2017-05-16
DRUSKOMANIJA. Ingrida Alonderė. Festivalio atidarymas: beribis kosmosas ir senas ežys
Druskomanija 2017. Tomo Tereko nuotr.

Gegužės 13 d. prasidėjo 33-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“. Šiais metais programoje – trylika renginių, kurie vyks Vilniuje, Druskininkuose ir Liškiavoje. Kaip ir kiekvienais metais, festivalio programa žada atiduoti duoklę šiuolaikinei muzikai, siūlydama klausytojams daugybę jaunųjų Lietuvos kūrėjų kompozicijų. „Druskomanijos“ atidarymo koncerte, kuris vyko Vilniaus dailės akademijoje, Šachmatinėje salėje, it iš gausybės rago pabiro naujausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos studentų darbai. Skambėjo penkių kūrėjų – Lino Rupšlaukio, Jūros Elenos Šedytės, Godos Marijos Gužauskaitės, Viltės Žakevičiūtės ir Andriaus Šiurio – muzika.

Specialiai festivaliui susibūrė pučiamųjų instrumentų ansamblis, kuriam vadovauja ir diriguoja Karolis Variakojis (savo kūrinį koncerte dirigavo vienas iš autorių Linas Rupšlaukis). Šiame jauname kolektyve groja muzikantai, aktyviai dalyvaujantys lietuvių šiuolaikinės muzikos gyvenime, eksperimentuodami, patys kuriantys muziką ar ruošiantys išskirtinai provokacinius pasirodymus. Scenoje pasirodė Vytautas Oškinis (fleita), Kristupas Gikas (fleita), Artūras Kažimėkas (bosinis klarnetas), Arminas Bižys (baritoninis saksofonas), Danielius Pancerovas (baritoninis saksofonas), Kazimieras Jušinskas (altinis/sopraninis saksofonai), Linas Rupšlaukis (trimitas), Apolinaras Dubauskas (trimitas), Vilius Surdokas (trimitas), Jonas Kunčius (trombonas), Simonas Kaupinis (tūba), Patrikas Kišūnas (tūba).

Koncertas vyko gana nestandartinėje erdvėje – VDA Šachmatinėje salėje. Jos viduryje – ansamblis, aplinkui – plotas, kuriame galėjo stabtelėti ir įsitaisyti žmonės, atėję į koncertą. Kėdžių čia nebuvo, ir tai iš pradžių atrodė labai keista, bet ir įdomu: kaipgi žmonės išsirinks vietas? Beje, nors ir žiūrovų būta negausiai, tačiau susirinkusieji buvo labai susidomėję ir įsitraukę į vyksmą – po kiekvieno kūrinio sekdavo ilgi plojimai kiekvienam kompozitoriui ir pučiamųjų ansambliui.

Festivalį atidarė L. Rupšlaukio „Concertino for Winds“. Nuo pirmųjų akordų kūrinys pasirodė itin aktyvus, išsiskyrė lengvumu ir dinamiškumu. Nuolat kintantis metras, dinamiška faktūra, grynųjų intervalų gausa, žaismingas instrumentų tembro išnaudojimas – atrodė, jog autorius savo darbe sugebėjo atrasti vientisumą ir pusiausvyrą. Judrų epizodą keitė paslaptingesnė ir ramesnė muzika, o pabaigoje vėl sugrįžo „bėgimas“ ir gyvumas. Šis muzikinis procesas priminė nuolatinę intensyvių ir „nuramintų“ reljefų kaitą. Tokia koncerto pradžia, sulaukusi gausių klausytojų aplodismentų, puikiai nuteikė, laukiant kitų kūrinių premjerų.

„Kas nutinka, kai susiduria dvi garso bangos, skirtingos spalvos ir dviejų žmonių gyvenimai?“ – taip koncerto programėlėje buvo apibūdintas J. E. Šedytės kūrinys „Mark Rotho – No. 14“. Nuo pat pradžių iš dirigento ir atlikėjų buvo justi stiprus susikaupimas bei ramybė. Šis kūrinys, lyginant su pirmuoju, buvo daug ramesnis. Visa kūrinio medžiaga buvo dėliojama didelėmis ir mažomis bangomis. Jų augimas ir atoslūgiai buvo įgyvendinami didinant garso amplitudę ir pridedant vis daugiau instrumentų. Muzikinėje drobėje dominavo šaižūs intervalai, garsų ir tembrų pynės, didelį įspūdį darė žemų instrumentų, ypač tūbų, gaudesys. Galima būtų teigti, jog kūrinys profesionaliai „sudėtas“ formos ir emocinio balanso prasme.

