2017-05-10
DRUSKOMANIJA. Andrius Maslekovas: „Visada mėgau iššūkius“
Druskomanija

Festivalis „Druskomanija“ yra unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tai platforma, kurioje jauni kompozitoriai gali ne tik išbandyti savo kūrybines idėjas, įgyti patirties bendraudami su atlikėjais, bet ir pasisemti kūrybinių idėjų iš savo kolegų, kurie atvyksta iš įvairiausių pasaulio kampelių. 32-asis tarptautinis Kompozitorių sąjungos organizuojamas šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“ šiemet vyks gegužės 22–29 d. Vilniuje, Druskininkuose ir Liškiavoje. Kaip ir kasmet, festivalio programa žada numalšinti šviežios muzikos alkį, siūlydama klausytojams daugybę jaunųjų Lietuvos ir užsienio kūrėjų kompozicijų. Šių metų „Druskomanijoje“ – daugiau nei 20 premjerų ir net 12 koncertų.

„Tai puiki galimybė mokytis, bendrauti ir pasidalyti savo kūrybiniais pasiekimais“ – taip į klausimą, ką jam reiškia „Druskomanijos“ festivalis, atsakė vienas šiame festivalyje dalyvausiančių lietuvių kompozitorių, meno daktaras Andrius Maslekovas (g. 1985 m.). Kompozitorius noriai sutiko pasidalyti savo neįkainojama patirtimi, susijusia su šiuo festivaliu, supažindino su skambėsiančiu jo kūriniu, netgi sutiko atskleisti, kodėl pasirinko kompozitoriaus kelią ir ko galima tikėtis jame. A. Maslekovą kalbino Karolina Šaltmirytė.

Daugeliui žinoma, kad būti kompozitoriumi – tai sunkus ir varginantis darbas, reikalaujantis begalės laiko ir pastangų. Nepabūgote ir pasirinkote šį kelią?
Manau, kad čia susideda nemažai skirtingų faktorių. Taip, kompozitoriaus darbas yra varginantis ir reikalauja daugybės laiko bei pastangų, be kita ko, profesionaliosios muzikos kūrimas nėra ir itin finansiškai naudinga veikla. Tai yra tarsi hobis, kuris suryja tavo laiką, pinigus, kenkia socialiniams įgūdžiams ir yra tarsi priklausomybė. Galbūt ne veltui tarp kompozicijos dėstytojų egzistuoja posakis: „Jei gali nekurti muzikos – nekurk“. Vis dėlto, kiek save prisimenu, manęs niekada nežavėjo lengviausias problemos sprendimo būdas, visada mėgau iššūkius.

Pirmieji bandymai rašyti muziką itin svarbūs, nes kompozitorius ieško savo komponavimo stiliaus, technikos, semiasi patirties iš kitų kompozitorių kūrinių. Kokie buvo jūsų pirmieji potyriai bandant jėgas šioje srityje?
2002–2006 m. mokiausi Kauno J. Gruodžio konservatorijoje, buvau parašęs keletą pirmųjų savo kompozicijų, kuriose akivaizdžiai juntama džiazo pianisto ir kompozitoriaus Chicko Corea’os ar neoklasikinė akordeono muzikos patriarcho Viačeslavo Semionovo įtaka. Tačiau, išgirdus tokių kompozitorių, kaip George’o Crumbo, Sofijos Gubaidulinos ar Erkki Jokineno, kūrybą viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Tai buvo nerealus muzikinių patirčių pasaulis, kuris su tavimi bendrauja tau visiškai nesuprantama kalba, kurį gali suvokti ne tiek protu, kiek juslėmis. Man tai labai patiko. Be abejo, aš iškart pradėjau bandyti visas šias „naujoves“ inkorporuoti į savo kūrybinius bandymus ir... man nepavyko... Nieko nuostabaus – juk protu šios muzikos aš visiškai nesuvokiau. Tai paskatino pradėti mokytis kūrybos. Man itin padėjo kūrybos pamokos pas Dalią Kairaitytę, kuri padėjo susidoroti su pirmaisiais atonaliosios ir sonoristinės muzikos kalbos keliamais sunkumais, šiuolaikinės muzikos notacijos įvaldymu ir kitais uždaviniais. Taip atradau tuos didžiulius, mano dar neištyrinėtus šiuolaikinės muzikos turtus, kurių tiesiog negalėjau palikti nuošaly. Tai tuo metu buvo mano didžiausias iššūkis – palikti viską, ko mokiausi daugybę metų, atsiriboti nuo tos muzikos, kuri mane nuolat supo, nuo „įkaltų“ taisyklių bei dogmų ir nerti į visiškai kitokį šiuolaikinės muzikos pasaulį. Kompozitoriaus veikla, manyčiau, atitinka ir kitą mano charakterio savybę – jei man koks nors darbas patinka, esu linkęs maksimaliai į jį koncentruotis – galiu ištisas savaites nekelti kojos iš namų ir dirbti prie naujo kūrinio. Taigi, manau, jog esu ten, kur ir turėčiau būti.

