2017-05-23
Matas Mulevičius. Iš praeities sugrįžusi „Eglė“
Roko operos „Eglė“ premjera. LVSO nuotr.

Įspūdžiai iš Laimio Vilkončiaus roko operos

Vietoj įžangos. Nevalingai tikrinu pulsą du pirštus spausdamas prie dešinės rankos riešo – gyvas! Aš iš tiesų esu čia, Lietuvoje, kurioje užsitęsusi pavasario kova su žiema gegužės pradžioje mums dovanoja sniegą, o po to – karščio bangą. Nežinau, kaip apsirengti, tad išvertęs spintą renkuosi tai, kas mažiau kristų į akis ir dėl viso pikto... striukę. Kišenėje kvietimas, bet kasoje bandant įsigyti nors vieną bilietą kompanijai pranešama, kad jie iššluoti prieš kelias savaites. Oho! Tai reiškia, kad salė bus pilnut pilnutėlė. Suvokiu, kad dalyvausiu anšlaginiame reginyje. „Eglė – žalčių karalienė“ – vaikystėje iki skausmo girdėta lietuviška pasaka, kurią skaitant suaugus netikėtai atsiskleidžia erotiniai motyvai. Prieš keletą metų mačiau pastatytą pagal šį kūrinį baletą, dabar – opera. Regis, ši istorija išgyvena savotišką renesansą.

Emocinė būsena
. Pirma, nuo ryto lankausi Lietuvos radijo ir televizijos pastate, kur atokiuose garažuose įsikūrusioje nedidelėje „kontorėlėje“ vyksta seno dokumentinio filmo apie Algirdą Julių Greimą restauravimo darbai. Semiotikos legenda žvelgia į mane iš skaitmenintos 1990 m. juostos kažkokiame Prancūzijos kaimelyje ir man į saują beria savo samprotavimus: postmoderniame pasaulyje žmogus nebeieško prasmės, gyvena susitaikęs su jo beprasmybe, o keitimasis kultūrinėmis patirtimis tarp Vakarų ir Rytų Europos gali padėti įveikti šią vertybinę krizę. Antra, pakeliui į renginį, radijo podcast’e nugirstu pasakojimą apie Johną Cassavetes – Holivudo aktorių ir režisierių, savo idėjiniais filmais maištavusį prieš nusistovėjusius to meto trendus, kurie, pasak jo, neatskleidė tikros žmogiškos emocijos. Trečia, visą savaitę klausausi Kool Keitho abstraktaus repo dainų.

Įspūdis. Prieš 19 val. jau esu viduje, man skirta vieta pačiame viršuje, balkono gale. Jaučiu, kad jei būčiau dar keliais metrais aukščiau, galėčiau išlipti pro stogą. Prieš pat užgęstant šviesai mintiju, kad „Eglės“ premjera įvyko prieš kelias dienas, tad muzikantų ir aktorių turėtų nebeslėgti premjeros jaudulys (aš kūrinį stebiu jau gegužės 13-ąją). Prisipažinsiu, skambant įžanginėms melodijoms šiurpuliukai bėgioja kūnu. Tai natūrali organizmo reakcija, kai girdžiu tai, kas man labai patinka. Palaipsniui tas jausmas priblėsta, bet iš esmės neišgirstu nieko, kas nemaloniai rėžtų ausį. Po truputį pajuntu tam tikrą kūrinio struktūrą – po epiškos ir didingos įžangos seka baladė, po to – greitesnis kūrinys, vėl solo partija ir t. t. Tai klasikinis teatrališkas rokas su simfoniniu prieskoniu. Sugrota tvarkingai, vietomis pasigirsta pink floydišką atmosferą primenantis solo gitaros plazdenimas, tačiau – jokių eksperimentų ar bandymų išeiti iš susikurtų rėmų.

Atlikėjai išmokę savo partijas, dainuoja ir juda pagal jiems nubrėžtas ribas. Suprantu, kad jų ekspresija labai ribota, tačiau hiperbolizuoti rankų mostai ir tapšnojimai per petį atrodo per daug dirbtinai. Vaizdas scenoje man atrodo blankus, statiškas. Žinoma, neatmetu atstumo faktoriaus, kuris galėjo neleisti pajusti dainininkų skleidžiamos energijos. Labiausiai įstringa antrojoje dalyje nuskambėjusi Rupūžės (Vladas Bagdonas) partija. Nesitikėjau tokio stipraus vokalo, kuriam nutilus salė prapliupo ovacijomis.

Vietoj pabaigos. Pamenu kadaise skaitęs Vytauto Kernagio biografinėje knygoje, kad pats idėjos sumanytojas (t. y. V. Kernagis) nebesitikėjo, jog Sigitas Geda kada nors užbaigs „Eglės“ libretą. Optimistiškai pradėtas, bet tikrą kūrybinę dramą išgyvenęs opusas nebūtyje prasivoliojo kelis dešimtmečius, kol vienintelis likęs gyvas operos bendraautoris Laimis Vilkončius pagaliau rado jėgų ir resursų jį „išviešinti“. Mintis, kaip viskas būtų atrodę, jeigu jos kūrybiniam branduoliui būtų pavykę sklandžiau sumaišyti savo cheminius elementus, neapleido visą vakarą. Tablo skaitydamas libreto tekstą kaifavau nuo psichodelinių, modernių ir kartais pranašiškų kūrinio interpretacijų su autoriui būdingu lietuviškos tapatybės pajautimu. Visko suvirškinti, deja, nepavyko, tad savo gyvenimo užrašų knygutėje palieku vietos planui šią operą aplankyti dar kartą.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f