2017-05-30
DRUSKOMANIJA. Monika Sokaitė. Įdomiausi LMTA Kompozicijos katedros studentų darbai
Druskomanija. LMTA studentų premjerų koncertas. Tomo Tereko nuotr.

2017 m. gegužės 14 d. seniausias šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“ pakvietė į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Didžiąją salę paklausyti ryškiausių kompozicijos katedros studentų darbų. Kaip sakė koncerto vedėjas Edvardas Šumila, „Druskomanija“ neatsiejama nuo LMTA lygiai taip pat, kaip Akademija neįsivaizduoja savo muzikinio gyvenimo be festivalio, ir tai, manau, mažiausiai 33-ejus metus galiojanti tiesa. Koncerto metu skambėjusių kūrinių autoriai – daugiausia ankstyvųjų kursų studentai. Ypač smalsiai buvo laukta pirmojo kurso kūrėjų darbų. Taip pat koncerte skambėjo magistrantų ir doktorantės kūriniai.

Vakarą pradėjo Simonas Kaupinis, atlikęs trečiakursės Jūros Elenos Šedytės kūrinį tūbai solo ir elektronikai „Apnea“. Kompozitorė gilinasi į akustinį, skaitmeninį garsą ir jų sintezę. Tai akivaizdu ne tik kompozicijoje „Apnea“, bet ir kituose pastarojo laiko darbuose, tokiuose kaip Muzikos inovacijų centro festivalyje „Medijų savaitė 2017“ pristatyta muzikinė kompozicija instrumentui, priimančiam ir transliuojančiam prietaisų skleidžiamas elektromagnetines bangas (kūrėjas Vytenis Gadliauskas), šių metų „Druskomanijos“ atidarymo premjerinis kūrinys „Rothko – No. 14“ pučiamųjų ansambliui ir elektronikai. Kūrėjos kompozicijose akivaizdi visų muzikinių procesų darna. Kompozicijoje „Apnea“ ji ne tik išnaudoja instrumentines tūbos galimybes, bet ir ieško įdomesnių garso išgavimo būdų, organiškai derančių su elektroniniu garso takeliu. Neverta pamiršti atlikėjo Simono Kaupinio, skvarbia mintimi ir įtaigia emocija perteikusio visą tai publikai. Šedytės kūrinys savo giliomis ir prasmingomis kompozicinėmis idėjomis labai tiko koncerto pradžiai ir taip įvedė į tolesnį koncerto turinį.

Božena Čiurlionienė intrigavo ne tik dėl to, kad yra doktorantė, bet ir todėl, kad ji – jau susiformavusi kūrėja. Deja, tikėtasi buvo žymiai daugiau nei gauta. Visos styginių kvarteto dalys skambėjo keistai – tarsi be pabaigos. Anotacijoje rašoma, jog kompozicijos muzikinė medžiaga – tai užšifruotos kriptografijos, ir „tam tikras žodinis tekstas paverstas muzikiniais tonais, kurie tapo kūrinio vertikalės ir horizontalės organizavimo pagrindu“. Iš tokio aprašo buvo galima spręsti, kad kūrinys turėtų būti struktūrali kompozicija, turinti atraminius formos akcentus, tačiau bendras vaizdas buvo labai padrikas.

Koncerte taip pat skambėjo kūrinys „Pasakojimai apie Bachą“ įrašui ir fortepijonui (skambino Dominykas Girčius). Kompozicijos autorė – pirmojo magistrantūros kurso studentė Marija Paškevičiūtė. Iš anotacijos galėjome suprasti, jog tai – J. S. Bacho preliudų bei fugų rekompozicijos. Tačiau tai – tik savoka, nes jos buvo labai skurdžios. Apskritai, iškilo klausimas, kam reikalingas atlikėjas, kurio partija neišplėtota ir lėkštoka. Rekompozicija – tai ne tik kūrinio „sukarpymas“ ir „sudėliojimas“, tai daug daugiau iššūkių kelianti technika. Nors pjesės ir truko po minutę, tačiau minutė muzikoje – tai labai ilgas laiko tarpas, kuris gali įkvėpti ir suskambėti visai kitaip. Norėtųsi kūrinyje girdėti autoriaus formos, harmonijos ir faktūrų paieškas. Tačiau aptariamas kūrinys priminė pianisto egzaminą, kuomet atlikėjas pamiršta žinomos partitūros tekstą ir groja taip, kaip išeina.

