2017-04-10
Adeodatą Tauragį prisiminus
Adeodatas Tauragis

Kasmet Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos istorijos ir Muzikos teorijos katedrų rengiama mokslinė studentų konferencija-konkursas šįkart buvo skirta šviesios atminties muzikologui, muzikos švietėjui, bibliografui, docentui Adeodatui Tauragiui (1936–2004). Muzikologo veiklų ratas buvo itin platus – tai paliudyti gali ir naujai išleistas leidinys „Nespalvoto portreto spalvos“, skirtas jo gyvenimo ir veiklos apžvalgai. Plačiau susipažinti su A. Tauragio asmenybe ir darbais pakvietė ir konferenciją-konkursą pradėjusi diskusija su prierašu „Ir girdėta, ir negirdėta...“, kurioje dalyvavo muzikologė, LMTA garbės profesorė Jūratė Gustaitė, kompozitorius, LMTA profesorius Mindaugas Urbaitis, muzikologė, LMTA docentė Vytautė Markeliūnienė ir muzikologė Laimutė Ligeikaitė, kuriai patikėta pokalbį moderuoti. Įžanginį žodį tarė LMTA Mokslo prorektorė Judita Žukienė, savo šiltais prisiminimais dalijosi ir buvę studentai, kolegos, artimieji Danutė Palionytė, Jonas Bruveris, Rūta Skudienė, Zina Nutautaitė, Cecilija Pėželytė-Lapkuvienė. Nedalyvavę, tačiau norintieji prisiminti spalvotą muzikologo portretą, kviečiami susipažinti su pokalbio dalyvių mintimis šiame tekste. Parengė Ignas Gudelevičius.

Judita Žukienė. Adeodato Tauragio vardas plačiam studentų, kolegų – atlikėjų, kompozitorių, muzikologų – ratui reiškė labai daug. Tai buvo vienas charizmatiškiausių, ryškiausių dėstytojų. Turėjęs ir dėstytojo talentą, ir neįtikėtinus mokslininko gabumus, jis pastebėdavo ryškiausius, žinojo, kam „spustelėti ambicijos mygtuką“, kaip sudominti.

Prisimenu, žengia A. Tauragis per fonoteką, išgirsta, kai tikrinu Stasio Vainiūno įrašą plokštelėje ir pasako: „Atrodo, čia pats Vainiūnas groja“. Visi neabejojome, kad Muzikos istorijos katedros dėstytojas žinojo absoliučiai visus įrašus.

Atskleisti tam tikrus akcentus, suvokti, kiek gali padaryti vienas žmogus, padės ir apie muzikologą pasirodžiusi knygelė „Nespalvoto portreto spalvos“. Ją vartydamas supranti, kiek neoficialių dalykų joje dar neįdėta. Apskritai, muzikologo nuopelnus permąsčius naujai, aiškėja – gal dar ne visi žinomi.

Susibūrę šiandienos konferencijoje tęsiame gražiąsias tradicijas – muzikologų bendruomenė puoselėja atmintį, pagarbą praeities dalykams ir viltį ateičiai. Tai, ką matysime šiandien – tiriančius, pristatančius – gali būti rytdienos tauragiai, gustaitės, palionytės, antanavičiai ir kitus. Taigi šiandien esame tarp vakar ir rytoj.

Laimutė Ligeikaitė. Jaučiuosi, galbūt, kaip ir daugelis jūsų, tarsi artima A. Tauragio giminaitė. Pas jį studijavau (beje, egzaminą išlaikiau iš antro karto, kaip ir daugelis), kartu dirbome, deja, tik keletą metų. Profesorius buvo labai šiltas, artimas žmogus. Labai draugavome ir su šviesaus atminimo jo žmona Rasa Tauragiene, kuri savo rankomis, meile, pasiaukojimu laikė visą A. Tauragio darbą, gyvenimą, kentė sunkų jo charakterį, rūpinosi šeimos gerove ir klestėjimu.

