2017-07-21
Naujos sėkmingai įgyvendintos idėjos visuomet žavi
Rita Mačiliūnaitė. M. Aleksos (LMIC) nuotr.

Pokalbis su operos „Į švyturį“ autorėmis Rita Mačiliūnaite ir Gabriele Labanauskaite

Kiekvieną kartą išgirdus apie vyksiančius festivalius pirmiausiai norisi peržiūrėti, atidžiai išnagrinėti būsimą programą, pasižymėti norimus aplankyti renginius, pastebėti jau žinomas ir dar nematytas kolegų, atlikėjų, kūrybinės komandos narių pavardes. Ne išimtis buvo dar gegužę Klaipėdoje vykusio Kamerinės operos festivalio naujienos, tarp kurių ir šviežia kamerinė opera „Į švyturį“. Apie operą, kūrybinį procesą ir kitus įdomius dalykus pakviečiau pasikalbėti kompozitorę Ritą Mačiliūnaitę bei libreto autorę Gabrielę Labanauskaitę, kurios mielai sutiko pasidalinti savo įspūdžiais.

Jūsų opera „Į švyturį“ tarsi žymėjo bendradarbiavimo pradžią tarp Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Lietuvos kompozitorių sąjungos. Ar ji specialiai tam ir buvo kurta?
Rita: Ją užsakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovybė. Pats operai skirtas projektas buvo rašytas dar prieš bendradarbiavimo pradžią, tuo metu teatrui vadovavo Ramūnas Kaubrys, vėliau jo vietą perėmė Jonas Sakalauskas. Visas kūrybinis procesas truko apie metus.

Papasakokite apie jį plačiau. Nuo ko prasidėjo bendradarbiavimas? Ar kartu dirbote pirmą kartą?
Gabrielė: Pasiūlymą parašyti libretą operai pagal Virginios Woolf romaną gavau iš režisierės Loretos Vaskovos. Jau turėjome tam tikrą bendro darbo patirtį su ja, tad buvo įdomu ir saugu dirbti – pasitikint, improvizuojant, ieškant geriausio sprendimo būdo, kaip atrakinti romaną. Dažnai susitikusios trise su Loreta ir Rita operatyviai aptardavome operos koncepcijos dalykus ir daug juokdavomės. Susitarėme dėl pagrindinių veikėjų, siužetinių linijų ir tada jau sėdau rašyti libreto. Džiaugiuosi susiplanavusi laiką taip, kad rašiau tik Klaipėdoje arba Venecijoje, viešėdama pas draugę. Taip aplinkui esantis vanduo tapo didžiule inspiracija.
Rita: O aš su Loreta bendradarbiauju trečią kartą tokiame dideliame projekte, o mažesniuose projektuose teko dirbti dar daugiau. Su Gabriele taip pat esame pažįstamos iš anksčiau, bet tokį didelį darbą kartu rašėme pirmą kartą. Esu dalyvavusi projektuose, kuriems ji kūrė eiles, bendruose judėjimuose ir pan. Kaip jau minėjo Gabrielė, visos trys dirbome prie teksto, muzikos ir režisūros.

Gal žinote, kodėl buvo pasirinktas būtent V. Woolf romanas? Gal dėl to, kad tai susiję su Klaipėda, jūra?
Rita: Būtent šį romaną išrinko Loreta. Ne vienas žmogus klausė, ar dėl to, kad pastatymas vyksta Klaipėdoje – juk ir pati režisierė klaipėdietė. Tematiškai tai išties labai tiko uostamiečiui. Pagal V. Woolf kūrinį Loreta veikalą statyti norėjo jau seniai. Pamenu, kad prieš tai siūlytas romanas manęs nesužavėjo, o šis man patiko savo muzikiniu poetiškumu.

