2017-06-12
Paulina Nalivaikaitė. Vox Juventutis: ramūs vandenys, saugūs uostai
Vox Juventutis’17

Vyrauja požiūris, jog, rašant chorui, kažin kokių ekstravagantiškų eksperimentų imtis negalima. Be abejo, vokalinės ir ypač chorinės muzikos specifika diktuoja tam tikrus apribojimus, tačiau vis tiek azartą turėtų kelti klausimas – o kaip kūrybiškai išnaudoti šį specifinį „instrumentą“?

Šių metų „Vox Juventutis“ konkurse daugiau nei pusė kūrinių aiškiai rodė palankumą tradicijai, sakykime, kompozicinį saugumą – ir tai nebūtinai blogai, jei kūrinys sukomponuotas taip, kad klausytis jo lengva, malonu, neprailgsta. Būtent tokį tikslą matyčiau rašant konvencionaliai, nes šį kūrėjo pasirinkimą turbūt diktuoja siekis sukurti daugeliui patinkantį, aiškiai suvokiamą, potencialiai populiarų kūrinį. Tokiu atveju kaip labiausiai vykusius rezultatus galima būtų išskirti keletą kūrinių, beje, nebūtinai sutampančių su konkurso rezultatais. Pvz., Monikos Sokaitės „O magnum mysterium“ – kompaktiška kompozicija, grįsta gana įprasta, tradicine harmonija, sutirštėjančia kulminacijoje, patogia dainuoti chorui – balsų judėjimas daugiausiai ekviritmiškas. Tai paprastai skambantis, bet profesionaliai sukomponuotas ir malonus paklausyti kūrinys, liudijantis kryptingą autorės įdirbį chorinės muzikos srityje. Dar vienas pozityvų įspūdį palikęs kūrinys – lenko Jakubo Szafrańskio „Laudate pueri“ (pagal 113 psalmę), iš kitų kompozicijų išsiskyręs gyvybingu ir dinamišku skambesiu, kurį iš dalies lėmė ir dviejų chorų dialogas (techniškai remiamasi Renesanso Venecijos polichoriniu stiliumi). Tiesa, anotacijoje minima šios technikos išdava – erdviškas „gaubiamojo garso“ efektas – bent jau šv. Kotrynos bažnyčioje nebuvo raiškiai realizuotas; galbūt galima buvo paieškoti paveikesnių kompozicinių sprendimų. Bet kokiu atveju, kūrinys pasirodė vienas iš stipriausių konkurse – neabejotinai Szafrańskiui padėjo ir chorvedžio darbo patirtis, leidusi pasiekti išties meistrišką rezultatą; „Laudate pueri“ komisijos buvo įvertintas II premija.

Švedo Adamo Färnlöfo „Nocturne“ (tekstas – Edith Södergard) buvo kiek gaivesnės harmonijos, tačiau neišmoningas ir stokojantis dinamiškumo kūrinys. Panašiai blankų įspūdį paliko ir Beatos Juchnevič kompozicija „Apie trūnijantį medį“ (pagal Vytauto Mačernio žodžius), tiesa, konkurso komisijos įvertintas III premija; tam tikrą nuostabą sukėlė ir tai, kad Publikos simpatijų prizą pelnė Vaidas Bartušas, konkursui pateikęs kompoziciją „Turėja liepa“ (lietuvių l. d. ž.). Tiesą sakant, po visų išklausytų kūrinių buvo sunku prisiminti bent kokią šias kompozicijas išskiriančią detalę, kokį savitumo blyksnį – jos pasirodė pakankamai tvarkingos, tačiau tik tokį pilką įspūdį ir paliko.

Prie didelio tradicinio skambesio kūrinių spiečiaus priskirčiau dar keletą kitų kompozicijų – nors ne be trūkumų, tačiau turėjusių ir savitumo krislą. Tradicinės polifonijos buvo gausu Adomo Morkūno „Kyrie“, o savitumo suteikė burdonas, kurio fone buvo girdima ir subtilių glissando detalių, tad kūrinys kiek priminė ankstyvųjų viduramžių ortodoksų giedojimą. Dėl savito skambesio kompozicija pradžioje sudomino, tačiau vėliau kūriniui pristigo aiškesnės dramaturgijos ir struktūros pojūčio. Aleksejaus Kalinino „Goda“ (pagal Jono Aisčio žodžius) – anot anotacijos, „rauda, kurią eigoje atskleidžia vyraujantis minoras“. Išties buvo jaučiamas tikslas parašyti emociškai paveikų kūrinį, ir autoriui tai iš esmės pavyko, nors galima buvo paieškoti ir išmoningesnių priemonių; tačiau vidinės dinamikos kūriniui teikė choro suskaidymas į smulkias tarpusavyje besimainančias grupes.

