2017-06-15
Rasa Murauskaitė. Visa yra džiazas. Bet ne tik
Vilniaus festivalis, LNF

O. Balakausko kūrinių koncertas „Vilniaus festivalyje“

Osvaldas Balakauskas neabejotinai yra viena tų etaloninių lietuvių muzikos figūrų, kurių kūryba jau turi savo reputaciją ir netgi susiformavusią kalbėjimo apie ją tradiciją. Šio kompozitoriaus muzika susijusi su jo teoriniais darbais – neabejotinai, žymiąja „Dodekatonika“, vienu svarbiausių teorinių muzikos veikalų Lietuvos muzikologijoje. Geriau pažįstantys šios teorijos idėjas nevalingai ieško jos ataidų O. Balakausko muzikoje, o apie teorinius kompozitoriaus darbus žinantys mažiau leidžiasi stebinami skirtingų kūrėjo rašomos muzikos pavidalų. Viena vertus – trūkumas, kita vertus – privalumas O. Balakausko muziką pažinti daugiau fragmentiškai, iš lietuvių muzikos istorijos paskaitų, klausytų įrašų ar lankytų koncertų; skirtingai nei vyresniosios kartos muzikologai neturėjus galimybės stebėti šio kūrėjo muzikinės evoliucijos. Tai leidžia su jo muzika susidurti be įsigalėjusių nuostatų ir sąmonėje suformuoto nepajudinamo įvaizdžio. Todėl muzikine odisėja pavadintas koncertas man asmeniškai buvo smagus nuotykis – kelionė per skirtingus O. Balakausko „žvilgsnius“ į kūrybą.

Nuo pat pradžių šis koncertas man rodėsi visiškas džiazas. Labai džiugu, kad ši nevalingai gimusi mintis, pasirodo, turėjo rimtą biografinį pagrindą, o ne šiaip buvo išskaityta iš filharmonijos lubų: juk pirmąja savo muzikos mokykla O. Balakauskas vadina radijo laidą „American Jazz Hour“, kuri įkvėpė ir pirmuosius jo kompozicinius bandymus. Koncerto programa leido įsitikinti, jog meilės džiazui, kad ir kokiais kūrybiniais keliais šis kūrėjas bevaikščiotų, jis niekada nepamiršo. Pirmuose dviejuose vakaro programos kūriniuose – „Arkadoje“ kameriniam ansambliui ir pirmą kartą atliktame Styginių kvartete Nr. 5, mano nuomone, tai buvo akivaizdžiai justi. Nuolatos girdimas lyg „netyčinis“ sinkopavimas (kas apie jį galėtų pagalvoti, klausantis tokių nereguliarių „Arkados“ ritmų?), improvizaciškumo dvelksmas, netgi kai kurios atonalios harmonijos, kartais, vėlgi, lyg netyčia susidėliojančios į „kreivą“ iš džiazo harmonijos „pasiskolintą“ akordą. Tą lengvai juntamą „džiazą“ „Arkadoje“ ypatingai sustiprino ryški perkursijos partija, vietomis net skatinusi maloniai koja trepsenti į ritmą. O apskritai ši kompozicija – milžiniška sistema, sudėliota iš gausybės skirtingų, inventyvių „mikroįvykių“, kurie, nors ir atonalūs, iš pirmos pažiūros – ireguliarūs, tačiau susaistyti ypatingai glaudžiais santykiais, nė sekundei neleidžiančiais suabejoti tobulai supinta logine opuso tvarka. Kompozitorius šiame kūrinyje lieka atpažįstamas, tačiau parodo ypatingą muzikinę išmonę. Tiesa, mano nuomone, ši kompozicija kiek ištęsta – savo paveikumą ji išsaugotų ir kiek trumpesnė, o tokiu atveju jos klausymosi patirtis būtų efektyvesnė ir žiūrovui malonesnė. Pažįstamą balakauskišką estetiką girdėjome ir Styginių kvartete Nr. 5, kuris šiame koncerte skambėjo pirmąjį kartą, nors parašytas buvo dar 2012 metais. Anotacijoje rašyta, kad šiam vientisam opusui norėta suteikti „kvaziimprovizacinį“ pobūdį, tačiau klausantis atrodė priešingai – viskas nuo pat pradžios iki pabaigos buvo aiškiai sudėliota ir sukontroliuota. Ausiai pagaulia jungiamąja viso kūrinio dalimi tapo charakteringa ritminė formulė, atliekama ant vienos melodinės natos, kuri organiškai vis nuvilnydavo per visus keturis kvarteto instrumentus. Dar vieną O. Balakausko „akiratį“ įprasmino ir antrąją koncerto dalį pradėjusi „Mozaika“ akordeonui solo – 2013-aisiais parašytas pirmasis kompozitoriaus kūrinys solo šiam instrumentui, drąsiai įsiveržusiam į lietuviškos šiuolaikinės muzikos sceną. Šis opusas – iššūkis atlikėjui, kuriam būtina į ireguliarių melodijų ir ritmų pilną partitūrą pažvelgti labai sistemiškai, randant būdus, kaip visa tai sujungti į organišką visumą. Raimondas Sviackevičius, kuriam ir dedikuotas šis kūrinys, kaip visuomet savo įtaiga ir profesionalumu suabejoti neleido, bet visgi ši kompozicija bendrame vakaro kontekste didelio įspūdžio nepaliko, nors tapo svarbia šiuolaikinės muzikos akordeonui reprezentacija.

