2017-09-22
Irma Bogdanovičiūtė. Interaktyvi recenzija „Muzika erdvėja“
„Muzika erdvėje 2017“. Foto: Kristina Stamevičiūtė

Man labai patinka patirti istorijas, kurios yra už meno kūrinių. Ir kurti tokias istorijas. „Muzika erdvėje“ jau savaime turi šimtalapį sluoksnyną. Festivalio renginiuose veikia ne tik muzika, bet ir lokacija, klimatas, kvapai, sienų spalvos ir autentiškų žmonių dalyvavimas. Holistiniai koncertai, naujos realybės. Kadangi a) „Muzika erdvėje“ savo idėja sukūrė naujas garsines realybes, b) kurios jau praėjo, be to, c) rašyti apie girdėtą muziką, manau, nėra prasmės, d) ir neverta atkūrinėti praėjusių patirčių skambant jau kitiems garsams. Todėl paruošiau jums interaktyvų „Muzikos erdvėje“ sukurtos realybės remiksą, kuriame grosime Youtubu, žodžių morfologija ir sintakse, istorijomis ir įspūdžiais, ir bandysime pirmą arba darkartą patekti į „Muzikos erdvėje’17“ renginius savo vaizduotėje.

Didžiausiam įspūdžiui patirti kviečiu aktyviai dalyvauti ir linkiu geros kelionės.

Kūrinio (renginio) pavadinimas: „Keturiasdešimt totorių. Paminklas Vytautui“
Rinkinys: „Muzika erdvėje’17. Bendruomenė“
Žanras: Sinkretinis patyriminis koncertas su pyragėliais
Kompozitoriai: Agnė Matulevičiūtė, Keturiasdešimties totorių kaimo bendruomenė ir festivalio „Muzika erdvėje“ organizatoriai ir klausytojai
Premjeros data: 2017 09 10

Interaktyvus realybės remiksas pagal kūrinį (renginį) „Keturiasdešimt totorių. Paminklas Vytautui“

„Muzika erdvėja“

Tempas: sekmadienis
Žanras: asmeninė renginio refleksija
Tonacija: kaip galvoji
Instrukcija skaitytojai ir skaitytojui: susikurti renginio įspūdį naudojant prieinamą asociatyviąją medžiagą ir prisidėti kuriant šią asmeninę refleksiją-remiksą.
1. Įsijunkite youtube.com kanalą ir surinkite „azan“. Išsirinkite kurį nors iš pirmųjų rezultatų. Nesirinkite „azan 100 times“, nes refleksiją skaitysite labai ilgai. Atverkite pasirinktąją ir sustabdykite.
2. Youtube.com surinkite žodį „lithuanian folk birbyne“. Pasirinkite video su dviejų sukryžiuotų birbynių nuotrauka. Atverkite jį ir sustabdykite.
Pradėkite skaityti tekstą. Pamatę žodžius „skamba tema“ išklausykite azaną, neskirdami dėmesio vaizdui, tik klausydamiesi garso. Skaitykite toliau. Pamatę žodžius „skamba tema ir birbynės improvizacija“ išklausykite azano, sustabdykite ir paklausykite birbynės, vėl neskirdami dėmesio vaizdui. Pakartokite seką 3 kartus. Skaitykite toliau iki pabaigos. Pamatę žodį „plojimai“, paplokite.
3. Kiekvieną naują pastraipą matykite kaip nepriklausomą epizodą arba ne.
Pradėkim.

Kompozitorė A. Matulevičiūtė. Foto: Kristina StamevičiūtėSkamba tema

Tipiškai, kaip dabar dažnai ir susižinoma, su Agne pirmiausiai susipažinau „ant sienos“, važiuodama į Keturiasdešimt totorių. Ne feisbuko sienos, ne, ir ne pasienio pratybų metu. Miesto reklaminėse sienose jau afišuojami du jaunų režisierių spektaklių pastatymai LNDT, kuriems Agnė kuria garsą. Miesto centras uždarytas, vyksta maratonas, viešojo transporto maršrutai veda neįprastais keliais, troleibuse zirziama, smegenyse keičiasi elektros impulsų maršrutai, besisavinant naują informaciją. Girdimas ir negirdimas troleibusų garso takelis.