Šiame susitikime dalyvauja jų sūnus Marius Tauragis – būsimasis teisininkas – su drauge Juste (tai tas pats mažasis Mariukas, kadaise lankęs LMTA muzikos mokyklą). Yra atvykusi ir A. Tauragio sesuo Cecilija (kita sesuo, Jovita, atvykti negalėjo), jų pusbrolis ekonomistas Juozas Kontautas ir Rasos brolio žmona Nemira, kurios pastangos taip pat prisidėjo prie to, kad šis susitikimas įvyktų.

Kiekvienas turime daug prisiminimų apie A. Tauragį, jais pasidalysime. O mano prisiminimas toks. Kai pradėjau dirbti tuometiniame LMTA Koncertų skyriuje (kurio ilgametė vedėja buvo Zita Eimulienė), mes su A. Tauragiu, galima sakyti, dalinomės ten esančiu kompiuteriu. Profesorius (aš jį taip vadinau) iškart puolė padėti jaunajai kolegei, buvo labai geranoriškas. Užbėgęs trumpam į kabinetą, domėjosi, ką rašau. Labiausiai įsiminiau kiekvieną dieną girdimą jo posakį: „Rašydama į kompiuterį visada paspausk „fi“, o toliau turi būti „sa“ (taip linksmai patardavo įrašyti ir išsaugoti – angl. file, save) Jis labai daug pats rašydavo, kartais nervindavosi, kai dingdavo kažkoks dokumentas ar failas. Deja, senuose diskeliuose, kompiuteriuose didžiausią dalį jo sukauptos medžiagos esame negrįžtamai praradę..

Jūratė Gustaitė. Buvau ne tik A. Tauragio studentė, bet ir kolegė. Prisiminimų labai daug. Šiandien, klausydamasi anksčiau kalbėjusių, tarsi patvirtinau savąją mintį – sunkiausia į kelis reikšmingus sakinius sutalpinti jo indėlį į akademijos gyvenimą, apibendrinti portretą. Vienintelė išeitis turbūt būtų sudaryti kontrastų „puokštę“. Juk vargu ar pokalbyje galėtų nusverti koks nors vienas aspektas. Nors knygelės apie A. Tauragį pavadinimas yra „Nespalvoto portreto spalvos“, būtent spalvos ir slypi tuose nespalvotuose kontrastuose – muzikologas buvo daugiabriaunis, daugiaplanis, labai spalvinga asmenybė.

Prisimenu, tekstus kruopščiai, labai ilgai redaguodavo mažiausiai trimis, keturiais skirtingų spalvų rašikliais. Vieno pobūdžio klaidos – raudonai, kito – žaliai, stiliaus – mėlynai ir t. t. Tai galėjo būti ir studento, ir dėstytojo straipsnelis – jis mielai sutikdavo padėti. Tiesa, ir labai užtrukdavo, vėluodavo su tekstais. Taigi, begalė kontrastų kiekviename jo veiklos bare.

Buvusi studentė minėjo, kad egzaminą išlaikė iš antro karto, o aš nesėkmingai egzaminą laikiau tris kartus – tai buvo šiuolaikinės muzikos kursas. Liepė Bélos Bartóko šešių styginių kvartetų visas dalis mokėti taip, kad atskirčiau iš poros taktų. Kadangi trečias kartas vėl buvo nesėkmingas, pagalvojau: „Tai man antroji aukštoji mokykla – vieną diplomą turiu, dirbu Radijo Muzikos redakcijoje, užteks man ir tų trijų kursų“. Taigi, trečio kurso semestro vidury fonotekoje padėkojusi pasakiau: „Aš pasiimu knygelę, daugiau nesimokysiu“, o jis tyli. Man uždarant duris, ištarė: „Palaukite, grįžkite“. Sugrįžau. Pasirašė be žodžių. Tačiau vėliau, pradėjus kartu dirbti, kiekvieną kartą nutaikęs progą sakydavo: „Na, tai kada galų gale atsiskaitysi už tuos Bartóko kvartetus?“ Tai tapo linksmu juoku. Tokių „istorijėlių“ visi turime begales.