Viso koncerto programoje išsiskyrė du kūriniai styginių orkestrui – pirmąją dalį užbaigęs „Odyssey-2“ ir antrosios dalies viduryje įsiterpęs „Adagio cantabile“. Abi kompozicijos parašytos 2011 m., todėl galima hipotetiškai mąstyti apie tam tikras to laiko idėjines-estetines jungtis. Šie kūriniai atliepė paties O. Balakausko 2013-aisiais interviu išsakytus žodžius apie gręžimąsi į tradiciją ir avangardizmo principų atmetimą. „Tas kelias skatina remtis tradicine kompozicija ir tradicine publika, mylinčia Rossinį, Mahlerį, Prokofjevą ir, žinoma, džiazą (tradicinį!)“, – yra sakęs jis. Klausantis minėtų dviejų kompozicijų, rodėsi, šie žodžiai buvo tiesiogiai įprasminti: aiški romantinė sugestija, lemianti aiškius ir ryškius dinaminius, nuotaikos kontrastus, netgi tonalumo užuomazgos, ilgesnės, „išsamesnės“, galima sakyti, „dainingesnės“ melodijos, paprastesni, reguliaresni ritmai perkėlė į kiek kitokią estetinę plotmę. „Odyssey-2“ muzika – nepaprastai iliustratyvi, „kalbanti“, vaizdžiai istoriją pasakojanti muzika, kuri, sakyčiau, kuo puikiausiai tiktų nuotykių filmo garso takeliui (nesumenkinant – pačia geriausia prasme). „Adagio cantabile“, savo ruožtu, nuotaika ir raiška labai taikliai įprasmina ir tęsia styginiams rašomų Adagio tradiciją.

