2017-03-01
Paulina Nalivaikaitė. Arvydo Malcio muzikos pasaulis: tradicijos ir dabarties dialogai
B. Pivnenko, H. Rohde ir D. Katkus. A. Rakausko nuotr.
Vos prieš keletą mėnesių Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje nuskambėjo simfoninės muzikos koncertas, užbaigęs Onutės Narbutaitės 60-mečiui skirtų koncertų ciklą. Vasario pabaigoje jau turėjome progą sveikinti kitą jubiliatą, švenčiantį 60 metų sukaktį – kompozitorių Alvydą Malcį, kurio autorinis simfoninių opusų vakaras kiek vėliau taip pat bus surengtas Filharmonijoje. 2017 m. vasario 24 d. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje girdėjome „kameriškesnę“ A. Malcio muziką. Koncerte, pavadintame „Arvydas Malcys ir jo muzikos pasaulis“, kompozitoriaus muzikos plotmes įgarsino Donato Katkaus diriguojamas Vilniaus miesto savivaldybės šv. Kristoforo kamerinis orkestras kartu su solistais Hartmutu Rohde (altas, Vokietija), Bogdana Pivnenko (smuikas, Ukraina) ir Vytautu Giedraičiu (klarnetas, Lietuva).

Vakarą vedęs Viktoras Gerulaitis, dalijęsis kitų ir savo paties įžvalgomis apie kompozitoriaus kūrybą, paminėjo, jog jam imponuoja A. Malcio kūrybos „teisingumas“. Šis abstraktus epitetas šiaip jau galėtų būti traktuojamas įvairiai – kaip nuoseklus, sistemiškas konstruktyvumas, kaip socialinis angažuotumas įvairioms „tiesoms“ perteikti ar kaip darnaus skambesio siekis. V. Gerulaitis akcentavo būtent pastarąjį aspektą: anot muzikologo, A. Malcys „nekankina“ klausytojų eksperimentais, o rašo gyvybingą, gražiai skambančią muziką, kurios malonu klausytis. Iš tiesų, koncerte skambėję kūriniai bylojo apie kompozitoriaus estetinį polinkį į konsonansišką skambesį ir logišką, organišką dramaturgiją, o taip pat – įtaigios emocinės ekspresijos siekį. Sveikindama jubiliatą, į tai dėmesį atkreipė Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė, akcentavusi, jog A. Malcio muzika būna įvairi – linksma ir liūdna, gyvybinga ir lyriška, bet visada – įtaigi. Ko gero, nebūtų per drąsu teigti, jog šią ypatybę liudija kompozitoriaus kūrybinė sėkmė, jei ją matuotume gausiais opusų atlikimais ir atlikėjų simpatijomis (A. Malcio kūrybiniais partneriais yra buvę žymūs atlikėjai violončelininkas Davidas Geringas, altininkas Jurijus Bašmetas, smuikininkas Sergejus Krylovas ir kt.). Tai, kad A. Malcio muzika reikalinga, liudija ir didžiulis autoriaus produktyvumas (apie pusšimtį orkestrinių kūrinių ir dar daugiau kamerinių opusų) – vargu, ar nesant paklausos, kuris nors kompozitorius taip intensyviai rašytų.

V. Giedraitis, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas D. Katkaus. A. Rakausko nuotr.Dar 2009 m. Šarūnas Nakas rašė: „Laužydamas estetines ribas (gal visai netyčia?), ignoruodamas didžiąsias strategijas (gal be blogos valios?), Malcys paprastina (sau ir kitiems) daugelį kitų aspektų (muzikos kalbą ir formas), tapdamas be galo patrauklus šiuolaikiniams atlikėjams (netgi labai garsiems), išpažįstantiems klasikinį kanoną, tačiau ieškantiems (bent jau kartais) kažko šviežesnio nei pusantro šimto metų senumo autoritetų veikalai. Toks dialogas su klasikos virtuozais ir yra (tikriausiai) svarbiausias kompozitoriaus produktyvumo stimulas.“ (Arvydas Malcys: „…Muzika turi tekėti, gyventi, pasakoti…“) Išties nestebina, kad moderniai skambanti techninių galimybių, emocingos ekspresijos ir aiškių klasikinių formų dermė yra patraukli atlikėjams – čia nėra itin sudėtingų eksperimentinių viražų, nors garsovaizdžio praturtinimui kompozitorius nevengia įtraukti avangardinių technikų (sonoristikos, aleatorikos) elementų; klausant justi muzikos spalvingumas ir gaivumas, išlaikant darnią skambesio visumą; be to, atlikėjui suteikiama pakankamai erdvės intensyviai interpretacijai. Šv. Kotrynos bažnyčioje šalia kitų opusų turėjome progos išgirsti Koncertą klarnetui ir kameriniam orkestrui (2007) bei Koncertą smuikui, altui ir kameriniam orkestrui (2012), kurių atlikimas gyvai įrodė, kodėl A. Malcio muzika mėgstama atlikėjų. Klarnetininko Algirdo Doveikos atminimui skirtą Koncertą klarnetui atliko V. Giedraitis, jaunas ir neabejotinu talentu apdovanotas muzikantas, itin išraiškingu ir niuansuotu garsu atskleidęs jautrią antrosios in memoriam dalies lyriką, o gyvose pirmojoje ir trečiojoje dalyse vėrėsi virtuoziniai horizontai, kuriuos klarnetininkas perteikė lengvu, žaismingu ir aktyviu garsu, ypač atliepdamas finalinės scherzo dalies charakterį. Šis kūrinys, kaip ir Koncertas smuikui, altui ir styginių orkestrui, sukomponuotas laikantis klasikinio koncerto žanro tradicijų: trijų dalių (greita–lėta–greita) struktūros ir solisto bei orkestro priešpriešos, tad solistai turi pakankamai progų atsiskleisti kaip meniškai ir techniškai pajėgūs atlikėjai. Altininkas H. Rohde ir smuikininkė B. Pivnenko, atlikdami minėtą koncertą, pasirodė būtent tokie, nors smuikininkės charizma ir ugnis kiek gožė altininką. Tačiau abu, muzika pasakoję individualizuotas istorijas, skambėjo darniai ir sugestyviai.