Vakarą tęsė Modesto Rinkevičiaus „Penkių hidrojaučių laukas“ pučiamųjų instrumentų kvintetui. Nors buvo girdėti, kad tai pirmieji žingsniai kūrybiniame lauke, tačiau rezultatas nebuvo labai prastas. Vis dėlto šis kūrinys labiau būtų tikęs studijų egzaminų peržiūroms nei koncertui. Buvo galima daugiau apgalvoti tembrus ir registrus, nes viskas įkyriai „vėlėsi“ viduriniame registre ir trukdė išsiskleisti faktūroms. Taip pat klausimų kėlė ir anotacija, kurioje pasakojama apie jaučių šeimynėlę, ieškančią stebuklingo šaltinio. Galbūt tai itin subtilaus humoro jausmo išraiška?

Muzikalus ir paprastas, o gal net per paprastas buvo Gabrieliaus Vagelio, antrojo bakalauro kurso studento, styginių kvartetas „Clementina“. Kūrėjas pabrėžia, kad styginiai instrumentai jam – ypač artimi, tad linkėčiau pasidomėti, kaip šiuos instrumentus galima įdomiau išnaudoti. Kalbant apie kūrinio formą, pasirodė, kad kūrėjas sau artimą dainos formą (kompozitorius yra ir dainininkas, kuriantis ir atliekantis savo kūrybą) bandė pritaikyti instrumentinei sudėčiai. Galbūt toks sprendimas pasiteisintų, jei tai būtų dainų ciklas styginių kvartetui, tačiau aptariamu atveju tokie trumpi ir iki galo neišplėtoti muzikiniai momentai atrodė neįprasminti.

Viltė Žakevičiūtė (trečiasis bakalauro kursas) monotembriškai pasirinkusi dvi instrumentų grupes – keturis smuikus ir keturis moteriškus balsus (jiems akomponavo vandeniu sklidinomis taurėmis), muzikoje įprasmino Vlado Šlaito eilėraštį „Laukinis medis“, o savąją kompoziciją pavadino „Giesmė laukiniam medžiui“. Viltė, lyginant su anksčiau girdėtais jos darbais („Šiaurės vėjo gūsis“ fleitai solo ar „Čiūpironas“ mišriam chorui) stipriai „ūgtelėjo“. „Giesmėje laukiniam medžiui“ ypatingai jaučiama amerikiečių kompozitoriaus Davido Lango įtaka, intonacijomis ypač artima jo žymiajam kūriniui „I lie“, o vokalinės išraiškos priemonėmis – „Mergaitei su degtukais pasijai“. Savaime suprantama, kad tai – tik inspiracijos ir įkvėpimo šaltinis, tačiau pernelyg artimas originalui. Gerai, kad kompozitorė tobulėja, tačiau linkėčiau paieškoti savitesnio skambesio, originalumo, išliekant nepriklausoma nuo žymių pavyzdžių.

Įpusėjus koncertui, scenoje vėl suskambo fortepijonas – Medeinė Mickevičiūtė atliko pirmojo bakalauro kurso studentės Dainoros Aleksaitės dvylikos mėnesių ciklo fortepijonui „Du nulis šešiolika“ tris dalis – „Vasarį“, „Gegužę“ ir „Rugsėjį“. Kompozicija remiasi dodekafonija, skaičių pakartojimais. Kaip teigia pati kūrėja, „pašvelninti dodekafoninį skambesį buvo naudojama papildoma medžiaga iš matricos. Dėl šios priežasties, besiklausant kūrinio, galima užmiršti, jog jame naudojama griežta logika pasižyminti komponavimo technika“. Fortepijoninės faktūros koncerte skambėjusiose dalyse nenustebino, buvo per daug žaidžiama kraštiniais registrais.

