne mano maironiškos eilės.

Didžiausią įtaką pasukant link muzikos man padarė vyresnis brolis – talentingas kompozitorius. Tiesa, dabar jis užsiima prodiuserio veikla ir su muzika nebeturi nieko bendro. Tačiau tuo metu jis buvo perspektyvus studentas, kompoziciją studijavo pas Eduardą Balsį. Sekdama juo, pati patraukiau į muziką. Žinoma, ne į kompoziciją, nes mane labiau domino rašymas, nagrinėjimas, vertinimas.

Studijų metai ne vienam tampa lemtingi – „prigyjama“ arba suprantama, kad reikėtų ieškoti kitų galimybių. Muzikologija, bent jau mūsų dienomis, „išlaiko“ ne visus – nemažai yra tokių, kurie baigia bakalauro ar net magistro studijas, tačiau tolesnio gyvenimo su muzikologine veikla nebesieja. Kas studijų metais Jums padarė didžiausią įtaką? Kas nukreipė į tas sritis, kuriose dirbate iki šiol?

Studijų metais su kolega muzikologu Linu PaulauskiuPirmiausia noriu pasakyti, kad studijų metai Akademijoje man buvo patys geriausi ir šviesiausi. Labai mielai prisimenu patį bendravimą, dėstytojų pagarbą studentams, o studentų – dėstytojams. Mano laikais dar dėstė tie garbiausi profesoriai, kurių paskaitos buvo nepaprastai įdomios. Ko gero, kiekvieną jauną žmogų tos paskaitos inspiruodavo kažką nuveikti – taip atsitiko ir man.

Pradėjau studijuoti Muzikos istorijos katedroje, o mano specialybės dėstytojas buvo profesorius Vytautas Landsbergis, kuris mane labai sudomino lietuvių muzika. Tačiau mūsų darbas tęsėsi tik porą metų, nes dėl visiems gerai žinomų istorinių aplinkybių profesorius atsisakė dėstytojo pareigų, išėjo vadovauti Seimui ir iškovoti mums Nepriklausomybę. Tada man teko apsispręsti: kas mane labiausiai domintų, į kokius reiškinius labiau gilintis? Nutariau pereiti į Muzikos teorijos katedrą, pas docentę Rimą Mikėnaitę. Tada pasinėriau į teorinius dalykus. Kūrinio sandara, medžiaga man buvo ir liko nepaprastai įdomi sritis. Tačiau vėlgi, istorinėms aplinkybėms susiklosčius, prieš pat mano diplominio darbo gynimą kompozitorių Osvaldą Balakauską paskyrė ambasadoriumi, tad mano dėstytoja, O. Balakausko žmona, išvažiavo į Prancūziją. Prieš tai produktyviai padirbėjome, tačiau diplominį darbą likau gintis viena.

Profesorius V. Landsbergis – neeilinė asmenybė ir politikos, ir muzikologijos istorijoje. Kas labiausiai įsiminė iš tų dvejų metų studijų pas jį?

Tai buvo įtemptas laikas. Jau buvo prasidėjęs Sąjūdis, ir profesoriui tai ypač rūpėjo. Todėl mūsų pokalbiai visuomet apimdavo platesnį kontekstą: dalydavomės aktualijomis, jis manęs paprašydavo parašyti kažką, kas būtų įdomu ir platesniam žmonių ratui. Užtat man labiausiai įsiminė ne tie mano pirmi, nedideli mokiniški darbeliai, recenzijos, kurias profesoriui rodžiau, bet platesnis kontekstas. Su V. Landsbergiu visuomet buvo galima ir pajuokauti – profesorius turi neblėstantį humoro jausmą. Buvo nepaprasta klausytis, ką jis pasakoja, dėtis tai į galvą, sau pačiai įsidiegti tam tikrus kultūrinius ar dvasinius orientyrus. Tai labiausiai ir įsiminė. Dideliais mano pačios darbais dar nė nekvepėjo, tačiau studijų nuotaika buvo labai įkvepianti.

