2017-10-10
Irma Bogdanovičiūtė. Dienoraštis. Muzika laiko erdvėje
„Muzika erdvėje 2017“. Foto: Kristina Stamevičiūtė


Ką reikia prisiminti? Kad pirmoji „Muzika erdvėje’17“ renginio „eMIGRACIJA“ dalis buvo vieša muzikos terapijos sesija, antroji – Lietuvos žmonių su negalia sąjungos narių ir kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės koncertas Vilniaus geležinkelio stotyje.

Rašydama šią recenziją-refleksiją ieškojau vienos temos, baigtinės formos, aiškios išvados, įvaizdžio, vaizdinio, garsinio, ko nors, nuo kurio atsispyrusi sudėčiau tekstą. Menas ir atskirtys. Jaučiu, kad man tai labai svarbi tema, kad myliu ir nemyliu tuo pat metu, kad gerbiu žmones, kurie su ja susiję ir kad kažkas manyje labai prieštaringa mąstant apie ją. 23 dienos, 5 kavinės, dviejų bibliotekų skaityklos, 74 atvertos kortelės Firefox’e, filmai, knygos, pokalbiai, – o vientisas tekstas nesiformuoja, nors labai pildosi. Per tą laiką asmeniniai klausimai susipynė su „darbiniais“, pasikeitė keturios mėnulio fazės, metų laikas, gyvenamoji vieta (laikinai, tiesa. Kol rašau), veido spalva ir vis tiek nėra rezultato – teksto. Ir kuo ilgiau ieškau, tuo labiau pasiklystu. Nebegaliu. ***** **

O šiandien (spalio 6, 20.34 EEST +0300 UTC ) atėjo laikas, kai supratau, kad tai niekada nesibaigs. Niekada nebaigsiu rašyti šito teksto, jei nebaigsiu dabar. Nes nebaigsiu galvoti. Nes tai PROCESAS, kuris JUDA. Kaip terapija, improvizacija. Migracija. Jei nesustosiu, nesustosiu visai.

Taigi šįkart renginys „Muzika erdvėje’17. eMIGRACIJA“ buvo trigeris išstumtoms mintims pakelti, o renginio recenzija yra veiksmo partitūros kūrimosi dienoraštis. Tekstų atsiradimo ir tvarka autentiška. Jie – poleminės, tematinės, vaizdinės, garsinės ištrupos iš visur. Dokumentinės ištrupos, tikrai. Noriu susikurti savo erdvę. FYI (For Your Information, lietuviškai panašu į „savišvietai“) kviečiu susigūglinti minimus performansus, projektus, sudominusius žmones. Tikrai, gerai.

Einam.

 

Muzika laiko erdvėje
iš dienoraščio

I Ratu

„Muzika erdvėje 2017“. Kristinos Stamevičiūtės nuotraukaRugsėjo 13. Šiandien paskutinė „Muzika erdvėje“. Iš auksaspalvės akademijos raudonais kilimais bėgu į Gėlių 7. Žmonių su negalia sąjunga. Iki pradžios 13 minučių. Ratu sudėtos kėdės. Dalyviai laukia žiūrovų, kalbasi. Rato vidury – instrumentai. Atsisėdu į ratą, kažkas užkalbina. Viskas taip staiga tampa intymu, kad neištvėrusi sprunku į kiemą. Grįžtu prieš pat pradžią.

(po renginio) negaliu įvardinti, kas nutiko. Seniai nesijaučiau tokia rami. Po pirmos dalies, visų grojimo rate. Negaliu pasakyti, kad patiko muzika, čia kažkas kita. Paskui jie grojo stoty. Traukiniai stovėdavo ir ne, žmonės lipdavo, stodavo, eidavo toliau. Kartais klausydavosi daug, kartais niekas. O kai jiems grojant traukinys nuvažiuodavo, nelikdavo šešėlio, ir ta muzika jautėsi kaip organiškas stoties soundtrack’as. Labai tiko

Tegul susiguli, paskui asocijuosiu, reik istorijų. Neturėtų būt sunku aprašyt. Snieguolė Dikčiūtė davė knygą

Rugsėjo 15. Paskaitos. Reikia kurti elektroninių kompozicijų. Nekyla rankos. Nesuprantu, kodėl ir kam to reikia. Nesuprantu, kodėl nenoriu. Beprasmybės jausmas.

