2017-05-23
DRUSKOMANIJA. Paulina Nalivaikaitė. Pilkuma pavasarį
Druskomanija 2017. Tomo Tereko nuotr.

Gegužės pabaigoje, kai galvą taip norisi išvaduoti nuo studentiškų problemų, kai taip norisi aktyviais blyksniais ir energijos pliūpsniais nušviesti savo jaunatvišką būtį, galiausiai, kai viskas taip pašėlusiai žydi ir pažadina nuo žiemos pilkumos prisnūdusias akis – mes sulaukiame „Druskomanijos“. „Mes“ – tai labiausiai LMTA kompozicijos ir (kiek kukliau) muzikologijos studentai ar jauni absolventai: „Druskomanija“ neretai jaunam muzikos kūrėjui yra viena iš pirmųjų platformų, kurioje viešai suskamba jo kūryba, klausytojai dažniausiai – bendraamžė jaunuomenė, kurioje smagu dalintis savo įspūdžiais, idėjomis, vertinimais, požiūriais ir kt. „Druskomanija“ – tai akademinės muzikos rato jaunosios dalies „galaktika“, kuri lyg ir turėtų kibirkščiuoti nuo progresyvių, išradingų, nenuobodžių kūrybinių idėjų aktyvinimo.

 

Todėl truputį liūdna, kad 2017 m. gegužės 16 d. „Druskomanijos“ koncertas veikiau atliepė VDA Gotikinėje salėje (ten vyko koncertas) tvyrojusią prieblandą.

Koncerte skambėjo penkių kūrinių premjeros, jas atliko „Twenty Fingers Duo“ (Lora Kmieliauskaitė, smuikas, ir Arnas Kmieliauskas, violončelė) ir Džiugas Daugirda (mušamieji). Tokia netradicinė sudėtis žadino smalsumą, svarstant, kokias jos galimybes atskleis jaunieji kūrėjai. Visgi išklausius kūrinių pasirodė, jog ši sudėtis nepasiteisino kaip paranki įtaigiai kompozicijai sukurti.

Maryanos Lysenko kūrinio „Past, Present, Future“ anotacija atskleidžia, jog tai simbolika persmelktas kūrinys: jame violončelė simbolizuoja praeitį, smuikas – dabartį, perkusija – ateitį. Be to, kiekvienas atlikėjas kaskart atlikimo metu „gali save išreikšti savo praeities / dabarties ateities kontekste. Jie gali naudotis kiekvienu objektu ar garsu“, – taigi, kiek suprantama, kūrinyje yra ir improvizacijos elementų. Pradėjus klausytis, kompozicija nuo pat pradžių nežadėjo nieko intriguojančio, o išklausius liko paguoda, kad kūrinys netruko ilgai. Kūrinys niekur nevedė, jame buvo gana beprasmio eksperimentavimo, nepavyko užčiuopti struktūrinės dinamikos, o laikų įsimbolinimas irgi vargiai pasiteisino, nes tai pasirodė veikiau mechaniškas sprendimas, neturėjęs įtakos muzikos visumai.

Pilką pradžią kiek paspalvino Tado Dailydos „Considerations for Friday“ – humoristiškas, ironija persmelktas „kūrinėlis“ (taip opusą įvardino autorius) apie statistinio piliečio Jono džiaugsmus penktadienio vakarą. Smagi, ritmiška perkusija kūrinio pradžioje nuteikė optimistiškai (tiek nuotaikos, tiek kūrinio atžvilgiu), tačiau vėlesnėje kūrinio eigoje drive’as nebuvo išlaikytas ir pasigirsdavo tik epizodiškai – o gaila! Be to, perkusijos ir styginių muzikinė medžiaga neskambėjo darniai – trūko ir garso balanso (mušamieji kartais užgoždavo styginius), ir pačios medžiagos muzikinės įtaigios koreliacijos. Pasirodė, kad instrumentų partijos ne visai sutvarkytos, o skambesys – ne visada motyvuotas.

Intensyvių garsų pliūpsnių ar bent žiežirbų buvo galima tikėtis, perskaičius Monikos Zenkevičiūtės „Little bit“ anotaciją – kūrinį inspiravo psichologinis apibūdinimas Highly Sensitive Person (liet. „itin jautrus aplinkai“), kai žmogus yra išskirtinai jautrus aplinkos dirgikliams. Vis dėlto „Little bit“ – tvarkingas kūrinys, kuriam trūko aktyvumo. Kūrinys pasirodė ir kiek fiziologiškai eksperimentinis – jis balansavo ties suvokėjo klausos komforto riba, o retkarčiais buvo įterpiami vos pakeliamo stiprumo garsai. Šie intarpai formavo tam tikrą struktūrinę dinamiką, tačiau kompozicija vis tiek skambėjo gana statiškai, vyravo gausūs glissando, trūko aktyvesnio ritminio prado, kuris tikriausiai būtų galėjęs geriau atskleisti kūrinio inspiraciją.

Netikėtai tradiciškai eksperimentuotojų apsuptyje suskambo Boženos Čiurlionienės „Senoviniai šokiai“, sukomponuoti sintezuojant lietuvių liaudies dainų, šokių, instrumentinės muzikos motyvus ir Renesanso šokių ritmines formules. Tai saugus, daugelio klausai priimtinas dviejų dalių kūrinys, vis dėlto nesuintrigavęs ir pasirodęs pernelyg konvencionalus.

Šiame pilkšvame koncerte labiausiai dėmesį sužadino Roberto Thorpe’s „Living with Bears“. Čia vietomis buvo sukeisti perkusijos ir styginių instrumentų vaidmenys – pirmoje padaloje styginiai ilgai ir ištęstai grojo perkusiškai, o vibrafonas – užlaikytas natas ir melodiją. Kitos dvi padalos buvo suformuotos iš kontrastingos muzikinės medžiagos – džiaziško, improvizacinio būgnų solo antrojoje padaloje ir harmoniškų, per trio lūžtančių akordų bangų trečiojoje. Klausant kūrinio jautėsi, kad jis struktūriškai gerai apgalvotas; gana pagaviai nuskambėjo žaidimas sukeistais instrumentų vaidmenimis. Nors klausantis kūrinys ir prailgo, vis dėlto jis pasirodė parašytas profesionaliausiai ir jo klausytis buvo įdomiausia.

Kaip bebūtų, vis dėlto džiugu, kad jaunieji kūrėjai yra drąsūs ir siekia aktyviai įsitraukti į kompozicijos sferą – juk profesionalumas įgyjamas per nuolatinę praktiką, o per ieškojimus ir eksperimentus atrandamas savas kompozicinis balsas. To ir norėtųsi palinkėti!

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f