Kompozitorius Johnas Cage’as garsų pasaulyje elgėsi kaip turistas. Garsai, garsų deriniai, instrumentai, kūrinių žanrai turi savo lokacijas klausančių galvose. Tam tikra muzika priprasta klausytis tam tikroje erdvėje, tam tikraip pasirengus ir apsirengus ir tam tikrais būdais hierarchizuojant muzikos ir aplinkos elementus – kėdes, temas, žanrus, žmones. Protas apvaisintas realybėmis. Šalia tų realybių ir jas suformavusių protų gyvena savarankiškos, absoliučiai gyvastingos idėjos ir garsai. „Neatidėliojami, unikalūs, nieko nežiną apie istoriją ir teoriją, pranokstą vaizduotę, jie sferų be paviršiaus centrai, jų tapsmas netrikdomas, energingai transliuojamas“. Kai idėjos, kūriniai, renginiai išeina iš įprastų lokacijų ir ima bėgti kitais maršrutais arba link kitų finišų, prasideda įdomūs reiškiniai. Tarkim, imama zirzti troleibuse. Dar vartojami jaustukai#awkward, #anyway, #yayksir #niekonesuprantu. Arba gūžtelima pečiais. Arba susirenkami daiktai ir sukuriama „Muzika erdvėje“.

Man atrodo, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė savo muzika kuria naujus maršrutus po įsitikinimus su išradėjišku humoru. Jos požiūris ir kūryba #triggerina mano vaizduotę. Viename savo kūrinių fugą ji įrašo sukėlusi mikrofonus į šv. Kotrynos bažnyčios palubes. Vargonų muzika, perklota keliais sluoksniais ir atsitrenkdama į sienas ir šventųjų veidus, Kūrėją pasiekia gan stipriai ir juokingai deformuota. Kevino Smitho filme „Dogma“ Alano Rickmano vaidinamas Metatronas – Dievo balsas, paklaustas, koks yra Kūrėjas, atsako, kad jis vienišas ir juokingas, o ir pats turi gerą humoro jausmą. Agnės išmonė, manau, turėtų jam-jai nuskaidrinti 3’28 amžinybės minutes (tame pat filme Dievą vaidina kanadietė dainininkė Alanis Morissette). Kitame kūrinyje Agnė Čiurlionį išveda į mišką kartu su jo paties „Mišku“ ir įrašo iš naujo, pritariant nekviestiniams paukščiams, vėjui ir upeliui. „Siren for a Snob“ ji nesibaigiantį europietiško orkestro derinimąsi užgožia ypač neraminančia sirenos solo temute, nubraukiančia visą galimai beprasidedantį grožį. Dar kitame daugybę kartų nugrotą „Kamanės skridimą“ ji padaugina ir pagreitina iki juokingos begalybės – tokiam tempe kamanių kūnai, tokie nepritaikyti skristi, atrodo dar didesni. Ir dar labiau skrendantys.

Išradėjas Robertas Starras sukūrė mažiausią pasaulyje lėktuvą „Bumblebee II“. Jo sparnų mojis (nuostabus žodis) yra 1,68 m. Sudėtingas darbas į tokį mažiuką ir dar mažiau stabilų sudėti visus valdymo mechanizmus. Bet faktas, kad kitas išradėjas aplenkė jo ankstesnį „Bumblebee“ rekordą, Robertui #suteikėsparnus. Tiesa, tą 1988 metų dieną, kai rekordas buvo užregistruotas, lėktuvas nukrito iš 120 metrų aukščio ir sudužo. Starras visiškai pasveiko! #vėlsuteikė. Pabaigai noriu panaudoti šios istorijos kadenciją, būdingą švelniai panegiriškų tekstų pabaigoms: „Kita vertus, ir šiandien yra žmonių, kurie mėgsta iššūkius ir turi neįprastų svajonių“.