Recenzijai. Kažkodėl prisiminiau Berlyno istorijos muziejų. Jame miesto istorija perkurta instaliacijomis iš autentiškų (ir nebūtinai) daiktų, apšvietimo ir garsų. Išsprogusių bombų korpusai, sienų plytos, nėriniuoti apatiniai baltiniai, metaliniai naktipuodžiai, vaikų nuotraukos, šilko suknelės, rafinuoti rašomieji staleliai ir klavesinas, šešėliai ir pusrūsis, dirbtinis ežerėlis prie kapų. Pramonės revoliucijos kambarys: raudonai apšviestos sienos, išpieštos faktūrom, ir kurtinantys plieno mašinų daužymosi garsai su daug aukštų. Vaizduotė prikuria garų kaitrą, prisvilusią odą, keiksmažodžius ir mašinalius judesius didžiąją dienos dalį. Baisiausia, pagalvojau, tai, kad tie, kurie ten dirbdavo, NEGALĖJO RINKTIS IR VALDYTI GARSINIO FONO. Išjungti, perjungti, patylinti. Skųstis. Tas siaubas eksponuojamas šalia elegantiško, šviesaus nėriniuoto kambario su Goethe knygomis lentynoje ir tylia klasikine muzika (nebepamenu, bet man atrodo, kad Strausso). Visuomenės skirtybes jauti visa oda

Tame pačiam muziejuj matau nuotrauką. Joje – subombarduotas teatras. Nufotografuoti realūs griuvėsiai, o juose – apdulkėjęs smuikas. Užrašas šalia nuotraukos pasakoja, kad likę gyvi žmonės nutilus sirenoms nepuldavo rinkti daiktų, ieškoti namų, o susirinkdavo į tą teatrą ir ieškodavo išlikusių instrumentų. Paskui susėsdavo į ratą ir klausydavo, kaip išlikę gyvi muzikantai grodavo, išlikę gyvi aktoriai skaitydavo tekstus. Tada eidavo kurtis iš naujo

Rugsėjo 16. Kai studijavau bakalaurą, mus labai skatino „konkuruoti“. „Kūrybinė“ atmosfera buvo tokia šiurpi ir svetima, kad svajodavau turėti kitą erdvę – didelį loftą aukštom lubom. Jame nuo lubų iki grindų kabėtų popieriaus lapai. Ant žemės vienoje pusėje – dubenėliai su skystais įvairių spalvų dažais. Kitoje – bet kokie daiktai, kuriuos žmogus galėtų pakelti. Viduryje – muzikos instrumentai. Žmonės (ir aš pati, žinoma), galėtų apsirengti neperliejamais rūbais arba likti su savais. Grupėmis ar po vieną galėtų užsidaryti salėje ir nevaržomi siautėti joje iki 90 minučių.

Skaitau gautą knygą. Audronės Brazauskaitės ir Snieguolės Dikčiūtės „Modernaus meno socialinė reikšmė: meniniai-socialiniai performansai“. Dailės, muzikos terapija, menas sveikatai. Nežinojau, kad tai daroma tiek ilgai ir taip aktyviai. Kai kūrėm „Antiidealą“, jaučiausi kaip dykumoj

Rugsėjo 17. Atsidariau Ableton'ą. Susidėjau įdomių garsų. Žiūrėjau į interface’ą 28 minutes. Uždariau Ableton'ą. Nieko nenoriu pasakyti
Gal klausti ir klausyti

Aktorius Jim Carrey man labai patinka nuo vaikystės. Jam būna depresinių epizodų, todėl gėrė receptinius vaistus. Paskui pastebėjo, kad kenčia nuo priklausomybės receptiniams vaistams. Išgėrusi jam išrašytų vaistų nusižudė jo draugė. Jis užsidarė, užsiaugino barzdą ir pradėjo tapyti. Tapydamas gėrė mažiau vaistų. Piešinių buvo tiek, kad jie tapo jo baldais. Jis ant jų valgė. Dabar jis be barzdos ir viešuose interviu sako, kad neegzistuoja. Kad visa, kas yra, tai pati sau šokanti energija. „Mes nesvarbūs, – sako, – ir tai gera žinia“. Iš klikbaitų (paspaudimus provokuojanti antraštė) portalai gerai uždirba, naršytojai purto galvas ir sako „dieve dieve, nu mandravoja“. Recenzijai gal

