2017-09-18
Ieva Gelžinytė. Naujos erdvės naujai patirti muziką
„Muzika erdvėje 2017“. Kristinos Stamevičiūtės nuotrauka

Atrasti naują ryšį su muzika, naują ryšį su erdve ir svarbiausia – atrasti ryšį su bendruomene. Tam kviečia jau trečius metus rengiama kūrybinė platforma „Muzika erdvėje“, raginanti mus muziką išgirsti įvairiausiose Vilniaus miesto vietovėse – Halės turguje, Valdovų rūmuose, troleibuse (praeitais metais Mato Drukteinio, Jutos Pranulytės ir Mykolo Natalevičiaus kompozicijos skambėjo pasirinktų Vilniaus mikrorajonų – Vilkpėdės, Lazdynų ir Šnipiškių – požeminėse perėjose, stotelėse ir ligoninėse). Pagrindinė šių metų kūrybinės platformos tema – bendruomenė; čia siekiama analizuoti erdvę kaip bendruomenę, jos sąvoką, kontekstą, būtį ir aplinką. Gilinantis ne tik į muzikos poveikį ir jos ryšį su žmonėmis, stengiamasi atrasti kiekvienos atskiros bendruomenės poziciją ir laikyseną šiuolaikinėje Vilniaus visuomenėje. Tačiau projekte bendruomenės neidealizuojamos, nesiekiama atskleisti vertingiausių jų pusių, bet norima parodyti patiriamas sudėtingas integracijos problemas ir kitus skaudulius. Organizatoriai kvietė susipažinti su Keturiasdešimties Totorių kaimo bendruomene, moterų futbolo akademija „Žalgiris“, Vilniaus miesto nakvynės namų bendruomene ir Lietuvos žmonių su negalia sąjunga. Kompozitoriai Agnė Matulevičiūtė, Aistė Noreikaitė, Filtercutter, Juta Pranulytė ir Snieguolė Dikčiūtė, pristatydami kurtas kompozicijas, instaliacijas ir performansus, stengėsi ne tik atspindėti šių žmonių ryšį su muzika ir menu, tačiau kartu ir atskleisti šių bendruomenių įvairovę, jų problemas bei pasiekimus.

Man pačiai teko lankytis dviejuose šio projekto koncertuose – moterų futbolo akademijos „Žalgiris“ ir Aistės Noreikaitės bei Filtercutter garso instaliacijoje-treniruotėje „Interaktyvūs pasispardymai garsu“ ir taip pat Vilniaus miesto nakvynės namų ir Jutos Pranulytės koncerte bei diskusijoje „Giesmės be namų“. Šie du kardinaliai skirtingi koncertai leido projektą pamatyti iš labai skirtingų perspektyvų, atspindėti naujas mintis nei man kada yra tekę turėti po šiuolaikinės muzikos koncertų.

„Muzika erdvėje 2017“. Kristinos Stamevičiūtės nuotraukaRugsėjo 10 d. Lietuvos edukologijos universiteto stadione Žvėryne įvykęs performansas-treniruotė „Interaktyvūs pasispardymai garsu“ pristatė lietuvių kompozitorės Aistės Noreikaitės ir serbų kilmės kūrėjo Filthercutter bendrą kūrybinį projektą. Kiek anksčiau Aistė buvo pristačiusi kitą interaktyvų performansą „Patirčių šalmai“, kurį dėvint realiu laiku sąveikauja žmogaus smegenys ir garso sintezė. „Patirčių šalmą“ A. Noreikaitė kūrė domėdamasi šiuolaikinėmis garso galimybėmis, technologijomis, mokslu, žmogaus pažinimu. Tenka pripažinti, jog šiuo metu sąvoka „interaktyvus“ ypač populiari, dažniausiai siejamas su technologijų ir žmogaus sąveika. Ir muzikinėje sferoje interaktyvūs performansai nebėra taip sunkiai įsivaizduojami. Nors interaktyvių pasirodymų, kurie įtraukia mus ir mūsų protą į bendrą kūrimo procesą, galima rasti nemažai, būtent Aistės darbai atspindi tikslingą technologijų, muzikos kūrimo ir žmogaus jutimų bei veiksmų sąveiką. Reaguojant į tam tikrus žmogaus impulsus, yra formuojama muzikinė kompozicija. Stadione įvykusio koncerto muzika formuojama fiksuojant širdies darbą ir įvairius su fiziniu aktyvumu susijusius rodiklius. Treniruotės metu dviem komandos narėms buvo uždėti davikliai, pagal kurių teikiamus duomenis ir naudojant programinę įrangą buvo gyvai atliekama muzikinė kompozicija. Širdies darbą įgarsino Žydrės Ovsiukaitės įgroti smuiko garsai, judėjimo nuotolį valdė sintezuota violončelė, o sudegintas kalorijas – garsai iš žaidimų konsolės „Game Boy“, kuriuos atliko muzikos ir garso specialistas bei programuotojas Stefan Miletic, arba Filtercutter. Pradžioje skambėjusi Aistės Noreikaitės muzika pasirodė kiek chaotiška, kadangi sunku buvo justi nuolatinį širdies ritmo kitimą, kuris buvo tikslesnis nei nuotolių įgarsinimas, o violončelės ir smuiko partijos gana dažnai kirtosi, tačiau gyvas atlikimas, stebint vykstančią treniruotę, suteikė savotišką pojūtį. Norėjosi koncentruotis ne tik į girdimą muzikinį foną, bet ir į vaizdo, garso ir erdvės sintezę. Muzikinė medžiaga skambėjo gana minimalistiškai, o to autorė ir siekė. Antroje performanso dalyje skambėjusi menininko Filtercutter muzika buvo konstruojama iš puikiai mums pažįstamų „Game Boy“ konsolės garsų. Pats kūrėjas po koncerto noriai visiems susidomėjusiems pristatė savo kūrimo metodus. Jis atsižvelgė į dar vieną bioduomenų jutiklį – laikrodį, kuris skaičiavo futbolininkių sunaudotas kalorijas. Taigi antroji koncerto dalis buvo labiau paveiki. Kaip patys autoriai minėjo, realaus žaidimo įgarsinimas virtualaus žaidimo garsais suteikė savotiškos ironijos.

