2017-04-10
„Tarp – tai vyksmo procesas“. Pokalbis su Juliumi Aglinsku ir Dominyku Digimu
Koncertas „...prieš, tarp ir po...“ D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos Nepriklausomybės dienos minėjimo koncertas „...prieš, tarp ir po…“, įvykęs 2017 m. kovo 9 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir kovo 10 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, sutelkė publikos dėmesį į netradicinius požiūrio ir koncerto formato taškus. Pažymėdami laiko tėkmės prieštaras, istorinę praeitį ir savosios aplinkos klimatą, trys jauni menininkai – kompozitoriai Julius Aglinskas, Dominykas Digimas ir skulptorius, interaktyvių objektų kūrėjas Vėjas Aliukas garsinėmis ir vizualiomis priemonėmis įkūnijo takoskyrą tarp ilgų priespaudos metų ir naujo, vakarietiško žvilgsnio bei laisvo gyvenimo būdo. Kaip teigia D. Digimas, „tarp – tai vyksmo procesas. Kiekvienas procesas turi pradžią ir pabaigą, o tarp jų vyksta kažkas nekontroliuojamo, ko dažniausiai neidentifikuojame. Nors ir nepastebime, tai vis tiek egzistuoja.“ Šia ir kitomis įžvalgomis apie bendrą projektą bei savo kūrybą sutiko pasidalyti jo autoriai D. Digimas ir J. Aglinskas. Kalbino Ieva Kananavičiūtė.

Kaip jums kilo šio koncerto idėja?

Julius: Jau prieš metus kartu su Dominyku mąstėme apie bendrą projektą. Visgi suorganizuoti būtent tokio, kokį parodėme kovo mėnesį, formato koncertą mintis kilo vėliau, kadangi iš pradžių nemanėme sieti jo su jokia proga. Šią idėją mums pasiūlė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno centras.
Dominykas: Taip mes atgaminome idėją, o Meno centras suteikė progą ją realizuoti. Džiugu, jog likimas susiklostė būtent taip, kadangi jau nuo pat pradžių planavome projektą įgyvendinti pavasarį. Vėliau prie mūsų prisijungė ir Vėjas. Visus mus vienija panaši estetika – mano ir Juliaus bendra garso samprata puikiai dera su Vėjo vizualumo suvokimu.

Ar Jūsų kūriniai, sujungti į bendrą projektą, buvo sukurti būtent jam?

Dominykas: Visi projekte atsidūrę kūriniai yra sukurti skirtingais metais. Nuo pat idėjos gimimo pradžios mintyje turėjome šiuos kūrinius dėl gero akustinio derėjimo tarpusavyje bei bendros idėjinės perspektyvos – jie nekalba apie tą patį, tačiau juos jungia bendra virsmo procesų gyslelė. Jų parinkimą iš dalies galima sieti ir su mums talkinusiu šiuolaikinės muzikos ansambliu „Synaesthesis“. Natūraliai parinkome kūrinius, kurie atitiktų atlikėjų sudėtį, t. y. būtų didesnės arba mažesnės kamerinės apimties.

Projekto tematika siejasi su mūsų valstybės istorine praeitimi. Kiek ji implikuoja bendrą jūsų kūrybos perspektyvą? Ar sąmoningai siekiate pabrėžti savo etnines šaknis ir bendrumo jausmą ? Jei taip, kokiais būdais? Jei ne, kokios kitos jūsų kūrybinės inspiracijos?

Dominykas: Mano nuomone, šiais laikais mūsų kartai nebereikia įrodinėti tautiškumo. Gyvenant Lietuvoje, būnant jos piliečiais ir nariais, mūsų kūryba tampa savaime lietuviška. Pats buvimas čia siejasi su tautiškumu, kadangi mes reflektuojame šį laiką ir visą tai, kas yra aplink. Juk dažniausiai kūrybinėmis inspiracijomis tampa tam tikros sąsajos su esamuoju laiku, jame vykstančiais reiškiniais ar egzistuojančiais objektais. Visa tai nevalingai perskrodžia ir persmelkia kūrinius. Tad muzikoje nebereikia naudoti etninių motyvų – aš pats tokio idėjinio postūmio neturiu.

Julius: Aš sutikčiau su Dominyku. Savo kūrybos nacionaliai apibrėžti negaliu. Visa ji yra kasdienybės įvykių, kontekstų suma ir visuma.

