2017-05-10
Baltijos regiono chorinė muzika skamba už Atlanto

2017 m. balandžio 8 d. JAV, Oklando mieste, vyko pirmasis „Baltijos choro muzikos“ festivalis. Unikalia šio regiono chorine muzika susižavėję entuziastai subūrė akademinius ir pusiau profesionalius chorus į renginį, kuriame ne tik pristatyta Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Suomijos kompozitorių vokalinė muzika, bet ir prisiminta viena didžiausių arealo istorinių žaizdų – masiniai gyventojų trėmimai. Šiame renginyje skambėjo dviejų lietuvių autorių – Vaclovo Augustino ir Vytauto Miškinio – kūriniai, o pastarajam kompozitoriui buvo patikėta ir parašyti naują kompoziciją, skirtą specialiai šiam festivaliui. Apie renginio idėją, Baltijos regiono kompozitorių chorinės muzikos išskirtinumą ir istorinės atminties įprasminimo svarbą su viena festivalio iniciatorių, amerikiečių choro dirigente Brigitte Doss-Johnson kalbėjosi Rasa Murauskaitė.

Kaip Jums kilo mintis suorganizuoti vien tik Baltijos regiono kompozitorių chorinei muzikai skirtą festivalį?
Troškau suburti chorus Baltijos regiono chorinės muzikos atlikimui – ją pamėgau dar 2000-aisiais, kai išgirdau pirmą kartą. Todėl pasiteiravau Bobo Geary, kuris savo vadovaujamą chorą keletą kartų vežėsi į Estijos dainų šventes, ir Laney Armstrong, kuri savo disertacijoje rašė apie estų kompozitorių Cyrillusą Kreeką, ar jie sutiktų prisijungti ir padėtų man įkurti fondą, kurio misija būtų populiarinti Baltijos regiono kompozitorių chorinę muziką. Mes susitikome, parengėme fondo nuostatus, kurie kartu tapo ir festivalio vizija. Norime, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, koks išskirtinis yra šio regiono chorinės muzikos skambesys. Fondo nuomone, reprezentuoti reikia patį regioną, o ne atskiras šalis.

Kaip rinkotės kompozitorius, kurių kūrinius norėjote išgirsti? Pavardžių sąrašas – gana platus.
Mums buvo svarbu, kad festivalis turėtų edukacinę misiją, todėl atrodė teisinga supažindinti amerikiečių publiką su tremties istorija. Kūrinius kiekvienas choras rinkosi individualiai. Reikalauta tik tiek, kad kompozitoriai būtų iš Baltijos regiono, o atliekami kūriniai truktų ne ilgiau nei 12 minučių. Visos skambėjusios kompozicijos parašytos per pastarąjį šimtmetį, dauguma – netgi dabar gyvenančių kompozitorių darbai. Dalis kūrinių buvo sakraliniai, tačiau dauguma – paremti konkrečių šalių liaudies muzika. Tačiau svarbiausia, kad visi jie skambėjo nuostabiai!

Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie festivalyje dalyvavusius kolektyvus?
Susisiekiau su daugybe akademinių ir pusiau profesionalių chorų. Visi labai susidomėjo, tačiau kalendorius ne visuomet buvo mums ir jiems palankus. Tačiau labai džiaugiamės, kad festivalyje galėjo dalyvauti Piedmont East Bay vaikų choro ansamblis, Stanford Chamber Chorale, Musae, ir San Jose valstybinio universiteto dainininkai.

Ar festivalis sulaukė dėmesio JAV, ar, deja, liko nepastebėtas?
Į pirmąjį festivalį sukvietėme „teisingus“ žmones: dėstytojus iš aplinkinių universitetų, vietinių Baltijos bendruomenių narius. Taip pat dalyvavo ir chorinės muzikos entuziastai bei festivalyje dainavusių chorų rėmėjai. Likome patenkinti rezultatu.

Visą festivalį dedikavote masinių trėmimų į Sibirą atminimui – labai skaudžiai ir sudėtingai temai. Ar ši Baltijos šalių tragedija yra plačiai žinoma, suvokta Amerikoje?
Deja, ne. O aš noriu, kad pasaulis žinotų. Apie tai turėtų būti parašyta bent jau tiek pat knygų, memuarų, sukurta filmų, dokumentikos, įkurta muziejų, surengta pokalbių kaip ir apie holokaustą. Kai kurie žiūrovai po festivalio priėjo prie manęs ir papasakojo, kaip ši žinia, finalinis kūrinys juos paveikė. Du geriausi dalykai, įvykę festivalio metu, buvo tai, kad Dzintra Geka man davė leidimą parodyti jos dokumentinį filmą šia tema, o „Taurus Films“ sukūrė specialų „Ashes in the Snow“, filmo, pagal Rūtos Šepetys knygos „Tarp pilkų debesų“ istoriją apie lietuvių šeimą, kurią deportavo už poliarinio rato, pristatymą. Ši kino juosta pasirodys už kelių mėnesių.