Kaip tai pasireiškė kasdienybėje? Istorinio laiko ypatingumas, žinoma, neginčytinas.

Aš dėkinga likimui, kad studijavau būtent tuo virsmo metu. Esame laimingi, kad viskas susiklostė sėkmingai, kad mūsų nesunaikino. Tada, būdami jauni, net negalvojome, kad kažkas blogo galėtų atsitikti. Kadangi Akademijos Centriniai rūmai yra visai netoli Seimo, 1990-aisiais, o ypač 1991-aisiais mūsų kasdienis maršrutas bent penkis kartus per dieną vedė link Seimo. Radę bent kiek laisvesnę minutę, traukdavome ten. Atsimenu, net sausį, kai buvo labai šalta, išbūdavome ten ligi paryčių. Tada dar jauni Fortepijono katedros dėstytojai – dabartinis LMTA rektorius Zbignevas Ibelgauptas ir Vytis Buivydavičius – budėdavo Akademijoje, koridoriuje kaisdavo arbatą, o mes, grįžę čia vidurnaktį, galėdavome jos atsigerti, sušilti ir vėl eiti budėti prie Seimo. Todėl pačios studijos tuomet net kiek nublanko prieš tą nepakartojamą nuotaiką ir istorinius įvykius. Tačiau vis vien rasdavome laiko ir knygas skaityti, ir visur dalyvauti, ir mokytis, ir įskaitas ar egzaminus išlaikyti. Tuo metu į Lietuvą plūdo naujos žinios iš Vakarų. Man jau, ačiū Dievui, nereikėjo mokytis kokio nors mokslinio komunizmo ar suklastotos istorijos. Dėl to labai džiaugiuosi.

Prie Seimo sutikdavome gausybę pažįstamų, ten eidavo visų specialybių, visų kursų studentai, dėstytojai. Mano laikais studijavo tokie teatro žmonės kaip režisierius Oskaras Koršunovas, mano bendrakursiai buvo Kęstutis Jakštas, Rolandas Kazlas. Matydavau, kaip Jono Vaitkaus kursas būriuojasi prie Seimo, ten galima buvo pasiklausyti įvairių diskusijų, pokalbių – gyvenimas vyko ten. Buvo smagu draugauti su kitų specialybių studentais, kurie (jau tada buvo matyti) buvo nepaprastai talentingi. Labai mėgau eiti į Mokomąjį teatrą žiūrėti būsimų režisierių, arba aktorių kursinių darbų. Šios kartos aktoriai buvo gerbiami ir vertinami nuo pat pirmo kurso ir aš labai džiaugiuosi, kad vėliau jie tapo pačiais ryškiausiais mūsų teatro žmonėmis.

Juk ir tais virsmo metais vyko koncertinis gyvenimas. Koks jis buvo?

Kurio menininko bepaklaustumėte – teatralo, dailininko, kompozitoriaus – kad ir ką jie būtų tuomet sukūrę, viskas nublanko prieš gyvą istoriją. Visas menas tada vyko gatvėse, aikštėse, prie parlamento. Tai ir yra svarbiausias dalykas. Tačiau po Sausio 13-osios atsirado labai gilių, meniškai vertingų kūrinių, skirtų Laisvės idėjai, aukoms atminti. Tai buvo tarsi paguoda, viltis, manifestas. Rašė ne tik lietuvių, bet ir užsienio kūrėjai – štai pats Alfredas Schnittke po Sausio 13-osios mums skyrė savo kūrinį.

Vartant „Septynias meno dienas“. Su muzikologe Veronika JanatjevaSunku būtų išskirti vienintelę, pagrindinę Jūsų veiklos sritį. Tačiau ypatingas ryšys Jus sieja su muzikos kritika – pati rašote ir esate kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ Muzikos skilties redaktorė. Netyla niūrios kalbos, kad Lietuvoje muzikos kritikos situacija itin prasta, kai kas piktai teigia, kad ji, esą, išvis čia neegzistuoja. Kaip Jūs galėtumėte apibūdinti šiandieninę jos situaciją?