A. Malcys (viduryje) su koncerto solistais. A. Rakausko nuotr.Koncertai atstovavo absoliučiosios muzikos sferai, o kiti keturi nuskambėję kūriniai kameriniam orkestrui savo pavadinimais sufleravo apie romantiškesnes, gal net impresionistines aspiracijas – pvz., „Perskelta tyla“ (2004) ar „Sniegynų hiacintas“ (2013). Šios dvi kompozicijos, visai skirtingų nuotaikų, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro buvo atliktos su ekspresyvia įtaiga, nors klausantis šviesaus, repetityvinio „Sniegynų hiacinto“ kiek pritrūko aštresnės štrichų artikuliacijos, galinčios dar pastiprinti kampuoto sniegingo peizažo gaivą ir spindesį. Grieždamas vakarą simboliškai pradėjusią dramatišką „Perskeltą tylą“, orkestras klausytoją meistriškai įtraukė į aktyvų agresyvių impulsų lauką, pripildytą tiek paskirų žiežirbų, tiek sonorinių šių žiežirbų „kamuolių“. Taip pat skambėjęs „Vilties aitvaras“ – tarsi hommage à Mozart; anot kompozitoriaus, tai buvo lengvos ir bravūriškos, tonalios muzikos (tokios, kokią rašydavo W. A. Mozartas) siekis. Kompozicija, nors ir be atpažįstamų mocartiškų intonacijų, Vienos klasiko dvasią atliepė šviesia harmonija ir žaismingumu, kurią taikliai perteikė orkestras. Koncertą pabaigęs naujausias A. Malcio kūrinys „Bolero“ (2017) – dar vienas hommage, šį kartą – akivaizdžiai Maurice’ui Raveliui. Atrodo, jog kompozitorius, rašydamas šį kūrinį, neturėjo intencijų skelbti savo originalumo ar individualybės: regis, buvo kur kas svarbiau išlaikyti ir priminti klausytojams kai kuriuos svarbius kultūrinės atminties artefaktus, kaip Ravelio „Boléro“ (1928). Kūrinio anotacijoje autorius teigia, jog „praeities muzikos asociacijos papildo ir sušildo dabarties kūrybą. Tikiu, kad šiandien ir atlikėjai, ir klausytojai pasiilgo įspūdingų, neišdildomų momentų, <...> dėl kurių būtų galima pamilti kokį nors naują kūrinį, – lyg kadaise Mozarto, Schuberto ar Chopino muziką…“ Malcio „Bolero“ su Ravelio opusu asocijavosi ne tik ritmo ostinato, bet ir pasirinkta instrumentuote, koloritu, ir forma (tema su variacijomis). Tai – tarytum mandagus reveransas Raveliui, pasinaudojant sąsaja su istorija ir išnaudojant praeities kūrinio privalumus kaip galimybę priartėti prie klausytojo per jam pažįstamus ir mielus muzikos potyrius.

Kaip kadaise rašė Š. Nakas, A. Malcys yra „tradicionalistas su postmodernistiniu virusu galvoje“ (ten pat). Derindamas laiko patikrintas formas, žanrus bei „naujojo konsonansiškumo“ skambesį su aštresniais ir ekspresyviais impulsais, jis laimi atlikėjų ir nereto klausytojo simpatijas.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f