Rugsėjo 18. Recenzijai? Scena iš BAFTA apdovanojimą gavusios britų režisierės Kim Longinotto švelnaus ir labai nuogo dokumentinio filmo „Hold me tight let me go“. Mulberry Bush mokykloje vaikai iš disfunkciškų šeimų mokosi suprasti, ir priimtinu būdu, nežalojant savęs, reikšti jausmus. Maiklui staiga nusibosta skaityti ir jis labai profesionaliai keikdamasis išmėto knygas. Maiklui kokie 8. Skamba kaip gezas, tik balsas nemutavęs. Užsidengia veidą nuo kameros ir sako „jau tik užsikišk“ darbuotojai, kuri dar nieko nepasakė. Ji atsisėda šalia ir ramiai sako: „Pasakyk, ar norėsi apie tai pakalbėti dabar, ar pamąstyti vėliau?“ – „Oi, tik užsičiaupk, tu *** ****** ** *****“. – „Galime pasikalbėti dabar, arba gali vėliau pagalvoti, kodėl tai nebuvo gera mintis“. Ji kalba paprastai, labai ramiai, be jokios „autoritetingo suaugusiojo“ agresijos „tik pabandyk neklausyti“. Jis tyli. „Taip nesėdėsi – pasakyk, ar nori pasikalbėti dabar, ar vėliau“. Tada jis ima spjaudyti į ją. O ji taip pat ramiai prisitraukia jo kėdę nugarėle į save, suima jo rankas ir laiko taip. Jis toliau keikiasi, spjaudo į ją ir raivosi. Kitoj scenoj jie abu groja dūdelėmis. Muzikos terapijos užsiėmimas. „Gerai, labai neblogai, turint galvoje, kad nedarėm to kelias savaites“, – ji sako taip pat ramiai. – Dabar dar labiau susikaupk, kad ties ta nata nešvilpteltum, ir bandom dar kartą“. – „Jo, gerai, tvarka“, – atsako jis. Jie groja unisonu. Jokios pagiežos.

Rugsėjo 19. Akademijoj gavau krūvą knygų. Tarsi skaitydama įsikvėpčiau kurti. Įsikvėpiu rašyti. Beprasmybės jausmas.

Recenzijai? Kompozitorius Pierre Schaeffer: „1948, balandis. <...> Surenkime eksperimentą, kol gausis. Man reikalingos vargonų dalys. Keliauju į Cavaille-Coll ir Pleyel. Čia randu vargonų dalių, išlikusių po bombardavimo. <...> Originalu bus ne groti jais kaip vargonininkui, bet mušti juos mediniu plaktuku, tikriausiai išderinti juos. Karas jau to ėmėsi.“

Iš Snieguolės duotos knygos: „Kryptingas domėjimasis kitokia, ne parodine salonų daile pastebimas XIX a. pradžioje. Pirmą kartą menas tapo tobula asmenybės raiškos priemone. Tik šiame amžiuje atsivėrė praraja taip klestinčių menininkų, kūrusių „oficialųjį meną“, ir neprisitaikėlių – šie paprastai būdavo pripažįstami tik po mirties. Tokie menininkai pradėjo ieškoti „tikrų“ išgyvenimų, „tikros“ patirties, kuri inspiruotų asmeninę jų kūrybą.“ Asmenybės raiška. Konkurencija neįmanoma iš esmės

Rugsėjo 20. To go around in circles – 1. To act in a confused and disoriented manner. 2. To keep going over the same ideas or repeating the same actions, often resulting in confusion, without reaching satisfactory decision or conclusion.
O taip. Mano dabartinio kūrybinio kelio maršrutas
-----------

II Uždari ratai

Kristinos Stamevičiūtės nuotraukaPraėjo 9 dienos. Teksto nėra. Nežinau, už ko kibt.

Rugsėjo 22. Ištrauka iš VOXART interviu su Snieguole Dikčiūte:
„Iš pradžių teko sulaukti daug kritikos. Man sakydavo: „Snieguole, kodėl nebekuri muzikos?“ Žmonės manydavo, kad muziką reikia kurti tik taip, kaip mus mokė akademijoje – koncertams, kvartetams, orkestrams. Jeigu kūryba išplaukdavo į kitokias, tarpdisciplinino meno, formas, tai jau būdavo laikoma nebe kūryba.“

Reikia susitikti pasikalbėti su Snieguole Dikčiūte. Iš balso lengviau skaityt, nei iš knygos

Rugsėjo 23. Spausdinu interviu iš įrašo į teksto failą ir ginčijuosi su įrašu. Kalbėjomės valandą. Norisi publikuoti viską. Ties interviu viduriu lioviausi klausinėti. Pabaigoj visai nutilau. Kartais pamiršdavau kvėpuot. Ir čia ne poetinis sakinys

Rugsėjo 24. Snieguolė: Kai darėm 2004 metais „Grožio kontūrus“ Kudirkos aikštėj, žmonės piktinosi – kodėl išleidžiat į gatves šituos [neįgalius] žmones, juk negalima jų rodyti, negalima, čia jūs, menininkai, tyčiojatės iš neįgalių žmonių.