Ar kuriant teko susidurti su kokiais sunkumais?
Gabrielė: Parašius libretą ir perdavus į kompozitorės rankas, laukė dar įdomesnis procesas: dažnai susiskambindavome arba sulaukdavau Ritos užklausų raštu apie vieną ar kitą libreto vietą. Nors tai nebuvo mano pirmasis libretas, rašytas operai, tačiau tai buvo pirmasis darbas, sukurtas taip glaudžiai bendradarbiaujant su muziką kuriančiu žmogumi. Su Rita tardavomės dėl kiekvieno skiemens. Nors didžioji libreto dalis parašyta neeiliuota kalba, tačiau operoje svarbus kiekvienas garsas. Kai kur tekdavo keisti „s“ priebalse besibaigiančius žodžius, nes dainuojant jie skambėjo komiškai. Tad esu dėkinga abiem – tiek Ritai, tiek Loretai už didelę kūrybinę laisvę ir sykiu – tam tikrą preciziką ir dėmesį niuansams. Tokį derinį retai tenka sutikti, nors dramaturgiją kuriu jau daugiau nei penkiolika metų.
Rita: Prie viso to, ką pasakė Gabrielė, pridėčiau keletą niuansų. Sunku buvo dėl to, kad reikėjo dirbti su teatru, kuris nėra gerai pažįstamas. Atlikėjai, jų galimybės man nebuvo žinomos. Svarbu tai, kad dirigentas Vytautas Valys puikiai suprato, ką norėjome pasakyti, todėl jis buvo tarsi mediumas tarp mūsų ir muzikantų. Norėtųsi pasidžiaugti, kad tarp muzikantų buvo labai išsiilgusių šiuolaikinės muzikos, norinčių kažko naujo, negirdėto, neįprasto. Vilniuje tokie dalykai kaip dainavimas su fonograma, sekundometru ir pan. yra dažnai praktikuojami, solistai yra drąsesni, laisvesni, imlesni. Tad man buvo keista, kad Klaipėdos muzikinio teatro muzikantai tokios praktikos beveik neturi. Kadangi rašiau profesionalams, daug nemąsčiau apie jų patirtį su šiuolaikine muzika. Tikėjau, kad jie susitvarkys.

Ar galutinis rezultatas patenkino lūkesčius?
Gabrielė: Netgi pranoko. Tačiau geriau tegul darbas kalba pats už save.
Rita: Po pastatymo vyko pokalbis su teatro meno taryba. Kiek teko girdėti, visi buvo patenkinti, sužavėti, kad jų solistai gali susitvarkyti su tokiomis užduotimis. Džiaugėsi ir dėl to, kad jų teatre įvyko kažkas naujo. Kadangi kūrinys kamerinis, salėje esančių vietų skaičius buvo ribotas, tad buvo liūdna, kad negalėta priimti daugiau žmonių. Didelėje scenoje šis kūrinys tikrai negali būti rodomas, nes jame yra per daug intymių niuansų – daug svarbių dalykų tiesiog prapultų. Salėje sėdintis žmogus turi pajusti tuos mažus dalykus, kurie perteikiami per plastiką, mikrojudesius, spalvas.

Gal turėsime galimybę operą pamatyti Vilniuje?
Rita: Būtų smagu, kad tai neliktų tik vienkartinis, porą kartų parodytas darbas.

Kaip manote, kokia yra šiuolaikinės operos vieta Lietuvos scenoje? Ar publika noriai ją priima, ar vis tik klausytojams labiau priimtini tik tradiciniai kūriniai?
Gabrielė: Manau, kad Lietuvos publikai kol kas dar labiau priimtina klasikinė opera, tačiau priklauso, kur ir kokiame kontekste ji yra pristatoma. „NOA“ – naujosios operos akcija jau daugybę metų skatina šiuolaikinės operos procesus, būtent nuo šio festivalio ir aš pradėjau savo pirmuosius darbus.