„Muzika erdvėje 2017“. Kristinos Stamevičiūtės nuotraukaAntrą kartą skamba tema

Muftijus Romas Jakubauskas, baigęs įžanginę pasakojimo apie totorių bendruomenę dalį ir su klausytojais eidamas į mečetę, plačiu mostu pamojo rūkantiems už tvoros – „ateikit“. Medinėje, šviesiomis lentomis apkaltoje mečetėje, nusiavusi batus, prisėdau ant kilimų prie besiklausančių. Supratau, kodėl sentikiai uždengia ikonas užuolaidėlėmis, į namus atvykus rūkančiam svečiui. Musulmonai, tiesa, to nedaro, prisidengti norėjosi pačiai. Aštrus tabako kvapas nederėjo su skaidriu abipusiu – muftijaus ir klausytojų – atidumu. Pagavau save klausančią, kokie jo balso obertonai sukuria šitą taikią ramybę, kurioje norisi likti kuo ilgiau. Ir dar pagavau nesąmoningą neraminantį noizą savo galvoje, rezonuojantį su žodžiais „Alachas“, „islamas“, „musulmonai“. Informacinio medijų lauko įtampa gerai atliko savo darbą, bet triukšmo garsas dar reguliuojamas. 


Kieme žmonių eilutės būriuojasi paklausyti Agnės garso instaliacijos „Paminklas Vytautui“ per dvi poras ausinių. Tai dalis jos „The Refugee orchestra“, kurį sudaro įvairių kompozitorių kūrinių finalinės kadencijos, kurios plėtojasi, kyla, bet niekada neišsiriša, nes pereina į kitą kadenciją, tada – į dar ir dar kitą. „Europe is lost“, – sako britų poetė ir reperė Kate Tempest. Kadencijoms besilyginant galia ir įtaka, pasigirsta azanas ir viskas nutyla. Ausinėse girdžiu muedzino balsą, akomponuojamą sinematiškai iškilmingai įspėjančio simfoninio orkestro.

Įspūdinga ir... ir dar kažkas. Atsimerkiu. Pamatau, kad stovim prie paminklinio akmens. Čia prieš 20 metų tuometinė valdžia pažadėjo pastatyti paminklą Vytautui, kuris, kaip mielai tikima, pakvietė pirmuosius totorius kurtis šiose teritorijose. Bet pasikeitė kadencija. Paskui dar ir dar kita, ir jos vis neišsiriša.

„Tai bent dainelė“,– pasakė kokių aštuonerių metų berniukas, nusiimdamas ausines ir dėdamas jas į vietą. Nuostabu. Neapibūdinčiau tiksliau. #išrišo

„Muzika erdvėje 2017“. Kristinos Stamevičiūtės nuotraukaTrečią kartą skamba tema

Keturiasdešimties totorių kaimo bendruomenės namuose susirinko atvykėliai iš Vilniaus ir vietinės bendruomenės nariai. Moterys pagamino vaišių – ant stalo kapotos mėsos pyragėliai ir šimtalapis. Iš seniai pažįstami kvapai. Vaikai ant tėvų kelių, pagyvenusios totorės su fezais ir skarom, įvairios formos akinių stiklai, hipsteriškos barzdos, balta kaligrafija, siuvinėtos gėlės. Biuro kėdės, permatomos baltos užuolaidos, atviros durys į kiemą. Visi laukia antros kūrinio dalies. Kalbėdama, kaip sujungė totorių azano giedojimą ir lietuviškos birbynės improvizaciją Agnė stabteli ir lankstinuke pasitikslina sąvoką „bendros globalios tautos idėja“. Laukimas keistai jaudina. Atsistoja muftijus Romas ir birbynininkas Algirdas.

Muftijus tradiciškai užsidengia kairę ausį ir įkvepia oro, birbynininko akys sustoja vienam taške, o regėjimas persikelia į ausis.

Skamba tema ir birbynės improvizacija

Jei tikrai sekėte instrukcijas ir sumiksavote dvi garso medžiagas iš Youtube, jau turite ir renginio pabaigos įspūdį. Dar pridėkite pokalbių, vienkartinių stiklinaičių bokštelių, lakstančių vaikų ir tuštėjančio kambario vaizdinių. Ir tapote kūrinio (renginio) „Keturiasdešimt totorių. Paminklas Vytautui“ remikso bendraautoriumi. Sveikinimai! O aš #niekonesuprantu. Sąmoningai ir iki galo nežinau, kodėl tai vyksta, bet, išgirdusi Artimųjų Rytų, slaviškus motyvus, apsiverkiu. Tai apie kažkokią esmę ir kažką labai bendra, archetipiška. Ir kaip tada, su totoriais, taip ir dabar, nebeturiu žodžių. Tik abejonę, ar globali tauta tikrai yra tik idėja.

Plojimai

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f