Įsivaizduokite krypuojantį ežį „krypu krypu“ – taip prasidėjo trečiasis, V. Žakevičiūtės kūrinys „Ežys vienišius (ieško pačios)“, perteikęs labai tikrovišką gyvūnėlio vaizdą. Muzikinis audinys kampuotas, netgi „spygliuotas“, jame daug pauzių ir stabtelėjimų. Verta pastebėti, kad ansamblis grojo labai darniai ir subtiliai. Muzikantai klausė, girdėjo ir atliepė vienas kitam susikaupimu bei tikslumu.

Pasibaigus ežio žmonos paieškoms, kitas kūrinys perkėlė į visiškai naują erdvę: G. M. Gužauskaitės „Ragamalika“ visus klausytojus įtraukė į fantaziją, beribį kosminį skambėjimą. Raga – tai svarbiausia Indijos klasikinės muzikos sąvoka, kūrinio derminė ir melodinė struktūra, siejama su konkrečia emocija. Ragos sąvoka gali būti aiškinama trejopai: dermė, melodinis modelis; estetinė kategorija; kompozicija ir (ar) improvizacija, grįsta tam tikra derme ar melodiniu modeliu. Tad galima būtų spėti, jog autorė įsivaizdavo kūrinį kaip ilgą, plaukiančią linijinių melodijų suimprovizuotą pynę. Klausantis kompozicijos, dažnai instrumentai tarsi susiliedavo ir skambėdavo it vienis, siekiantis bendro tikslo – perteikti aukščiausią estetinį išgyvenimą. Atlikime pagirtinai išraiškingai skambėjo skirtingų instrumentų tembrai, kurie skatino įsivaizduoti „kosminius“ mirgėjimus. Svarbu tai, jog dirigentas rodė tik svarbiausius įstojimus, nuo kurių prasidėdavo vis naujos improvizacinės bangos. „Ragamaliką“ atlikėjai grojo beveik savarankiškai, be K. Variakojo rankų mostų – visas šis procesas atrodė puikiai surepetuotas arba itin profesionaliai suimprovizuotas atlikėjų, kurie sugebėjo įsiklausyti į muzikos tėkmę ir iki smulkmenų girdėjo vienas kitą.

Festivalio atidarymo koncertą užbaigė A. Šiurio „Procesija. Konvulsijos“, kuri rėmėsi ištrauka iš kontraversiškojo prancūzų rašytojo, dramaturgo ir poeto Jeano Genet (1910–1986) knygos „Gėlių Dievo Motina“. Klausytojai buvo įtraukti į niūrios, slogios nuotaikos procesą. Tempas lėtas, plaukiantis, naudojama daug glissando, sekundų ir ketvirtatonių, subtiliai auginama dinamika, o kartais drastiškai išlįsdavo tam tikrų instrumentų tembrai, kuriuos būtų galima pavadinti „konvulsijomis“. Visa tai kūrė gana tragišką atmosferą. Nors kūrinys perteikia sunkumą ir bando apgaubti tamsesne širma, buvo galima išgirsti ir „gaivesnių“, tyresnių sąskambių, tarsi subtilių bandymų į laidotuvių procesiją įnešti šviesos. Tačiau iš visų koncerte skambėjusių kompozicijų, vienintelis „Procesija. Konvulsijos“ prailgo ir atrodė kiek mažiau išbaigtas. Muzikinė kūrinio medžiaga gana nuosaiki ir tolygi, tačiau pritrūko aiškesnės, ryškesnės kulminacijos, išsivadavimo iš skausmo, į kurį, rodėsi, ir buvo eita.

Koncerto metu turėjome puikią galimybę išgirsti gausų profesionalių muzikantų būrį vienoje scenoje, kurie pademonstravo brandų ir įtaigų muzikavimą, o sudėtingi šiuolaikinės muzikos užraktai jiems grojant atsivėrė it savaime suprantami. Bravo pučiamųjų ansambliui, kuris atsiskleidė tiek iš techninės, tiek iš emocinės pusės, viso koncerto metu išliko susikaupęs ir intelektualus.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f