Akademijoje jo buvo visur pilna: ar paskaitose, ar rūsyje (kažkokį archyvą tvarkant), ar bibliotekoje, ar fonotekoje, ar rektorate – jis buvo visiems reikalingas. Rūpinosi bibliotekos fondais: žinojo, kas kokioje knygoje parašyta, kokių knygų reikia, kas Maskvoje, Leningrade išleista, užsakinėjo knygas. Lagaminais veždavo ne tik knygas, bet ir plokšteles, rūpinosi fonotekos įrašais, užsakinėdavo naujus, tvarkydavo katalogus. Kaip sakė prorektorė, iš poros taktų žinojo, koks įrašas, kada sukurtas, kas atlieka ir pan.

A. Tauragis buvo labai reiklus studentams, tačiau pirmiausia buvo nežmoniškai reiklus pats sau. Dar vyresni pedagogai yra mums pasakoję, kad stodamas į muzikologiją, jis padėjo komisijai ant stalo kelis storus natų sąsiuvinius, kuriuose buvo persirašęs svarbiausių muzikos kūrinių pavyzdžius – nuo seniausių muzikos ištakų iki pat šių dienų (lietuvių ir kitų kraštų) – ir pasakė: „Galite manęs klausti, ko norite“. Visas ryškiausias vietas grojo mintinai, to paties reikalavo ir iš mūsų – taip „prisuko“, kad ir mes paskui iš studentų, na, ne tiek jau daug, tačiau šiek tiek irgi reikalaudavome.

A. Tauragis buvo žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Jei ir pasitaikydavo retsykiais susidūrimų, susitaikydavome ir dirbdavome toliau.

Prisiminiau dar vieną įvykį. Sykį dainavimą studijavo vienas buvęs Lietuvos sporto meistras (balsą turėjo labai gražų). Jam reikėjo atsiskaityti šiuolaikinės muzikos kursą. Jis man ir sako: „Žinai, negaliu išmokti tos muzikos ir, šiaip, muzikos istorija man labai tolima. Nuėjau tiesiai pas A. Tauragį ir sakau – neišmoksiu tos muzikos. Jis pasižiūrėjo man į akis, paėmė knygelę ir pasirašė“. Taigi, puikiai matydamas, kas gali išmokti, ir kas ne, tokiam studentui kelio neužkirto. Studentų užkabinta „kirvio“ etiketė ne visada dėstytojui buvo būdinga.

L. L. Įdomu, ar dabar išlaikytumėte egzaminą pas A. Tauragį? Ar žinote, kas yra ta nelemtoji „Parašos daina“? Nežinote? Niekas neišlaikytų! Tai nedidukas numeris, kurį jis buvo radęs kažkokiame Igorio Stravinskio kūrinyje. Vėliau išsiaiškinau, kad tai Parašos daina iš I. Stravinskio operos „Mavra“, kurios užduočių sąrašuose niekados nebūdavo. Užtat dėstytojas visada naudojo tokį triuką – tyčia įtraukti šį klausimą į diktantus. Jeigu kam pavykdavo išsiaiškinti, tai tik gudriausiems, jie egzaminą išlaikydavo iš karto.

A. Tauragis mėgdavo studentams pateikti ir vadinamąsias kūrinių iškarpas. Manau, studijuodamas M. Urbaitis tai yra savo kailiu patyręs. Kai A. Tauragis liepdavo atpažinti trumpus muzikos fragmentus, arba rodydavo iš partitūrų sukarpytas kelių taktų skiauteles, liepdamas čia pat pasakyti, kas tai ir iš kokio kūrinio, studentams tai kėlė didžiausią siaubą. Muzikologė Danutė Palionytė sykį pasakojo, kad kolegos per vieną vakarėlį pačiam A. Tauragiui surengė tokį atpažinimo egzaminą.

Danutė Palionytė. Kai pradėjau dirbti Akademijoje, koridoriuose buvo tik ir girdėti: „Tauragis vėl mane sukirto“. Jaudinosi ne tik patys studentai, bet ir jų specialybės dėstytojai – šitoks pianistas, šitoks pūtikas, o A. Tauragis ėmė ir sukirto. Sykį jo paklausiau: „Adai, o kokie klausimai buvo užduoti, kad studentams šitaip nepasisekė?“ Kai išgirdau, kokie, pagalvojau, ačiū Dievui, kad Akademijoje yra toks dėstytojas, keliantis profesinio lygio kartelę.