Mąstant apie muzikos kritiką, man kyla dvejopos mintys. Viena vertus, ji tikrai egzistuoja, puikiausiai veši ir tobulėja. Yra labai šaunių, mąstančių, šiuolaikiškų kritikų, turinčių profesionalią nuomonę – čia viskas gerai. Tačiau egzistuoja paviršutiniškas visuomenės požiūris, kad, jeigu mano akis kažko nepamatė, kažko neradau, vadinasi, to ir nėra. Jei kas nors, peržvelgęs „plačiąją spaudą“, teigia, kad muzikos kritikos nėra, vadinasi, jis tiesiog nesidomi, neieško ir neskaito. Bet kur, kiekviename laikraštyje ar portale, nerasime profesionalių įžvalgų. O kai mūsų spauda ir ypač internetiniai portalai užversti paviršutiniškais nežinia kieno tekstais, neprofesionaliomis nuomonėmis, tai ir susidaro toks įspūdis, kad profesionali kritika Lietuvoje neegzistuoja. Galbūt eilinis žmogus muzikos kritika palaiko ir kokius nors komentarus facebooke. Tai yra problema.

Leidinių, skirtų tikroms įžvalgoms, recenzijoms, straipsniams, Lietuvoje yra tikrai mažai. Kritikų taip pat nedaug ir jie verčiasi labai sunkiai. Kultūrinės spaudos beveik neremianti valdžia juos tuoj visiškai sužlugdys. Juk kultūrinė spauda pati išsilaikyti negali – ji privalo gauti kažkokias materialines injekcijas iš valstybės, iš rėmėjų. Deja, Lietuvoje ji vegetuoja, laikydamasi tik iš redakcijų ir rašančiųjų entuziazmo. Autoriai rašo ne dėl didelio honoraro, iš kurio galėtų pragyventi, jie rašo, nes turi ką pasakyti, ir žino, kad sakyti reikia. Šie žmonės supranta, kad reikia propaguoti tikrąjį meną, pateikti profesionalias įžvalgas, o ne apsiriboti komentarais socialiniuose tinkluose. Tie žmonės yra tikri kultūros patriotai. Pati visuomenė turėtų palaikyti tokius leidinius, kurie dar bando išsaugoti šiokią tokią kartelę.

Manyčiau, kad net ir su muzika nesusijusiam žmogui pravartu paskaityti profesionalų recenzijas. Tai juk nėra moksliniai darbai su gausybe sudėtingų tarptautinių žodžių, o tik pasvertos, argumentuotos įžvalgos, tam tikri orientyrai, galintys paskatinti nueiti į koncertą, parodą, operą. Arba priešingai – neiti, jei įtikinama, jog neverta. Deja, dauguma žmonių kultūrinių leidinių tiesiog nemato ir neskaito. Reikėtų gerai pagalvoti, ką daryti, kad žmonės jų nebijotų.

A. Kučinskas, L. Ligeikaitė, R. Mataitytė ir Z. Bružaitė po natų leidinio „Iš arti“ pristatymo. Bažnytinio paveldo muziejus, 2015Kartais atrodo, kad leidiniai draugiškesni kitoms meno sritims – kinui, teatrui, dailei, lengvosios muzikos žanrams. Šiuolaikinė akademinė, klasikinė muzika iki tų tribūnų kelią skinasi labai sunkiai. Kodėl, Jūsų nuomone, profesionalioji muzika tampa savotiška „nišos niša“?