Įdomesniais, ne visai konvencionaliais sprendimais chorui išsiskyrė vos keletas kūrinių, tačiau jie nepelnė palankaus konkurso komisijos įvertinimo. Kristupo Bubnelio „Apie dievus ir žmones“ (pagal Sigito Gedos ir lietuvių liaudies dainų tekstus) inspiruotas to paties pavadinimo Algirdo Juliaus Greimo studijos. Pavadinime užšifruota dialektika suponavo dviejų priešybių muzikinę išraišką, o iš anotacijos matyti, kad kūrinys idėjiškai kruopščiai apgalvotas, tačiau šiuo atveju meninė raiška buvo ne tiek dialektiška, kiek eklektiška: kūrinyje susidūrė dainavimas, šnabždėjimas, kūno perkusija, garso įrašas – smulkios formos kūriniui ir vienai jo idėjai atskleisti viso to pasirodė per daug, arba tiesiog pritrūko daugialypės medžiagos suvaldymo, nes visuma skambėjo gana chaotiškai. Žinoma, džiugino išradingas ritmas ir, kaip bebūtų, pats siekis nestandartiškai pažvelgti į chorinę kūrybą, įtraukti nestandartinių elementų.

Dar viena kompozicija, patraukusi dėmesį nestandartiniais chorinės rašybos sprendimais – Gabrieliaus Simo Sapiegos „Pjovė lankoj“ (pagal lietuvių liaudies dainų žodžius). Kūrinyje jungiami modalumo ir spektrinio harmonijos formavimo principai, atramos tašku pasirenkant garsą g – spektriškai išplečiant originalų dainos modusą, į liaudies dainą žvelgiama tarytum nauju kampu (moderniai modifikuota harmonija), tačiau tas naujumas organiškas (atrama pasirinkta iš originalios dermės moduso). Spektras formavo ir kūrinio dramaturgiją – jam plečiantis, augo ir kūrinio intensyvumas: prasidėjęs vieno garso monochromija, garsaeilis plėtėsi per mikrotonišką vibrato, pustonių trilius, vėliau laipsniškai – per kitus intervalus, taip pamažu auginant dermės ambitus. Dramaturginę plėtotę pagyvino faktūriniai pokyčiai – polifonija mainėsi su ekviritmiškais harmoniniais segmentais; spektrinių principų kontekste tai netikėta, tačiau ši detalė kūriniui suteikė tai, ko trūko kai kurioms anksčiau minėtoms kompozicijoms – tą savitumo ir nenuspėjamumo blyksnį, eliminuojantį „tvarkingo nuobodulio“ pavojų. Dėmesį kreipiant į paties garso procesus, nepiktnaudžiauta tekstu (panaudotas vos vienas posmelis), tačiau žodžiai pasirodė įprasminti (pvz., aštriai akcentuotas žodžio „pjovė“ pirmasis skiemuo). Galbūt kūrinio pirmoje pusėje, plečiant garsaeilį, galėjo būti daugiau raiškesnio (ar tankesnio) vibravimo, taip pat kūrinio pabaiga buvo kiek neišbaigta, tačiau apskritai kompozicija pasirodė bene konceptualiausia ir – šalia Bubnelio kūrinio – ambicingiausiai siekianti tyrinėti choro raiškos galimybes.

Tačiau komisijos nuomonė liudijo palankumą tradiciniam skambesiui, patogiai chorinei rašybai ir maloniai estetikai. I premija ir choro „Jauna muzika“ simpatijų prizu įvertintas Ievos Parnarauskaitės kūrinys „Prie ramių vandenų“ (pagal 23 psalmės tekstą) – harmoningo skambesio, dvelkiantis ramybe ir pozityvumu. Mąslumo ir skambumo kompozicijai teikė burdonu tęsiamas kuris nors garsas (eigoje jis kito), o ramios ir tykios nuotaikos įtvirtinimui pabaigoje – subtiliai į tylą nuvedantys šnibždėjimas ir šnypštimas. Apskritai kūrinys nepasirodė techniškai išskirtinis, tačiau subtilus emocinis pagavumas ir tiesiog grožio estetika, ko gero, buvo veiksniai, nulėmę kūrinio sėkmę.

„Vox Juventutis“ neįvyktų be choro „Jauna muzika“ – kasmet šio konkurso kompozicijas entuziastingai realizuoja šis kolektyvas su meno vadovu ir dirigentu Vaclovu Augustinu. Jaunatviški choristai pasistengia, kad jų bendraamžių ar vos jaunesnių kūrėjų sukomponuota šiuolaikinė muzika nuskambėtų profesionaliai ir reprezentatyviai. Jau vienuolika kartų vasaros pradžią intriga nuspalvinantis renginys yra vertinga ir naudinga tradicija – tai puikus jaunatviško, abipusio (kompozitoriai–atlikėjai) kūrybiškumo ir entuziazmo sinergijos pavyzdys.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f