A. Tauragis mėgdavo studentams (nors aš pas jį ir nesimokiau) pagroti ką nors iš kūrinio vidurio, kad šie atspėtų. Užduotis nėra tokia jau lengva net ir mokslinčiams. Kartą, kai buvo švenčiamas jo gimtadienis, kažkas sugalvojo – padarysime egzaminą, atrinkę fragmentus iš klasikinės ir šiuolaikinės muzikos kūrinių vidurio. Adas atspėjo absoliučiai visus. O dėl kai kurių net pati, galiu prisipažinti, suglaudžiau ausis ir galvojau: „Viešpatie, iš kur čia?“ Tai, kad A. Tauragis šitaip reikalavo žinių iš studentų, buvo labai gerai – nebuvo galima „šliaužti“ vien paviršiumi.

Jonas Bruveris. Prieš ateidamas pasidomėjau, kas gi apie Adeodatą parašyta Muzikos enciklopedijoje. Juk jis – vienas enciklopedijos sumanytojų. Arvydas Karaška straipsnelyje apie jį surašė visas sritis, kuriose muzikologas veikė. Taigi, kas iš jaunimo norėtų pamatyti jo veikimo laukus – viename puslapyje viskas surašyta trumpai ir aiškiai.

Teko ir man labai trumpai būti jo studentu, tačiau išlikę prisiminimai fragmentiški – nespėjo paaiškėti nei mano mokytumo, nei jo reiklumo laipsnis. Nuo studijų metų vadindavo mane Jonuku. Kartą sutikęs sako: „Jonuk, rytoj tokią valandą būk Kaune prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus“. Kadangi Adas liepė, tai ir nuvažiavau – stoviu, laukiu. Pasirodė jis kartu su britų pora – vienu iš dviejų The New Grove Dictionary enciklopedijos leidėjų – Stanley Sadie su žmona, atvykusiais iš Helsinkio į Taliną ir nutarusiais pakeliauti po visas mūsų valstybes (rūpėjo šalis išvysti tiesiogiai, betarpiškai). Dėl šios enciklopedijos, kuria naudojamės, muzikologas užmezgė ryšius su leidėju. Pabuvę M. K. Čiurlionio muziejuje, netrukus Ado buvome nuvesti į Juozo Gruodžio muziejų, ten susipažinome su ekspozicija, kompozitoriaus kūryba.

Manau, bauginantys A. Tauragio klausimai studentams nebuvo atsitiktiniai, o susiję su muzikinio veikalo esmine koncepcija, idėjomis, funkcionuojančiais elementais. Buvo labai skaudu, kai Ado netekome – mirtys, ištinkančios netikėtai, ypatingai skaudžios. Jis galėjo dar daug ką nuveikti. Mūsų atmintyje A. Tauragis visada toks žvalus, skubantis... Sutikus gatvėje, sunku būdavo su juo spėti. Ado skubėjimas – pastanga padaryti tai, ko, jo nuomone, reikėjo.

L. L. Dar norėčiau pabrėžti, kad tas A. Tauragio griežtumas nebuvo susijęs su asmeniniu žeminimu ar „užsisėdimu“ – tai buvo tarsi sportinis interesas. Kurį įveiksiu, kuris nepasiduos? Vienas tokių „sportininkų“, nuo pat studijų metų lenktyniavusių žiniomis su dėstytoju, yra prof. M. Urbaitis.

Mindaugas Urbaitis. Turiu pasakyti, kad su A. Tauragiu susipažinau anksčiau nei pradėjau mokytis akademijoje. Pirmasis susitikimas įvyko labai įdomiomis aplinkybėmis – kelionėje į užsienį. Tada man buvo septyniolika, mokiausi Juozo Gruodžio muzikos mokykloje (dabar – Kauno Juozo Gruodžio konservatorija – I. G.). Pirmą kartą su studentų grupe, keletą metų važinėjusia į „Varšuvos rudens“ festivalius, vyko ir grupelė J. Gruodžio mokyklos moksleivių. Įsiminė dvi pirmosios pažintys – su A. Tauragiu ir Čiurlionio kvartetu. Nors apie muzikologą jau buvau girdėjęs gandų – esą labai griežtas, reiklus, gali bet ko paklausti, viską reikia žinoti ir pan., kelionėje toks nepasirodė. Visur pėdino specifine eisena – sparčiu ėjimu, norėdamas kuo daugiau pamatyti (smalsumo vedamas). Kol mes „susukdavome“ vieną maršrutą, jis per tą laiką – tris.