Muzika apskritai yra labai sudėtingas menas – jį „įkanda“ ne kiekvienas. Net visiems žinomiausi klasikinės, romantinės muzikos pavyzdžiai reikalauja intelektinės brandos, kontekstų, prasmės supratimo, orientyrų. Šiuolaikinė muzika vis dar yra didžiausias baubas visiems – tarp jų ir portalų, laikraščių, žurnalų, televizijos laidų redaktoriams arba prodiuseriams. Jie mieliau renkasi tai, ką patys supranta. Apie muziką kalbėti labai sunku, nes ne visi turi tam tinkamą išsilavinimą ir suvokimą, kokia šiuolaikinė muzika yra įdomi. Ne kiekvienas gali suprasti, kodėl ji yra tokia, kokia jos idėja, raiška. Tiesa, nenoriu pasakyti, kad visa šiuolaikinė muzika yra geniali. Šiandienos kūryba yra polistilistinė, susmulkėjusi pagal autoriaus braižą, stilių, tendencijas. Kiekvienas kuria pačią įvairiausią muziką, kurioje atsispindi individualūs ieškojimai, saviraiška. Šiuolaikinės muzikos yra be galo daug ir įvairios, todėl vertingesni kūriniai toje jūroje kartais paskęsta. Bet juk tam ir yra profesionalioji kritika, muzikologai, kurie galėtų ir turėtų suteikti orientyrus. Deja, nežinau, ar profesionalių kritikų ir vadinamosios „plačiosios“ spaudos bendradarbiavimas kada nors taps įmanomas. Jeigu toks kontaktas pagaliau atsirastų, būtų tikras kultūrinis stebuklas.

Lietuvos menininkų bendruomenė – mažytė, o muzikų – dar mažesnė. Todėl asmeninių pažinčių, ryšių dilema, nori nenori, atsiranda. Sunku kritikuoti kolegą, draugą, kuriam koncerte nepasisekė ar kuris parašė dėmesio nevertą kūrinį. Kaip Jūs žiūrite į šią problemą, ar ją pastebite? Kokiomis priemonėmis išlaikote balansą tarp subjektyvumo ir objektyvios kritikos?

Ši problema Lietuvoje didžiulė. Visada ji buvo ir liks, nes esame labai maža bendruomenė, kurioje vieni su kitais susiję. Aš manau, kad kiekvienas šią problemą sprendžia savaip. Rašydama recenziją stengiuosi visų pirma įvertinti teigiamus dalykus. Jeigu aš rašyčiau apie koncertą, kuriame keletas dalykų man nepatiktų, ir po to leisčiau sau egoistiškai demonstruoti savo šmaikštumą, aštrią plunksną, piktai sukritikuočiau – tai būtų didžiausias minusas man kaip muzikologei. Žinoma, skaitytojai pasidžiaugtų – va, pagaliau atsirado tikra kritika, kažkas pagaliau išdėjo visą teisybę. Nesutinku. Tie pikti, aštrūs, atlikėją ar kompozitorių net įžeidžiantys straipsniai nėra geri muzikologiniai straipsniai. Tai – tik pikta kritiko saviraiška. Tikras muzikologas visada pasvers gerąsias ir blogąsias puses, viską aiškiai argumentuos. Ir nesvarbu, ar grojo tavo draugas, bendrakursis, ar kūrinį parašė pusbrolis – jeigu kritika bus objektyvi, teisinga ir argumentuota, niekas nesupyks. O jeigu kompozitorius arba atlikėjas nepriima nuosaikios, neįžeidžiančios ir argumentuotos kritikos – tai jau jo problema.

O ar turite lietuvių ar užsienio kritikų, kurių tekstai Jums yra pavyzdiniai, kuriuos mielu noru skaitote ir net iš jų mokotės?