O kokia pačios Baltijos regiono chorinės muzikos atlikimo situacija Jūsų šalyje? Ar mūsų kompozitorių kūriniai čia atliekami, ar vis dar „nepažįstami“? Kurie Baltijos regiono kompozitoriai JAV populiariausi?
Daug žmonių Amerikoje, priklausančių choro muzikos bendruomenei, lankančių renginius, žino apie Baltijos muziką, tačiau choro muzikos pasaulis yra tik mažytė JAV dalis. Didžioji dauguma amerikiečių turbūt nė nežino, kur Baltijos šalys apskritai yra. Jeigu sakai žodį, prasidedantį „Bal...“, jie sako „back of the boot“ („bato gale“, – aut. past.), o tai reiškia Italiją. Taip pat painioja ir su Balkanais. Deja, taip daro išsilavinusi Amerikos dalis.

Kalbant apie populiariausius Baltijos regiono kompozitorius čia, galėčiau paminėti pagrindinius vardus – tai Arvo Pärtas, Jeanas Sibelius ir Veljo Tormis. Pastaraisiais metais dažnai atliekamas Vaclovo Augustino kūrinys „Tykus tykus“. Taip pat labai populiarios Eriko Ešenvaldo dainos.

Minėjote, kad susižavėjote Baltijos regiono kompozitorių choro muzika vos ją išgirdusi. Ar galėtumėte įvardyti bruožus, kurie jos skambesį daro išskirtinį? Kas galėtų būti šios muzikos „vizitine kortele“?
Baltijos regiono muzika, parašyta gimtosiomis šalių kalbomis, turi išskirtinį skambesį, kurį lemia pats kalbos ritmas. Kūrinių harmonija dažnai remiasi liaudies muzika, o ne vokiškąja muzikos tradicija ar slaviškomis intonacijomis. Dainų faktūros įvairios, tačiau dažnai pastebimas aido efektas, kompozicijomis siekiama papasakoti istoriją ar įkūnyti žaidimą. O kūriniai, parašyti anglų kalba, dažnai turi daugiau vakarietiškai tradicijai būdingų bruožų, kartais – net ir populiariosios muzikos intonacijų. Tiesa, šiose kompozicijose ne visuomet tinkamai išdėstyti kalbos kirčiai – tai priklauso nuo to, kaip gerai kompozitorius moka anglų kalbą.

Specialiai festivaliui buvo sukurta kompozicija „Graceful people“. Kas tai per kūrinys?
Kelerius metus kalbinau žmones, susijusius su Baltijos regionu, medžiagą naudojau novelėms, kurias rašiau. Taip pat skaičiau daug prisiminimų, žiūrėjau daug dokumentikos, pasakojančios apie tremtį. Todėl tiksliai žinojau, ką šia daina reikia pasakyti. Norėjosi, kad ji skambėtų anglų – universalia kalba, tačiau kreipiamasi būtų į visas Baltijos šalis. „Graceful people“ kalba šiandien gyvenantiems žmonėms, kuriuos esu sutikusi, ir kuriems teko susidurti su tremties tragedija. Ji skirta tiems, kurių šeimas išdraskė ši tragedija, tačiau jie gyvena toliau, nepeikdami savo likimo, nešvaistydami laiko reikalaujant reparacijų. Tie žmonės, kurie gali apie tai kalbėti, parodo, kaip smarkiai jiems skauda, tačiau gyvena žvelgdami į priekį. Tuo mane Baltijos regiono žmonės ypatingai žavi.

Muziką šiam kūriniui rašė lietuvių kompozitorius Vytautas Miškinis. Kodėl būtent jam patikėjote tai padaryti? Kaip vyko kūrybinis procesas?
Kalbėjausi su V. Miškiniu dar 2015-aisiais. Tada mano disertacijai buvo reikalinga informacija apie tai, kaip „Glasnost“ politika paveikė kompozitorius. 2016 m., kai pradėjau planuoti festivalį, kilo mintis, jog renginiui reikia parašyti specialų kūrinį. Pasiteiravau V. Miškinio, ir jis pasakė, kad niekada anksčiau nebuvo rašęs kūrinio aukų tema. Jam reikėjo teksto, ir aš ėmiausi parašyti originalų eilėraštį šia tema.

Prieš kurdamas V. Miškinis teiravosi, kaip sudėtingas turėtų būti kūrinys, kiek dainininkų ji atliks. Suplanuota buvo apie 120 choristų, daugiau sopranų ir altų nei tenorų ir bosų. Iš pradžių pasiūliau, kad kompozicija truktų keturias minutes. Kai kompozitoriui nusiunčiau savo tekstą, jam pasirodė, kad jis užims daug daugiau laiko, todėl jis išsirinko žodžius, kurie jam labiausiai tiko. Žinau, jog vienas V. Miškinio kompozicinių įrankių yra teksto kartojimas, todėl man buvo labai įdomu, ką jis padarys su tomis išsirinktomis eilutėmis. Visgi norėjau „pasiderėti“ ir dėl kitų teksto dalių, kurios man asmeniškai atrodė svarbios.