Mokykloje po to praleidau dar metus. Kai atėjau studijuoti, daug nauja A. Tauragio paskaitose neišgirdau, kadangi nagrinėjamų kompozitorių kūrybą nuo paauglystės savarankiškai buvau daugybę kartų klausęs ir studijavęs partitūras. Tačiau A. Tauragis žinojo labai daug, bet kartais, neturėdamas nuomonės, ypač apie naujausiąją muziką, nebijojo to pripažinti.

Mano grupėje mokėsi ir kompozitoriai, ir muzikologai (iš pradžių Algirdas Martinaitis, Jonas Tamulionis, Zita Kelmickaitė, Audronė Žiūraitytė, Virginija Apanavičienė, Vida Bakutytė ir kt.). Kartą Zita, žinodama, kad per kontrolinius, neturėdamas ko veikti, prirašau visokių pastabų, prigrasė: „Žiūrėk, Mindaugai, būtinai ko nors neparašyk“. Žaisdamas solidarumo žaidimą su grupe, „neatspėjau“ Igorio Stravinskio „Petruškos“ – aišku, buvau labai greitai A. Tauragio demaskuotas.

Dėstytojo siekiamybė, kad išgirdęs muzikos fragmentą studentas žinotų, iš kur tai, manau, labai svarbus dalykas. Kaip sakau, nebūtina pažinti kūrinio iš takto ar dviejų – I. Stravinskio kompoziciją galima įvardyti ir iš vieno akordo, nes jis pasaulyje toks tik vienas, toje orkestruotėje skamba vienintelį kartą – tai A. Tauragio mokykla. Nors visi buvo įsitikinę, kad dėstytojas privalo atsakyti į visus klausimus, mano įsitikinimu, jis labai drąsiai pasakydavo, jog nežino, ir tikrai niekada dėl to nesijusdavo nepatogiai. Juk žmogus visko žinoti negali.

L. L. Užtat visi ir sakydavo: „Jei jau Tauragis nežino, tai ir nereikia...“

M. U. Taip, buvo gera išsiaiškinti, ar žino dar kas nors, ar jau nebėra kur eiti. Su A. Tauragiu mus siejo kolegiška draugystė – paskutiniais gyvenimo metais susitikdavome ir pas mane namuose. Kadangi aš buvau susikoncentravęs į naujausius muzikos reiškinius, tęsiau jo dėstomą muzikos istorijos kursą nuo XX a. vidurio (jis baigdavo ties Naująja Vienos mokykla) – taip aprėpėme visą XX amžių.

Prieš išvažiuodamas dirbti į Čikagos archyvus, paprašė manęs pavaduoti. Kai grįžo, pasakiau, ką dėsčiau, ko ne. Sakau: „B. Bartóką, I. Stravinskį tegul studentai žino, o visa kita – išvestiniai dalykai, mintinai kalti nebūtina. Paulą Hindemithą praleidau“. O jis: „Kodėl?“ Tačiau nepyko, buvo patenkintas, pasitikėjo. Vėliau teko kai ką perimti, adaptuoti jo dėstomus dalykus.

Man atrodo, jog A. Tauragiui labai tiko naujosios technologijos. Kai atsirado kompiuteriai, darantys tvarką (rikiuojantys, lygiuojantys ir pan.), dalindavomės įspūdžiais. Manau, jeigu jis gyventų dabar, eitume pas jį konsultuotis, kadangi viską jau būtų neabejotinai perpratęs.