Dar vienas dodekafonijos panaudojimo pavyzdys – Beatos Juchnevič (pirmasis bakalauro kursas) kvartetas (smuikas, altas, violončelė, klarnetas) „Vitražo atspindžiai“. Priešingai nei Aleksaitės foprtepijoninėse pjesėse, Beatos kūrinys buvo labai organiškas, gerai padirbėta su instrumentuote, dinamikos pasirinkimas dar labiau sustiprino įspūdį. „Naudodama dodekafoniją norėjau išbandyti įvairias faktūras, kontrastus“, – rašo kompozitorė. Smagu, kad šie sau išsikelti uždaviniai buvo girdėti muzikinėje medžiagoje.

„5c“ – trijų dalių styginių kvartetas, sukomponuotas pirmakursio Adamo Farnlofo. Kompozitorius teigia, kad ši kompozicija – tarsi žingsnis, tyrinėjant „hipotetinę harmoniją“. Kūrinys gan didelės apimties, kai kurios dalys per daug ištęstos, todėl prarandamas klausytojo dėmesys. Taip pat stokota kontrastų kūrinio formoje.

Koncertas pasibaigė magistranto, festivalio „Druskomanija“ lyderio Dominyko Digimo kūriniu „Walking through the three points“ (fortepijonui, smuikui, violončelei). Kompoziciją lydėjo Kristijono Dirsės videoinstaliacija su vaizdais iš Paryžiaus gatvių, kuri labai įtaigiai siejosi su muzika. Kūrinyje Digimas nenutolsta nuo savo estetikos, klauso aplinkos, perkelia klausymo patirtis į partitūras ir įtaigiai jas apvelka muzikiniu rūbu. Tai labai sveikintina, tačiau neaišku, kodėl premjerų koncerte skambėjo ne premjerinis kūrinys – šis kūrinys jau buvo atliktas praėjusių metų festivalio koncerte.

Toks didžiulis renginys nebūtų įvykęs be talentingų ir darbščių atlikėjų: Simono Kaupinio, Dominyko Girčiaus, Paulinos Galinytės, Monikos Kiknadzės, Diemantės Merkevičiūtės, Kristupo Giko, Olivijos Popovaitės, Igno Daniulio, Martyno Mažeikos, Albino Stonio, Medeinės Mickevičiūtės, Martos Finkelštein, Loros Kmieliauskaitės ir Arno Kmieliausko. Įgyvendinti šiuolaikines partitūras, ypač jaunųjų kūrėjų darbus – nemenkas iššūkis, kadangi jie daro ir jaunatviškus atradimus, ir jaunatviškas klaidas. Labai noriu išskirti stygininkes M. Kiknadzę (altas) ir E. Daunytę (violončelė). Išskirtinį įspūdį paliko ir tūba grojęs S. Kaupinis.

Pianistė Marta Finkelštein, taip pat viena iš koncerto iniciatorių, plačiau komentuodama pačią jo koncepciją džiaugėsi, kad buvo atrinkti skirtingos estetikos kūriniai, kurie atspindėjo Kompozicijos katedroje vykstančius procesus. Ji pabrėžė, kad visus kūrinius atrinko šios katedros dėstytojų komisija. „Manau, kad panašaus formato koncertai yra itin reikalingi. Pati esu atlikėja, domiuosi šiuolaikinės muzikos praktikomis. Mano kelias iki gyvo bendradarbiavimo su vienmečiais kompozitoriais buvo labai ilgas. Jei atlikėjų ir kompozitorių bendradarbiavimą inicijuoja pati Akademija, suteikiama galimybė koncertuoti tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio kontekste – tai motyvuoja ir gali tapti tęstinio susidomėjimo impulsu. Tokios progos yra labai svarbios ir kompozitoriams. Egzaminų metu puikiai vertinamas kompozitorius, susidūręs su atlikėjais, turi galimybę į kūrinį pažvelgti per kitą prizmę. Pamatyti, ar kompozicija parašyta patogiai, ar jos dramaturgija pasiteisina scenoje. Aptarti visa tai su atlikėju ir kartu ieškoti sprendimų. Dialogas tarp šiuolaikinę muziką kuriančių ir atliekančių yra būtinas“, – sakė M. Finkelštein.

Lietuvos muzikos antena

 

 


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f