Ar šiuolaikinė opera, Jūsų nuomone, apskritai yra reikalinga? Kokios jos perspektyvos?
Gabrielė: Šiuolaikinė opera reikalinga pirmiausiai jai pačiai – kad nevirtų savose sultyse ir atrastų vis naujas formas, atsinaujintų, pritaikytų eksperimentinių procesų atradimus tradiciškesniuose kontekstuose. Dažnai meno istorijoje tai, kas prieštarauja prieš tai gyvavusioms meno formoms, tampa nauju kanonu ir adaptuota klasika. Norime to ar nenorime, bet revoliucija ryja savo vaikus. Antra vertus, tokiu būdu, mainstream’o pasisavinti ir adaptuoti eksperimentai pagerina masinės produkcijos kokybę ir leidžia apie eksperimentų galimybę sužinoti daugiau žmonių. Tai tiktų daugumai muzikos – Grime muzikinis stilius, kuris atsirado Londono gatvėse, po kurio laiko tapo girdimas madinguose klubuose. Robertas Wilsonas pradėjo kaip visiškas eksperimentatorius, o dabar jis – vienas žinomiausių režisierių operos scenoje. Tačiau opera, kaip ir teatras, gana konservatyvus žanras, taip greitai jis nesikeičia.

O ko trūksta lietuviškoje scenoje, Lietuvos kultūroje?
Gabrielė: Lietuviškoje scenoje man trūksta... ne scenos. Kitaip tariant, kad menai – muzika, teatras, opera ir t. t. gali būti pristatomi ir rodomi nebūtinai klasikinėje dėžutėje, nebūtinai tik menu besidominčiai ir pasipuošusiai publikai. Dažnai norisi socialaus, visuomeniškai aktyvaus žvilgsnio ir pozicijos. Menas menui man jau seniai neaktualus, nors ir žavi savo estetikos galimybėmis.

Rita, neseniai Tau buvo įteiktas dar vienas Auksinis scenos kryžius. Ką Tau, kaip menininkei reiškia apdovanojimai?
Rita: Tiesą sakant, meluočiau, jeigu sakyčiau, kad tai nemalonu. Aišku, kad kiekvienas apdovanojimas džiugina, nes tai tarsi įrodymas, kad einu teisinga linkme. Kai gavau pirmąjį, 2014-aisiais metais, man buvo staigmena, nustebau, kad tokį apdovanojimą galima gauti taip anksti. Buvau tikrai labai pamaloninta ir visiškai nuoširdžiai nesitikėjau. Šiais metais negalvojau apie nominacijas, bet buvau nominuota dviejose kategorijose. Viena nominacija – mano asmeninio darbo, kita – komandinio. „Hamleto“ sėkme labai tikėjau, nes jaučiu didžiulę pagarbą savo kolegoms, kurių indėlis buvo išties labai didžiulis ir vertingas. Tačiau galiu sąžiningai pasakyti, jog nustebau gavusi asmeninį apdovanojimą, nes tai man buvo jau ne pirmas toks apdovanojimas iš eilės, po kurio supratau, kad ne visur yra korupcija :) . Kiekvienas apdovanojimas yra malonus, bet ar dėl jų dirbama, tai yra klausimas.

Ir vis dėlto būtų įdomu sužinoti, kokie artimiausi jūsų planai? Galbūt nauja bendra opera?
Gabrielė: Artimiausiu metu laukia dvi premjeros, viena – netradicinėse erdvėse kuriančiam teatrui, S. Nėries muziejuje, kita – Šiaulių dramos teatre, su kuriuo teks laboratoriniu principu, kuriant pjesę kartu su aktoriais, bendradarbiauti pirmą kartą.
Rita: Rudenį baigiu savo meno doktorantūros studijas, o po to, galbūt, reikėtų ir pailsėti, skirti truputį laiko sau, kad susigeneruotų naujų, stiprių kūrybinių minčių.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu neblėstančios kūrybinės energijos.

Kalbino Vaida Urbietytė-Urmonienė

Lietuvos muzikos antena

 


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f