„Vilniaus festivalio“ kontekste O. Balakausko kūrybinis vakaras atsirado neatsitiktinai – šiais metais kompozitorius švenčia savo 80-metį. Apie tai ne be reikalo užsiminiau tik šio teksto pabaigoje, mat ir paskutinis aptariamo vakaro programos kūrinys buvo „jubiliatas“ (juk kai kurie kūrėjai sako, kad užbaigtas kūrinys toliau gyvena savo gyvenimą): šiais metais „Concerto RK“, iki tol atliktas vienintelį kartą (1997 m. spalio 24 d. „Gaidos“ festivalio programoje), švenčia savo dvidešimtmetį. Premjerinį vakarą prieš du dešimtmečius opusas taip pat skambėjo filharmonijoje, autoriniame O. Balakausko vakare ir buvo finaliniu programos kūriniu, tačiau vėliau ilgam buvo užmirštas. To priežasčių gali būti kelios. Visų pirma, nebėra kūrinio pirmojo atlikėjo, smuikininko virtuozo Raimundo Katiliaus, kuriam jis ir buvo dedikuotas, todėl reikėjo sulaukti, kol atsiras kitas smuikininkas, išdrįsiantis ir, svarbiausia, gebėsiantis imtis šio kūrinio – tą šįkart padarė viena žymiausių šiandienos šiuolaikinės muzikos smuikui atlikėjų Rusnė Mataitytė. Visų antra, nelengva nei šio kūrinio atlikimo, nei klausymo patirtis – tai labai intensyvus, gana eklektiškas ir sutelkties tiek iš atlikėjų, tiek iš klausytojo reikalaujantis opusas. Kaip ir priklauso, solo smuiko partija labai virtuoziška, ypatingai įvairi, netgi dramatiška. Ji iš atlikėjo reikalauja tiek ypatingos technikos, tiek subtilaus muzikalumo, nes spalvų joje – labai daug. Be to, orkestras šio kūrinio partitūroje galantiškai užleidžia vietą solistui, atidžiai sekdamas jo minamu keliu, neužgoždamas, o subtiliai akomponuodamas. Solistas šiame kūrinyje – aiškus lyderis, į kurį nukreiptas visas dėmesys. „Concerto RK“ buvo tarsi pulsuojanti ir galiausiai susprogusi vakaro kulminacija, kuriai reikėjo nemažai kantrybės (vėlgi buvo kiek ištęsta), tačiau kūriniui pasibaigus neapleido suvokimas, jog tai išgirsti buvo verta. Džiugu būtų nebelaukti dar dvidešimties žemės apsisukimų aplink saulę iki kito šio kūrinio atlikimo.

Šiame tekste kol kas beveik nieko nebuvo pasakyta apie atlikėjus. To priežastis paprasta – išankstinis nusistatymas. Kadangi teko daug kartų lankytis koncertuose, kuriuose groja Vykinto Baltako vadovaujami Lietuvos ansamblių tinklo muzikantai, susiformavo ausies aštrumą švelninantis užtikrintumas šių atlikėjų profesionalumu. Didelis džiaugsmas, kad šio lūkesčio, o ir pasitikėjimo nesugriovė ir šio koncerto interpretacijos – kaip visada tikslu, tvarkinga, išbaigta, tačiau ne „sausa“, o subtiliai niuansuota. Ne vienas koncerto klausytojas sakė, kad V. Baltako dirigavimas kuo toliau, tuo labiau žavi. O tiek styginių kvartetas „Chordos“, turintis didelę šiuolaikinės muzikos atlikimų patirtį, tiek Lietuvos kamerinio orkestro muzikantai taip pat verti tik pačių geriausių žodžių.

Labai norėtųsi būti originaliai (nors pats O. Balakauskas ir yra sakęs, kad „kiekvieną minutę kurti „originalius“ dalykus“ nėra pats efektyviausias kelias), tačiau dažniausiai tos pačios idėjos kybo ore. Prieš apsilankant šiame koncerte, prisimenant visas pažintis su O. Balakausko kūryba, o ir išgirdus pirmųjų programos kūrinių pirmuosius akordus galvoje kirbėjo mintis, kad šio kompozitoriaus muzika – savotiškas XX a. muzikos mene sklandžiusių idėjų koncentratas ir refleksija. Lygiai tą patį jau prieš kurį laiką yra sakęs maestro Donatas Katkus, kuriam ne kartą yra tekę atlikti O. Balakausko kūrybą. O. Balakausko muzikoje savaip reiškiasi stipraus logikos prado ir meninio polėkio samplaika, kuri suformavo kūrybinį paveldą, kuris šiandien jau gali būti vadinamas
viena pamatinių lietuvių akademinės muzikos tradicijos kolonų.

Lietuvos muzikos antena

 

 

 


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f