Atsiminiau dar vieną epizodą iš „eMIGRACIJOS“ performanso stotyje. Muzikantai susėdo pirmajame perone, priekyje uodeguoti mikrofonai. Pasiruošė instrumentus. Snieguolė su klavišais užnugary.

– Kas čia bus? – klausia viena vyresnio amžiaus klausytoja kitos.
– Čia invalidai, rodys spektaklį, – atsako kita.
– A, – užjaučia pirma.
-------

Snieguolė (kalbos netaisau, nes gražu): Kai kompozitoriai kuria, tai būna jų meninė saviraiška, savo ego raiška ir kažkokie intelektiniai pasiekimai, konkurencija, gera muzika dėžutėje. Aš nenorėjau talpintis į tą dėžutę. <...> o kitu atveju tai tarnystės įrankis.
Mes negalime apsiriboti vien koncertine scena. Tas pats objektas gali turėti daug funkcijų. Aš savo kely taip pasirinkau. Nors esu sukūrusi nemažai tos „tradicinės“ muzikos, orkestrinių kūrinių. Bet paskui man pačiai kaip žmogui pritrūko tos prasmės. Pagalvojau, kad tai gali būti įrankis žmogui suteikti geresnį gyvenimą, skambiai šnekant.

Irma: Skambiai šnekant. Aš netikiu mesianizmu. Ar gali būti, kad jums asmeniškai to reikėjo? Nes tai skambios frazės. Keisti visuomenę. Man visąlaik atrodo, kad po tomis frazėmis yra asmeninis poreikis – kontakto ar žmonių grupės šalia, kuri tomis pačiomis vibracijomis gyventų. Man visąlaik atrodė, kad jei žmogus eina į visuomenę ir bando ją globaliai keisti, jis turi labai asmeniškų poreikių, kurie tikriausiai nesivadina tom skambiom frazėm.

Snieguolė: Taip, iš tikrųjų, netgi kalbant apie tai – tu labai gerai čia, taikliai pataikei. Mes kartais galvojam – tarkim, tie menininkai, tikrai talentingi menininkai nuėjo visgi dirbti į socialinę sritį. Tai, be abejo, jie iš tikrųjų tenkina kažkokius ir savo... Čia tai neišvengiamai. Kiekviena asmenybė save suranda ten, kur labiausiai reikia. Vieni eina su verso sektoriumi dirbti, su elitu, turiu omeny, tą visuomenės auksinės (nusijuokia), o kiti eina į tas socialines atskirtis ir iš tikrųjų gauna satisfakciją, kaip tu sakei čia. Asmeninę satisfakciją. Be abejo. Mano asmeninė satisfakcija, be abejo, buvo, kai aš, susidūrus su egoizmu ir paskui atėjus, aš atradau gyvenimo pilnatvę. Asmeniškai. Ir aš dabar žiūriu, kad jauni žmonės, kurie ateina į šitą sritį, irgi ieško tų pačių dalykų. Tam tikra dalis menininkų atranda savo vietą šioje srityje.

Irma: Aš irgi dariau projektus su neįgaliais. Mačiau, kad akademinėj aplinkoj viskas tarsi didžiau, reikšmingiau, o patekus į tą pasaulį turėjau nusikarūnuoti... Ar Jūs, visą profesionalų kelią iki pat elitinės muzikos nuėjusiai, ar nejautėt sunkaus perėjimo ir poreikio susipaprastinti, kad pajustumėt kitas vibracijas ir suprastumėt, kaip tą karūnuotybę pamatyti kaip žmonėms reikalingą meną?

Snieguolė: Čia susideda kiti prasminiai akcentai ir kitoks grįžtamasis ryšys. Kai darai aukštąjį, konceptualųjį meną, satisfakciją tarsi ir gauni iš žiūrovų. Bet aš dusdavau savo egocentrizme. Atrodai pats sau svarbus ir reikšmingas. O ten, naudojant muziką sveikatos, socialinėje sferoje – tu gauni grįžtamąjį ryšį iš žmonių. Tu tiesiogiai matai, kaip žmogus keičiasi, ką jis gauna ir kaip jam to reikia. Ir tas prasminis grįžtamasis ryšys tikrai atsveria tas kabutėse aukštumas.