Vytauto Landsbergio muzikos straipsniai būdavo labai įdomūs, ne sausi. Įdomiai rašė Donatas Katkus, Viktoras Gerulaitis, Ona Narbutienė – jos tekstai būdavo labai šilti. Iš jų aš mokiausi, iš jų išaugau. Dabar labai šauniai rašo mano kolegės ir jau atėjo metas, kai pradedu mokytis iš jaunųjų kritikų, ir tų, kurie bendradarbiauja su „7 meno dienomis“. Man įdomus šiuolaikinis jaunųjų kūrėjų ir atlikėjų gyvenimas, aš jo jau taip gerai nepažįstu. Skaitydama straipsnius apie tai, daug sužinau ir išmokstu. Manau, kad vieniems iš kitų mokytis yra būtina. Galbūt nelabai dažnai skaitome vieni kitų straipsnius, vaikštome į vieni kitų koncertus. Tam yra įvairių priežasčių. Tačiau paskaityti vyresnių ar jaunesnių kolegų straipsnius yra labai sveika – gali pasitikrinti savo nuomonę ir sužinoti daugybę naujų dalykų.

Kad jau užsiminėte apie jaunuosius muzikos kritikus, apie juos trumpai ir pakalbėkime. Jūs esate vienas tų žmonių, kuris nuosekliai seka jų kelią. Kokia gi ta naujoji, po truputį vis drąsiau viešojoje erdvėje kalbanti jaunoji kritikų karta?

Labai džiugu, kad jauni autoriai dabar nebijo – gali drąsiai reikšti savo mintis, ieškoti jų išraiškos formų. Kita vertus, pradedantieji, matyt, turi persirgti vaikiška liga – asmeninius, subjektyvius įspūdžius iškelti į pirmą planą, nepasitikrinti faktų, nepateikti objektyvios atsvaros subjektyviai nuomonei. Po kiek laiko jau pamatau, kad asmeniškumo tekstuose mažėja, o gilumo ir intelektualumo – daugėja. Tai natūralūs procesai ir reikia džiaugtis, jog apskritai atsiranda jaunų rašančių žmonių, norinčių pasakyti savo nuomonę. Džiaugiuosi, kad jie laisvi, nesuvaržyti nei dėstytojų, nei išorės autoritetų, kad jie nepatiria jokių cenzūrų. Tačiau augimo procesas yra ilgas ir reikalaujantis įdirbio.

O kas gali padėti tobulėti šioje srityje? Kaip išmokti „gerai kritikuoti“?

Kuo daugiau skaityti ir kuo daugiau rašyti. Žinoma, egzistuoja problema, kur tai publikuoti – kaip jau minėjau, kultūrinių leidinių nėra daug. Tačiau atsirado, pavyzdžiui, „M-puslapiai“ internetinėje „7 meno dienų“ svetainėje, juose skatiname reikštis visų meno sričių jaunuosius kritikus. Jei matyti, kad žmogus entuziastingas, nori tos veiklos, į tai visada bus atliepta labai geranoriškai ir bus sudaromos sąlygos reikštis. Aš pati tą patyriau iš vyresnių kolegų ir, manau, dabar tą taip pat patiria jaunieji kritikai.

LKO Koncerto pristatymas LMTA Didžiojoje salėje. 2011Muzikos kritika Jūsų profesinė veikla neapsiriboja. Vedate koncertus, moderuojate diskusijas, rengiate mokslines publikacijas, dėstote LMTA, galbūt ir dar veikiate ką nors, ko nepaminėjau. Kuri veikla Jums šiuo metu teikia daugiausia džiaugsmo?

Sunku išskirti. Nors dirbu keliose darbovietėse, turiu dar ir papildomų darbų, tačiau mano veikla tarpusavy susijusi, praturtina viena kitą. O tai reiškia, jog profesijos prasme esu laimingas žmogus. Smagu yra savo profesinėje srityje reikštis net keliais skirtingais rakursais. Be abejo, tai ir sunku. Laiko neskaičiuoju ir man labai juokinga (na, kartais ir pikta), kai kiti sako, jog po darbo valandų yra nepasiekiami. Man pasitaiko rašyti ar rengtis koncertui ir naktimis, ir savaitgaliais. Visur reikia įdėti darbo ir pastangų.