Vytautė Markeliūnienė. Niekada nesusimąsčiau, kad esu viena iš paskutiniųjų A. Tauragio specialybės studenčių. Studijavau kiek kitu laikotarpiu. Net pavydu klausytis apie tuos sudėtingus atsiskaitymus – mes irgi laukėm tos „baisiosios“ įskaitos... ir ji neįvyko. Jis buvo paruošęs užduotį visiems parašyti esė laisva tema. Ir kur tos temos? Kur visas siaubas? Likome to nepatyrę.

Kiekvienas, ko gero, turime skirtingų prisiminimų. Specialybės pamokas prisimenu kaip labai įvairias, netipiškas. Būta įvairiausių užduočių. Labai gerai prisimenu pirmąją, sakyčiau, pažintinę, kai dėstytojas paprašė parašyti anotaciją Johanno Sebastiano Bacho šešioms siuitoms violončelei solo. Kapsčiausi, kol atnešiau kažką parašiusi. Kaip atlygį iš dėstytojo gavau jo paties parašytą šių kūrinių anotaciją (turbūt kaip pavyzdį, kaip reikėjo rašyti).

Ne vienam studentui A. Tauragis parinkdavo ir darbo temą. Esu ypač dėkinga už dėstytojo pasiūlytą temą mano diplominiam darbui (vėliau ją pratęsiau ir disertacijoje) apie vokiečių okupacijos metų muziką. Turint galvoje, kad darbą pradėjau rašyti 1988 m., tai buvo tikrai drąsus pasiūlymas.

Kitoks bendravimas su A. Tauragiu prasidėjo, studijas baigus (studijų laikotarpis buvo kupinas visokiausių skersvėjų. Kartais katę ir pelę žaisdavome – tai jis nuo manęs bėgdavo, tai aš nuo jo.) Įsimintina buvo 1997 m. kelionė į Taliną, Baltijos muzikologų konferenciją, per kurią pamačiau Tauragį kaip nepaprastai šiltą, mielą žmogų. Porą ar trejetą mokslo metų kaip kolegos susitikdavome M. K. Čiurlionio gimnazijoje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla – I. G.). Tuo metu joje mokytojavo ir Jūratė Burokaitė, Eglė Kunčiuvienė. Kartą pasiruošimo kambarėlyje, prikrautame plokštelių, knygų, muzikologas kažkokia proga atsinešė rausvo putojančio vyno ir torto. Linksmai klegėdami laukėme momento, kai iššaus kamštis. Kamštis iššovė – visas gėrimas išsipylė ant A. Tauragio, o čia pat ir į pamoką reikia eiti. Kadangi tarp klasės ir to kambarėlio buvo plonokos durys, per jo pamokas būdavo girdėti jaukus klegesys – atrodo, nei griežtumo, nei reiklumo, tik mėgavimasis tuo, ką labai mėgo, bendravimu su mokiniais. Dažnai pianinu jis skambindavo kūrinių ištraukas, temas.

L. L. Nežinau, ar jaunoji karta apskritai įvertina mažojo žanro, kurio neretai pasigendama šiomis dienomis, reikšmę muzikologijoje. A. Tauragis buvo laikomas didžiausiu tos muzikologinės miniatiūros meistru. Jo anotacijos, filharmonijos koncertų informacija, straipsneliai enciklopedijose ir dar daugybė „mažų“ tekstų buvo aukščiausio lygio – kruopščiai surinkta, patikrinta, tikslu.

Rūta Skudienė. Dėstytojas buvo jautrus, atidus, labai atsakingai sugalvodavo kiekvienam studentui temą. Esu jam labai dėkinga, kad toji paskirta tema nulėmė mano likimą, kaip žmogaus, kaip muzikologės – diplominiame darbe rašiau apie įrašus – ir gyvenimas susijęs su įrašais. Dirbau Plokštelių studijoje, vėliau pradėjau leidybą savarankiškai. Su dėstytoju kalbėdavome, kaip svarbu, kad įrašai būtų geri, kokybiški, kad būtų tinkamai pristatyti, aprašyti – daugelį XX a. atlikėjų galime įvertinti pagal tai, ką įrašė, paliko – tai mūsų XX a. kultūros vertybė. Trumpu anotacijos tekstu A. Tauragis nusakydavo visą esmę. Pasibaigus tekstų taisymui keliomis spalvomis, pamatydavai, kad nė vieno žodžio išmesti negalima – liko viskas, ko reikia.