Kur galima išgirsti jūsų muzikos? Gal turite mėgstamą festivalį, kuriame periodiškai pristatote savo kompozicijas?
Mano muzika yra skambėjusi įvairiuose festivaliuose: Nekomercinio meno festivalis „Vilniaus veidai“, „Druskomanija“, „Iš Arti“, „ Vinterlyd” (Norvegija), „2 Days and 2 Nights of New Music” (Ukraina), tačiau žodžio „periodiškas“ mano kūrybai ar jos atlikimams taikyti tikrai negalima. Čia galbūt kaltas tas pats mano nuolatinis iššūkių siekimas. Niekada nesu patenkintas lengvai parašytu kūriniu, todėl esu linkęs prie kiekvienos savo kompozicijos praleisti kaip įmanoma daugiau laiko, gludinti ir šlifuoti kiekvieną smulkiausią elementą. O tai užtrunka ilgai, dėl to kiekvieno kūrinio atsiradimo laikas yra tiesiogiai nulemiamas maksimaliai pratęstų deadline’ų (arba, kaip juos lietuviškai vadino vienas mano dėstytojų, „dvėslaikių“).

Šių metų „Druskomanijos“ festivalyje klausytojai galės išgirsti vieną naujausių jūsų kūrinių „Brush Strokes“. Papasakokite apie jį – sukūrimo aplinkybes, įkvėpimo šaltinį.
Savo kūrinį jungtiniam Lietuvos ir Liuksemburgo atlikėjų ansambliui (fleita, klarnetas, smuikas, altas, violončelė ir fortepijonas) pavadinau angliškai „Brush Strokes“, su paantrašte „Ink on Paper“. Lietuviškai galbūt reikėtų versti kaip „Potėpiai. Tušas, popierius.“ Mano kūryboje tai jau trečias kūrinys, kuriame atspirties tašku tampa japonų kaligrafijos principas nupiešti figūrą neatkeliant teptuko nuo popieriaus. Būtent taip stengiuosi kurti ir savo kūrinio faktūrinius elementus. Šių elementų plėtotę įkvepia fiziniai kaligrafijos proceso aspektai: nuo stambių, staigių potėpių, naudojant už save didesnį teptuką, iki smulkių mikrojudesių, išgryninančių kiekvieną smulkiausią detalę. Šį kūrinį įsivaizduoju kaip muziejuje kabančią kaligrafiją, kurios apačioje užrašyta technika – „tušas, popierius“. „Brush Strokes“ yra pirmas kūrinys, kurį rašiau baigęs meno doktorantūros studijas. Jį kurdamas norėjau išspręsti keletą struktūrinių problemų, kurios pastaraisiais metais man nedavė ramybės kameriniuose kūriniuose. Taigi, tai vėl naujas sau mestas iššūkis. Ar pavyko jį įveikti? Galėsiu atsakyti tik išgirdęs kūrinio atlikimą. Labai tikiuosi, kad jis patiks tiek publikai, tiek atlikėjams.

Ką norite juo pasakyti publikai, kokius tikslus juo norite pasiekti?
Tai yra, ko gero, sudėtingiausias klausimas, kokį galima užduoti kompozitoriui. Jei būtų galima tai perteikti žodžiais, kūrinio rašymas, atlikimas ir klausymas taptų beprasmiu laiko ir kognityvinių pastangų eikvojimu. Tai, ką noriu perteikti – nėra verbalu, tai dalis mano pasaulėjautos, kuri susiduria su klausytojo ir/ar atlikėjo pasaulėjauta. Tokiu būdu mano perteikiamos prasmės ar aliuzijos kiekvienam sukuria skirtingus vaizdinius, kurie yra bendras mano ir kiekvieno jų pasaulėjautos produktas. Ir tai yra nuostabu...

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f