Dominykas: Juk ne naujiena, kad dažniausias atsakymas į klausimą, kokios tavo kūrybos inspiracijos, yra aplinka. Natūralu, jog joje kiekvienas įžvelgia skirtingus dalykus. Vienas, eidamas gatve nuo taško A iki taško B gali nieko nepastebėti, o kitas atkreips dėmesį į kažkokį reiškinį, trečias – į garsą, ketvirtas – į architektūrą, penktas – į žmones ir jų tarpusavio bendravimą. Dėl šios priežasties į kūrybines inspiracijas galima žvelgti iš daugybės požiūrio kampų.

Julius: Gali pasirodyti, kad šie Dominyko išsakyti teiginiai yra persmelkti romiu, lengvos tėkmės estetiniu suvokimu, kas kartais gali atrodyti tipiškai lietuviška. Tačiau ar tai yra blogai?

Dominykas: Svarbu pabrėžti, kad muziką, dažnai apibūdinamą kaip romią, sudaro sudėtingi ir aktyvūs mikroprocesai. Mano kūryboje, kad ir kokia natūrali gali atrodyti muzika, ji vis vien talpina sudėtingą struktūrinę prekompoziciją. Struktūriškumas konstruojamas dėl to, kad kūrinys skambėtų kuo organiškiau; o tam, siekiant šio bendro organiško sluoksnio susidarymo, reikia daug smulkių parametrų.

Dominykai, kalbėdamas apie lietuviškumą pabrėžei aplinką ir teritoriją. Visgi projekte itin išryškinti globalizacijos procesai. Kaipgi įvardytumėte savo kūrybą: vakarietiška, lietuviška, europietiška, rytietiška, o galbūt šie apibūdinimai jums nereikalingi?

Dominykas: Lietuviška kūryba gali būti labai įvairi. Mūsų šalyje yra labai daug įvairių autorių, kurie į kūrybą žvelgia iš skirtingų, įdomių perspektyvų, todėl šiuo renginiu tikrai neatstovaujame visai kartai. Tiesiog siekėme parodyti, kad į šalies praeitį galima žvelgti kitaip, o platesniame kontekste – įrodyti mūsų kartos kūrėjų įvairiapusiškumą ir galimybę pažvelgti į šventę šitaip. Nebūtina giedoti pompastiškų himnų ar naudoti daug įspūdingų efektų. Žinoma, nesu prieš juos priešiškai nusiteikęs, tačiau kūrybos skirstymas į vakarietišką, lietuvišką ar europietišką man nėra priimtinas. Man artimos visos muzikinės kryptys ir idėjos.

Julius: Aš savęs taip pat nesiečiau su jokia grupe. Galbūt mūsų projekto formatas primena užsienio muziką, kadangi Lietuvoje yra itin populiaru organizuoti „fanfarinius“ renginius. Mes neturėjome intencijos tai paneigti ar „padaryti kitaip“, tačiau kodėl mūsų šventė negali skambėti ir taip? Juolab, kad „fanfarinių“ renginių metu galima švęsti, tačiau susimąstyti per kasdienius rūpesčius dažnai pritrūksta laiko. Rodos, kad svarbaus egzistencijai momento – akimirkos užčiuopimo – mes dažnu atveju natūraliai išvengiame. Tad galbūt galima teigti, jog šiuo projektu mes kvietėme žmones prisėsti ir susimąstyti, jeigu jie tam neturėjo laiko.

Dominykas: Netgi kūrinių ir koncerto salės išdėstyme galima buvo atsekti kontempliatyvią susitelkimo idėją. Salėje klausytojų vietos buvo padalintos į dvi dalis – jie sėdėjo vienas priešais kitą, o tarp jų vyko skaidri, rami lazerių instaliacija. Muzikantus nusprendėme palikti šone, sudarant garsinį, akustinį foną, kuris papildė susidariusį subtilios tėkmės ir ramybės įspūdį. Tad šioje erdvėje tikrai buvo galima rasti laiko sau ir savo mintims, susitelkti į tai, į ką kasdienybėje retai kada susitelkiama.

Projekto laiko tėkmė, atsispindinti pavadinime „prieš“ ir „po“ – gana lengvai numanomas laikas, tačiau ką savyje slepia „tarp“?