L. L. Dabar vėl didelio populiarumo sulaukia vinilinės plokštelės. Tiesiog madinga jų klausytis, jas pirkti, atnaujinti įrašus. Šioje srityje visą gyvenimą darbuojasi Vilniaus plokštelių studijos siela ir visų mylima Zinutė Nutautaitė.

Zina Nutautaitė. Kartą per radiją girdžiu – vyksta muzikinė viktorina, bet nė nemanau dalyvauti. Čia pat suskamba telefonas, atsiliepiu, o A. Tauragis ir sako: „Už teisingą atsakymą dovanoja plokštelę, skambink, pasakyk tą ir tą.“ Paskambinu į radiją, ištarusi atsakymą, išgirstu: „Galite atsiimti plokštelę!“

L. L. Dar apie vinilą. Kartą buvau tokio pokšto liudininkė – vaikšto A. Tauragis akademijos koridoriais labai gudriai šypsodamasis. Sutikęs jauną dėstytoją, taip pat geriausią įrašų žinovą, M. Urbaitį, sako: „Mindaugai, ar žinai tokią ypatingą vokalo žvaigždę Florence Jenkins?“ Matau iš M. Urbaičio akių – nežino! A. Tauragis, suvaidinęs pasipiktinusį: „Kaip gali nežinoti?! Eime paklausysim įrašo!“ Atsivedęs jaunąjį kolegą į Koncertų skyrių, sako: „Klausyk ir įsidėmėk!“. Kai paleidžia „Nakties karalienės“ ariją iš Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Užburtoji fleita“, visi leipsta juokais – tokio baisaus dainavimo dar nebuvome girdėję. Kartu juokėmės iš atrastos „žvaigždės“. Apie ją sukurtas meninis filmas buvo rodomas kino teatruose. O pirmasis ją Lietuvoje prieš daug metų atrado A. Tauragis.

Mūsų žymūs atlikėjai taip pat mielai prisimena A. Tauragį – savo dėstytoją. Netrukus po profesoriaus mirties, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertavusi operos solistė Liora Grodnikaitė prieš koncertą pasakė, kad kūrinį dedikuoja savo mylimam dėstytojui A. Tauragiui. Taip pagarbą buvo išreiškusi ir pianistė Guoda Gedvilaitė. Žymus džiazo muzikantas Petras Vyšniauskas viename interviu yra pasakęs, kad jam garbė, jog kartu vaikščiojo tais pačiais koridoriais. Taigi, daugybė mūsų, jausdami didžiulę pagarbą, prisimena šią šviesaus atminimo asmenybę.

Cecilija Pėželytė-Lapkuvienė. „O, jei pamatyti dar kada galėtau – kaip Tave mylėtau, kaip Tave mylėtau...“ – su tokiu jausmu mes gyvename jau trylika metų. Atrodo, kad tas į amžinąsias visatos erdves nuskriejęs mažytis taškelis šiandien atgyja, sugrąžindamas Gyvo žmogaus, mylimo brolio paveikslą... Adas gyvas ir čia, ir visų šią gražią šventę surengusių atmintyje. Užmarštis paneigta, ir širdis dėl to džiaugiasi.

Kiekvieno mūsų buvimas šiame pasauly toks trumpas, ribotas... Adas galynėjosi su laiku kaip užsispyręs vaikas, anksti nusibrėžęs prasminius savo kelio ženklus, kai kada įnoringas, kaprizingas, tačiau be galo geras ir rūpestingas visą trumpą šešiasdešimt septynerių metų gyvenimo laiką. Buvome artimi. Adas (vyresnysis brolis) be skambių žodžių globojo mus abi su sese Jovita – augome anksti našlaičiais likę. Iš šiltų tėvų namų išsinešėme daug šviesos, brangius tėvų paveikslus – mamos, anuomet baigusios Vytauto Didžiojo universitetą, studijavusios senąsias klasikines kalbas (viename kurse su Salomėja Nėrimi), ir tėvelio muziko. Tėvelis gyveno tik 52 metus, mamytė – 45-erius. Likę trise labai mylėjome vienas kitą, bet kaip buvo ilgu ir liūdna!..