Tuo metu kompozitorius sukomponavo pradžią ir parodė ją man, norėdamas pasiteirauti, ar eina gera kryptimi. Neturėjau jokio įvaizdžio, kaip turėtų skambėti muzika, tačiau likau sujaudinta fakto, jog mano žodžiams buvo sukurta melodija, ritmas. Vėliau kompozitorius kūrinį užbaigė vos per keletą dienų. Paprašius įtraukti dar kelias eilutes, V. Miškinis patvirtino, kad į keturias minutes tilpti nepavyks. Todėl paprašiau pamiršti šią ribą ir leisti dainai būti tokia, kokia ji turi būti. Po kelių dienų jis perharmonizavo pradžią ir pabaigą ir sukūrė kelis naujus epizodus likusiam tekstui. Išgirdusi galutinį įrašą likau sužavėta! Po to keletą dienų dar studijavau muziką, melodinę liniją, padarėme keletą pakeitimų dėl semantinės prasmės.

Bendradarbiauti su V. Miškiniu buvo tikras malonumas – jis man papasakojo nepaprastai daug įdomių dalykų. Kompozitorius dirbo žaibo greičiu: nuo tada, kai nusiunčiau jam eilėraštį, iki finalinių taktų praėjo vos 24 dienos. Paprašiau jo padaryti kompozicinio proceso vaizdo įrašą, kurį galėčiau parodyti festivalio metu. Labai džiaugiuosi, kad jis pasakė tokius žodžius: „Kai mane sugriebia idėja, apie ją galvoju kiekvieną dieną. Einu miegoti su ja, su ja einu į darbą. Man nepaprastai patiko jos tekstas“. Kiekvienas „Graceful people“ dainuojantis choras neša žinią apie trėmimus savo publikai. Per pasirodymus mes, muzikantai, apie tai galime papasakoti pasauliui.

Su V. Miškinio muzika jau esate susipažinusi gana neblogai. Kokią nuomonę apie ją susidarėte?
Tam, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą, reikėtų knygos. Jei trumpai, V. Miškinio kūryba yra labai organiška. Joje persipynusios mintys ir emocijos, kurios siejasi su daina, tiek su sakralia, tiek pasaulietine. Jis yra Lietuvos nacionalinė vertybė.

Pati esate viešėjusi Lietuvoje, čia pristačiusi savo tyrimus konferencijose. Kokį įspūdį paliko mūsų šalis, jos žmonės ir kultūra?
Prieš vykdama į Vilnių pristatyti pranešimo konferencijoje „Bridges to the Baltics“, buvau suplanavusi ir susitikimus su žmonėmis, iš kurių norėjau paimti interviu. Susipažinau su kompozitore Kristina Vasiliauskaite. Kartu nuėjome į mišias Vilniaus katedroje, susitikome su jos broliu vargonininku. Taip pat susipažinau su Lietuvos istorijos instituto direktoriumi Dariumi Staliūnu, kuris man paliko didelį įspūdį – vėliau skaičiau jo knygas.

Ne visos patirtys buvo malonios. Štai atvykusi į vieną įstaigą, kurioje buvau susitarusi dėl susitikimo, apsaugininkės buvau išvaryta laukti į lauką – o tuo metu buvo tamsu, lijo... Apsipirkinėdama pastebėjau, kad man padėjusi vyresnio amžiaus moteris angliškai nemokėjo, tačiau jaunesnieji šią kalbą moka gerai. Dar prisipirkau nepaprastai daug lietuviško šokolado ir labai pamėgau „Pergalės“ saldainius, kurie supakuoti dėžutėse su šalies peizažu. Paskutinį savo viešnagės vakarą pasiryžau įkopti į Gedimino kalną, kuriame padariau daug nuostabių nuotraukų, o nusileidusi žavėjausi Neryje atsispindinčiomis miesto šviesomis. Paskutinis vakaras buvo tobulas. Norėčiau dar sugrįžti į Vilnių.

Grįžtant prie festivalio. Ar turite planų jį paversti tradiciniu ar tai vis dėlto – tik vienkartinė iniciatyva?
Žinoma! Tikimės festivalį rengti kartą per dvejus metus. Labai norėčiau suorganizuoti renginį vestuvių papročių tema. Mūsų fondas tikisi skatinti ir kitokio tipo renginius – konferencijas, kuriose chorai galėtų susitikti, ar vaizdo pokalbius su Baltijos regiono kompozitoriais. Taip pat turime minčių organizuoti kūrybines dirbtuves, kuriose chorų vadovai galėtų sužinoti daugiau apie Baltijos regiono tradicijas, tobulinti savo tarseną.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f