Koncertų vedimas taip pat nemaža mano veiklos dalis. Norėčiau, kad atsirastų daugiau jaunų žmonių, galinčių tą daryti. Tačiau tai priklauso ir nuo žmogaus charakterio, nuo santykio su kitu žmogumi, su publika. Pasitaiko, jog muzikologės bijo viešumos, atsistoti scenoje. Tai kiek išmokstami dalykai, tačiau daugeliu atvejų – tiesiog įgimti. Vedėjas, muzikologas turi būti vakaro šeimininkas, jis turi mokėti perteikti savo žinias, pristatydamas atlikėjus ar kūrinius, sudominti publiką. Lygiai taip pat kaip ir atlikėjas prieš koncertą namie repetuoja, taip ir muzikologas turi išsamiai pasirengti, viską apgalvoti. Neužtenka gražiai artikuliuoti ir patraukliai atrodyti.

Jums dažnai tenka lankytis koncertuose, rašyti ar skaityti apie juos. Prieš Kalėdas pati klausiate „7 meno dienų“ autorių, kokie kultūriniai įvykiai jiems labiausiai įstrigo besibaigiančiais metais. Peržvelgus pastaruosius kelerius kultūrinius Lietuvos metus, kas Jums paliko didžiausią įspūdį?

Pasakysiu apskritai, nes sunku dabar ką nors konkrečiai išskirti. Pats faktas, jog į Lietuvą atvyksta pasaulinio masto žvaigždžių, man palieka labai stiprų įspūdį. Didžiuojuosi, kad jau esame lygiaverčiai pasauliui, esame žinomi, kad mus „suranda“ kultūriniame žemėlapyje. Tai, viena vertus, patriotinis jausmas, kita vertus, labai smagu, kad galiu nueiti ir pamatyti tai, apie ką anksčiau skaičiau, studijavau ir nė nesvajojau, kad galėsiu prieiti ir kone pačiupinėti. Tokie pavyzdžiai – tai įžymiosios Martos Argerich koncertas su „Kremerata Baltica“; tai Phillipo Glasso atvykimas į Vilnių (dabar jis jau dažnesnis svečias). Kai kadaise mums pradėjo dėstyti Mindaugas Urbaitis, būtent apie Glasso muziką jis pasakojo kaip apie kažkokį kosmosą. Na, o pastarųjų metų lietuvių muzikos padangėje neblėstantį įspūdį paliko Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“.

Išskirti daugiau didingų dalykų net ir nenorėčiau, kadangi labiausiai žaviuosi paprasta, kasdiene muzikantų ir kūrėjų veikla. Nežinau, ką dar turės padaryti valdžia, kiek dar padidinti mokesčius, kaip dar žlugdyti menininką – šiame kontekste man didžiausią įspūdį daro menininko nemirtingumas. Iš paskutinių jėgų jis daro tai, kam jį Dievas pašaukė. Kompozitoriai kuria, muzikantai koncertuoja, buriasi į ansamblius, rengia koncertus, dalyvauja operose... Nors jų atlygis, gėdingas (kokiam nors europiečiui net gėda pasakyti), tačiau jie vis vien tai daro. Ir daro gerai. Mūsų menininkų lygis yra vienas aukščiausių pasaulyje. Dabar, kai daug ką galima pamatyti ir gyvai, ir internetu, kai Lietuvoje koncertuoja daugybė užsienio kūrėjų ir atlikėjų, festivaliuose gauname dideles užsienio muzikos dozes ir t. t., nemanau, kad lietuvių kūrėjai ar atlikėjai nusileidžia jiems. Tai, kad mes tokiomis sąlygomis dar sugebame kurti muzikos meną, man daro patį didžiausią įspūdį.

Kompozitoriaus T. Makačino kūrybos vakare. 2008Tik į užsienį mažai to meno iškomunikuojame... Banaliai pasikartosiu, bet estai turi Arvo Pärtą, latviai Pēterį Vaską, kurie žinomi visame pasaulyje, o mūsų kūrėjams tokio ryškaus įvaizdžio tarptautiniu mastu, panašu, dar nepavyko susikurti.