Brolis nuo pat vaikystės buvo labai darbštus, atkaklus, žaismingas, reiklus sau. Šiauliuose lankė muzikos mokyklą (mokėsi prof. Igno Prielgausko fortepijono klasėje) ir J. Janonio berniukų gimnaziją. Pastarąją baigė sidabro medaliu. Turiu jo mokyklos metų atšviestą dienotvarkę, kurią pats susidarė būdamas trylikos: „6.30 – kėlimasis, 6.30–8.00 – muzikos mokymasis, penkiolika minučių – pusryčiai, iki 14.30 – pamokos mokykloje, grįžus iš mokyklos – trys valandos ruošti pamokas, pusė valandos – laisvalaikis, 18.30–21.00 – pamokos muzikos mokykloje arba muzikos mokymasis namie, 21.00–22.30 – knygų skaitymas, penkiolika minučių – vakarienė, septynios valandos – miegui“. Ir taip visą laiką...

Minėjote informacines technologijas. Joms atsiradus, Ado akys karštligiškai degė – atsivėrė muzikos klodai... Sykį atvažiuoju, prisėdęs prie to „fi-sa“, sako man: „Tu pažiūrėk, pažiūrėk, Baltuosius rūmus parodysiu!” Prisimenu, su sese einam į Šiaulių peroną pasitikti traukiniu iš Maskvos parvažiuojančio aspiranto Ado. Stovim, įsitempusios laukiam – kaip jis išlips per penkias minutes, kol tiek stovi traukinys. Juk septynios dėžės! Knygos, plokštelės tada buvo pigios – Adas vikriai išlipa, tempia paketus, kelis žingsnius paneša peronu du nešulius ir vėl grįžta paimti ir panešėti kitų... Mes kaip kvailelės stovime sakydamos: „Mes tau padėsime“. Bet išgirstame: „Ne, ne... aš pats, palaukit manęs...“. Grįžtame, kepame broliui išsiilgtus blynus, o jis senu patefonu duoda mums plokštelių pasiklausyti, skatina knygas skaityti. „Ar tą skaitei?... ar matei?.. ar girdėjai?..“

Kartą pas juos lankiausi pavasarį, Rasa buvo išvažiavusi pas tėvelius, o Adas ruošėsi studentų egzaminams. Vakare klausiu: „Adai, eisi miegot?“ – „Eisiu, eisiu.“ Pusę septynių ryto matau – šviesa dega, o jis išeina, kaip vakare buvo apsirengęs, ir sako: „Paruošiau studentams užduotis“. „Tai kaip tu eisi nemiegojęs?“ O jis kaip visada: „Nesirūpink, man viskas gerai“,- ir išsiruošia į konservatoriją. Visą gyvenimą Brolis netausojo savęs, visiškai netaupė sveikatos, daug ko nespėjo, neturėjo laiko sau pačiam...

Prisimenu, per brolio laidotuves susirinkę garbūs žmonės sakė: „Turbūt ir šiandien ant debesies A. Tauragis konspektus rašo, skaito, redaguoja..“ Liūdni stovėjo studentai, nuleidę galvas... Skauda širdį ir dėl Ado, ir dėl Rasos... Kaip jis būtų kentėjęs, žinodamas, kokia lemtis jo namų laukia – kad ir Marius pakartos jo našlaitystę...

Adas buvo fanatiškai darbštus, įžvalgus, šviesus, geranoriškas. Gera jausti, kad savo prigimtimi, žaisme jis likęs gyvas ir šiandien. Jo gyvento laiko ženklai šiandien sugrįžta, iš tamsos vėl uždegdami Jo Buvimo šviesą...

Taip ir norisi pasakyti: „ O Broli, tai nuo Tavęs čia taip šviesu, nuo žodžio šitaip pasakyto, nuo pagalvojimo balsu... – Ne dėl savęs aš čia buvau... buvau turbūt dėl ko nors kito...“

Jo darbai buvo ir liko nepabaigiami....

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f