Dominykas: Projekte skambėjusius kūrinius ir vizualizaciją siejo vyksmo proceso koncepcija. Štai Juliaus kūrinyje „Fragmentai“ atsispindi du poliai, kurie tarytum yra nepriklausomi vienas nuo kito, tačiau vyksta ir vystosi toje pačioje terpėje. Mano kūrinys „Inter-“ reprezentuoja minties virsmą į veiksmą. Pagrindinė jo idėja – procesas, kuris yra neišvengiamai nulemtas jame dalyvaujančių dviejų narių. Pastarieji tampa tam tikra pradžia, t. y. tuo, kas jau praėjo – prieš, jų veiksmo rezultatas yra po, o pats veiksmo procesas – tarp. Tad tiek šio kūrinio pavadinimas, tiek ir kiti kūriniai savyje talpino mikrovystymosi momentus, virsmus, kurie papildė prieš ir po laiko skalę. Įdomu, jog bendra koncerto laiko tėkmė suteikė labai greitos eigos pojūtį. Visi renginio elementai taip organiškai susijungė, kad atrodo, net nepastebėjau, kaip praėjo laikas, nors kūriniai buvo pakankamai ilgi.
Grįžtant prie pirminio kūrybinių inspiracijų ir sąsajų klausimo, kilo mintis, jog autoriai nori būti siejami su geografinio regiono muzika tik iš asmeninės intencijos, tačiau muzikinėje kalboje egzistuoja natūralūs kodai, kurie yra bendri ne vieno regiono muzikiniams motyvams, pavyzdžiui, repetityviniai dariniai, kurie stimuliuoja ramų kvėpavimą, koncentraciją ar ambientinę atmosferos būseną.

Kokie ryšiai siejo vizualias instaliacijas su muzikiniais kūriniais?

Dominykas: Vizualizacijos pagrindą sudarė lazeris, skleidžiantis vieną spindulį ir daugybė veidrodžių, atspindėjusių bei išskaidžiusių pastarąjį į platesnį vaizdą. Lazeris visiškai nepriklausė nuo muzikos – jis jos neimitavo ir nebuvo užprogramuotas pagal ją judėti. Žinoma, kartu su Vėju susitarėme, jog vieno kūrinio metu lazeris bus statiškesnis, kito – judresnis ir panašiai. Netgi lazerio judėjime galėtume įžvelgti mikrojudėjimų ir procesų konceptą – pats lazeris judėjo labai minimaliai, tačiau, sulig kiekvienu judesiu, jo spindulys „užkabindavo“ vis kitą veidrodį ir tokiu būdu lūždavo į skirtingas puses. Vis dėlto spindulio kaita nepriklausė nuo muzikos – jis buvo atskiras, it penktasis kūrinys. Ne mūsų kūrinių papildymas, bet savarankiška instaliacija, į kurią galima žiūrėti keturiasdešimt minučių.

Ar kūrinio „Fragmentai dviems“ įvardytas „nesusikalbėjimo“ aspektas gali turėti sąsajų su skirtingų laikotarpių ir kartų skirtumais? Ar mąstei apie tai, Juliau, kurdamas šį kūrinį?

Julius: Jį kurdamas mintyje turėjau trumpesnį laikotarpį – dabartį, o apie kartų nesusikalbėjimą nemąsčiau. Galbūt kūrinio esmę tiktų įvardyti kaip tam tikrus nesusikalbėjimus ir nesusipratimus tarp skirtingų individų. Kitaip tariant, mane domino tapačios individų idėjos, realizuojamos skirtingais veiksmais. Paprasčiausias pavyzdys – religijų prieštaros, dėl kurių žmonės rungiasi, tačiau galiausiai kalba apie vieną ir tą patį, siekdami to paties esminio tikslo.

Dominykai, ar galėtum atrasti sąsajų tarp savo kūrinio „Inter-“ nurodytos dviejų objektų sąveikos bei kaitos su Juliaus „Fragmentai dviems” ir bendra projekto idėja?

Dominykas: Kitaip nei Juliaus kūrinyje, manajame objektai yra ne tokie konkretūs. Idėja yra susijusi su minties virsmu į veiksmą. Planuodami konkrečius veiksmus mintyse, dažnai susidėliojame jų eiliškumą ir galimus rezultatus. Vis dėlto realizavimo eigoje juos ima veikti aplinka, kiti žmonės, kiti veiksmai, kurių mes nesame numatę. Tokiu būdu rezultatas tampa visiškai nenuspėjamas ir atsitiktinis. Tai atsispindi kūrinio struktūroje – visame kūrinyje naudojama ta pati medžiaga, judanti nuo to paties taško, tačiau kiekvienos naujos eigos metu ji tampa absoliučiai kitokia.