Svarbi buvo ir bendruomenės pristatymo dalis. Moterų futbolo akademija „Žalgiris“ yra gana nauja bendruomenė. Prieš koncertą komandos kapitonė Paulina pristatydama futbolo sportą, pastebėjo, kad moterų futbolas – vis dar nepripažintas, visa parama skiriama vyrų rinktinei. Deja, nors ir gyvename XXI amžiuje, moterų sportas vis dar nevertinamas kaip vyrų…

„Muzika erdvėje 2017“. Kristinos Stamevičiūtės nuotraukaAntrasis koncertas leido susipažinti su kitokia bendruomene ir kitokiomis socialinėmis problemomis. Vilniaus miesto nakvynės namuose vykęs koncertas ir diskusija parodė silpniausią visuomenės dalį – žmones, praradusius pastogę. Kiekvieno jų istorija skirtinga. Diskusijoje dalyvavę nakvynės namų darbuotojai pristatė bendruomenę ir kaip ji veikia. Socialiniai darbuotojai nuolat stengiasi padėti nelaimės ištiktiems žmonėms ir iš naujo integruoti juos į visuomenę, tačiau ne visada pavyksta, o ir ne visi žmonės parodo pakankamai noro keisti gyvenimą. Tačiau muzika, rodos, visada gydo ir padeda. Kompozitorė Juta Pranulytė beveik mėnesį vykdė socialinį projektą ir rengė susitikimus su nakvynės namų gyventojais. Pati kompozitorė prisipažino kiek bijojusi, jog sunku bus rasti kontaktą su žmonėmis, tačiau buvo itin paprasta. Naudojant įvairius žaidimus ir kūrybinę veiklą, kompozitorei pavyko suartėti su šia bendruomene ir kartu su jais įrašyti jų atliekamus eilėraščius, dainas, išsakytas mintis, netgi jų pačių kurtą muziką. Kaip pati kompozitorė aprašyme mini: „Padainuotos dainos ir perskaityti eilėraščiai atskleidė gražių, kūrybiškų žmonių asmenybes. Dainų įrašai, persmelkti humoro, ironijos ir skausmo, – intymūs ir kupini turinio, kuris tapo šios kompozicijos pamatiniu inspiracijos tašku.“ Muzikinė medžiaga formuota naudojant būtent šiuos įrašus, atsispiriant nuo tonalinio plano, kalbos, ritmikos ir kitų parametrų. Gyvo atlikimo metu šie įrašai skambėjo kartu su saksofono (Kazimieras Jušinskas) ir būgnų (Dominykas Snarskis) improvizaciniu pritarimu, kuris kontrastavo girdimoms mėgėjiškoms dainoms. Skambėjo lietuvių liaudies daina, baltarusių liaudies daina, savos kūrybos eilėraščiai ir jų pačių kūrybos dainos (Vytauto Galubausko „Daina mylimajai“ ir „Pypkelė“). Vienos jų buvo persmelktos humoro ir chaotiškumo, tačiau keletas jų nuskambėjo gana intymiai ir, dėl improvizacinio pagrindo savotiškai atskleidė šių žmonių vienišumą ir atskirtį. Žodžiai buvo kartojami; vis tie patys sakiniai, mintys, rodos, pagilino visą atlikimo prasmę. Pagrindinė šios bendruomenės problema – vienatvė, su kuria jie ir bando kovoti, o muzika, panašu, vienas iš veiksmingiausių ginklų.

Norisi tik pasidžiaugti besiplečiančia šio projekto amplitude, kuri leido mums šį kartą susipažinti su skirtingomis bendruomenėmis, o ne tik atrasti naujas muzikos skambėjimo erdves. Jei daugelis koncertų palieka įspūdį savo muzikiniu skambesiu, šie privertė kur kas giliau apgalvoti socialines, integracines ir įvairiausias žmogiškas problemas. Norisi palinkėti organizatoriams, kad ir toliau taip sėkmingai mus skatintų patirti naujus pojūčius koncerto metu ir jau po jo...

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f