Labai gaila. Nesuprantu, ar nėra noro, ar profesionalių gebėjimų į pasaulį iškomunikuoti lietuvišką kultūrą. Man labai skauda širdį, kad net ir mūsų Čiurlionis dar nežinomas. Jo pažinimas už Lietuvos ribų – labai fragmentiškas. Čiurlionio kaip unikumo pasaulis dar nėra atradęs. Tai didžiausias Lietuvos kultūros nuostolis, ir to niekas nepataisė iki šiol.

Kompozitorių turime puikių. Tiesa, užsienyje žinomi ir O. Balakauskas, ir Bronius Kutavičius, ir Anatolijus Šenderovas, ir Vytautas Barkauskas ir kiti, bet, vėlgi, sakyčiau, tik fragmentiškai. Jie kviečiami į festivalius, vėliau kviečiami atvykti ir antrą kartą, bet tik tiek. Ryšių yra, bet to įvaizdžio iš esmės, kokį turi, tarkime, Pärtas, nesusikuriame. Pastarajam, be abejo, padėjo jo išskirtinis kūrybos stilius, kuriuo visi žavisi, o kompozitorius nenuleidžia kartelės. Bet mes taip pat turime ką parodyti. Beje, netgi mūsų žiniasklaida daugelyje sričių, kad ir politikoje, yra labai naivi, nemoka kurti ir skleisti „gerosios propagandos“, nemoka sudaryti atsvaros priešiškai informacijai. O priešiška propaganda sklinda labai profesionaliai. Pati mūsų žiniasklaida tai priima, pertransliuoja ir pasitarnauja priešams pati to nežinodama. Tai mane erzina.

O ko labiausiai nemėgstate lietuviškoje scenoje?

Man labiausiai nepatinka žemo lygio „meno“ plitimas ir jo garbinimas. Tai sklinda it virusas. Žiniasklaidoje, televizijoje pilna nevertingų dalykų, apie kuriuos nuolat kalbama. Labai gaila, kai visiškas šlamštas, padarius jam gerą „piarą“, plinta, ir niekas nepagalvoja, kad jo gal reikėtų nepriimti, netransliuoti, nespausdinti. Juk dar gaji tradicija, jog, jeigu kažką parodė per televiziją, jei reklamuoja, tai reiškia – gerai, juk bet ko nerodytų! Šitas neatitikimas tarp šlamšto ir gerų dalykų viešojoje erdvėje plinta kaip maras. Galbūt tai priklauso nuo redaktorių, prodiuserių arba vadinamųjų vadybininkų išsilavinimo?

Pabaigai. Įsivaizduokite, kad dabar galite išdėstyti keletą svarbiausių dalykų apie kultūrinės spaudos svarbą žmogui, kuris turi galios užmegzti reikalingų kontaktų ar skirti taip būtinos paramos. Ką pasakytumėte?

Pasakyčiau, jog kūrėjui visados reikia refleksijos, įvertinimo. O nuo menininkų priklauso visos tautos, valstybės kultūrinis fonas. Jei šalis turi labai talentingų ir aukštai vertinamų, autoritetingų kūrėjų, žinomų ne tik lokaliai, bet ir tarptautiniu mastu, tai visos valstybės kokybės ženklas. Tačiau kūrėjui labai svarbu pasitikrinti, išgirsti nuomonę iš kito, galbūt kitaip mąstančio žmogaus, kolegos. Kritikai gali aptarti, patarti, kas yra vertinga. Jie gali kalbėti apie konkretų kūrinį, atlikimą, kompozitoriaus kūrybą, jos reikšmę, atsakyti į klausimus, kuo tai įdomu, kodėl tai turi skambėti pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Tą daro ne pats kūrėjas, o muzikologas-kritikas. Meno kūriniui „įvykus“, refleksijos būtinai reikia. Grįžtamasis ryšys, neužsidarant tik kompozitoriaus–atlikėjo–publikos rate, yra būtinas. Žvilgsnio iš šalies kūrėjui visada reikėjo, o šiandien – ypač.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f