Koncerto anotacijoje apie kūrinį „Vidinė vėjo pusė“ teigei, jog „šį kūrinį inspiravo Milorado Pavičiaus romano „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“ (1991) formos ir begalės užšifruotų simbolių derinys, puikiai atskleidžiantis pagrindinę knygos mintį ir tuo pačiu paliekantis daug klausimų“. Kokie simboliai yra užšifruoti tavo kūrinyje? Ar simbolika aktuali jūsų kūryboje?

Dominykas: Šiame kūrinyje ir bendroje kūrybos perspektyvoje simbolika užima svarbią vietą, tačiau svarbu pabrėžti, jog ji nėra konkreti, kaip, pavyzdžiui pasirinktame romane. Šis romanas yra sudarytas taip, kad jį galima skaityti iš abiejų pusių. Istorija vyksta skirtinguose amžiuose ir iš skirtingų perspektyvų: vyriškosios ir moteriškosios. Kadangi jis buvo inspiruotas mito apie Herą ir Leandrą, tačiau konkrečiai jame apie tai nėra šnekama, o tik naudojami simboliai, nusakantys santykių problemas ir požiūrio kampus, savo kūrinyje simboliką naudojau taip pat nekonkrečiai – ji atsispindi tik formoje ir struktūroje. Dažnai, norint pradėti kūrinį, svarbiausiu atspirties tašku tampa simboliniai atitikmenys, kurių galbūt nebus girdėti, tačiau padės pamatą ir taps varikliu visai kūrinio eigai. Tad šiame kūrinyje panaudojau minėtojo romano dualumą: pirmoji pusė – Leandro, vyriškoji, pasižyminti racionalumu ir tiksliais skaičiavimais, ir antroji – Heros, moteriškoji, kuri skamba intuityviai ir improvizuotai.

Julius: Simboliai yra neišvengiami. Neįvardijami. Atrodo, kad nė vienas simbolis nėra ir negali būti atskleistas tikrąja jo esybe. Tik autorius gali jo reikšmę visiškai suvokti.

Dominykas: Iš tiesų, dažnai pasitaiko labai asmeninių simbolių, kuriuos kūrėjas išskleidžia globalesniu, platesnės perspektyvos pavidalu. Tačiau natūraliai pats simbolis kyla būtent iš asmenybės – kodėl kūrėjui yra svarbi būtent ta simbolika, apie kurią jis kalba.

Rodos, jog Juliaus kūrinyje „Būsena (stebėjimas)“ stebėjimo perspektyva projekto kontekste galėtų atliepti nepriklausomos Lietuvos kartos žvilgsnį į istorinę praeitį. Kokios šio stebėjimo išdavos jūsų akyse?

Julius: Niekada nemąsčiau globaliai. Negaliu ir nenoriu kalbėti už kitus, kadangi, mano požiūriu, kiekvieno autoriaus kūrinys yra tik jo ir aplinkos sąlyčio rezultatas. Nors manoji „Būsena (stebėjimas)“ tikrai nėra žvilgsnis į Lietuvos praeitį, tačiau, paradoksaliai, jį nusprendžiau kurti žiūrėdamas į dangų ant Gedimino kalno (šypsosi). Skamba lietuviškai, o ir kalno apačioje tą rudens lygiadienį buvo girdėti lietuviškos sutartinės. Tačiau praeities stebėjimo išdavos niekada negali būti visiškai išjaustos, kadangi mes jų negalime jausti bei prisiminti.

Dominykas: Pratęsiant Juliaus mintį, natūralu, jog tėvų ir senelių išgyventa istorinė patirtis persiduoda mums. Tautos bendrystės pajauta nuolat egzistuoja ir tokiu būdu suformuoja tam tikrą požiūrio perspektyvą, kuri yra svarbi. Tačiau, kaip Julius teigė, ji negali būti iki galo išgyventa.

Julius: Galima atkartoti, lyginti, įsijausti, kadangi mes gerai žinome savo tautos praeities istoriją. Bet kas dėjosi žmonių viduje – perprasti sunku, nors ir šiandien galima sutikti emociškai tapačių dalykų.

Dominykas: Istorija kartojasi, ir cikliškumas yra neišvengiamas. Įdomu žvelgti į praeitį kaip įvaizdį ar sumodeliuotą veiksmų eigą ir kartu nepastebimai suvokti, jog mes patys kasdien išgyvename ir kuriame istoriją.

Julius: Būtent todėl mūsų projekto idėja ir buvo leisti žmonėms susimąstyti, jeigu tam nėra laiko.

Dėkoju už pokalbį.

 Lietuvos muzikos antena

 


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f