Rugsėjo 26. Vienintelis įdomus dalykas yra rašyti šitą tekstą ir miegoti

Kompozitorius Pierre Schaeffer: Rašymas – tai visada apibrėžimų darymas kitų dalykų sąskaita. Paslaptis sudievinama, kaip ir tiesa ir tuo būdu visa kita. Tokiom akimirkom mane užlieja ilgesys tokios muzikos, kurią, kaip sakė Roger Ducasse, „jis mėgsta, nes ji nieko nereiškia“.
----------

III Sėdėti rateliuose

„Muzika erdvėje 2017“. Kristinos Stamevičiūtės nuotraukaRugsėjo 28. Migratio – lot. keliavimas

Snieguolė: Performansas „Angelų judėjimai“. Paspirtukai, neįgaliųjų vežimėliai, dviračiai. Mes sprendėm mobilumo problemą, aplinkos pritaikymą žmonėms su negalia. <...> Ir ne tik juos, visus žmones, visą aplinką menininkas naudoja egocentriškai, jis nemato socialiai. Ir dailininkai, ir kompozitoriai, ir teatralai ypač – žmogų naudoja kaip tam tikrą priemonę savo idėjai išreikšti. Ir šito požiūrio atsidūrimas socialinėj srity – labai įdomus procesas, psichologinis procesas. Kaip neįgalūs žmonės susidūrę tai priima. Ir paskui to menininko suvokimas, kad ai, čia dar yra ir žmogus, gal jam tas sparnas nepatogus, čia yra visgi vežimėlis, galbūt reikia pagalvoti. Tas pokytis, sakyčiau, irgi yra be galo svarbus ir naudingas abiem pusėm, žinai.

Irma: Ar tas pokytis įvyko, kai patys neįgalūs žmonės pradėjo skųstis ar sakyt „nenoriu“, ar jūs pakalbėjot?

Snieguolė: Tarp kitko, aš tau pasakysiu, kad neįgalūs žmonės nesiskundžia. Jiems imponuoja tas egocentrizmas, supranti? Bet pats menininkas galbūt paskui pradeda matyt, o gal jam sunku, o galbūt jam palengvinti jo situaciją, galbūt galima pritaikyti tą meną tam tikrai situacijai, tam tikrom aplinkybėm, asmenybėm. Sakyčiau, čia menininko pokytis ryškus.
------

Supratau, kas mane nuramino per neįgaliųjų koncertą. Aš sėdėjau rate ir grojau su jais. Dainavom kartu ir niekam nereikėjo nieko daugiau. Tai

Rugsėjo 30. Snieguolė: Arba neverbalinio ryšio kūrimas – užmezginėji ryšį per garsą ir tai tampa muzikine partitūra. Naujos meno formos leidžia menininkui išgyventi kūrybinį procesą su neįgaliu asmeniu. Meno kalba, kurioje daug vietos improvizacijai, netikėtumams, spontaniškumui, prieinama visiems. Nes jei bandysi įsprausti tą žmogų į pastatyminę formą – ženk tiek žingsnelių, pagrok tiksliai iš natų – tai atrodys saviveikliškai. Pažiūrėk.

Parodė performanso „Ratas“, sukurto 2014 metais, nuotraukas. Jose – didžiuliai spalvotais koncentriniais apskritimais išpiešti lapai, sukloti ant žemės aikštėje. Apskritimai nupiešti neįgaliesiems su vežimėliais važiuojant ant išpiltų skystų dažų.

Snieguolė: Juk neatrodo saviveikliškai? Kai visiems muzikuojant viduryje kompozicijos nupiešiamas paveikslas, tai atrodo ganėtinai profesionaliai. Va tokie visokie.

Spalio 3. Snieguolė: Stalo teatras, Žmonių su negalia sąjunga, su kompozitoriais Kučinsku, Jasenka, Germanavičium Naujosios muzikos komunikacijos centras. Turėjom didelį, strateginį projektą „Skambantys kūnai“, čia jau mano grynai projektas.

Irma: Ir jūs sukviečiat žmones, pasakot: „Va, yra tokia idėja“ ir jie noriai prisijungia?

Snieguolė: Prisijungia. 5 kompozitoriai, 5 chirurgai, videomenininkai, orkestrai, visi prisijungia.

Irma: O kodėl jiem tai atrodo svarbu? Kodėl jie prisijungia?

Snieguolė: Galbūt ir siūlai tiems žmonėms, kuriems pagal jų problematiką, mąstymą būtų tai artima. Dažniausiai. Vieni kompozitoriai eina tuo grynuoju keliu, o kiti ieško kažkokių prasmių. Vieniems vertybė yra muzikos kūrinys kaip estetinio pasitenkinimo objektas, intelektinė saviraiška, o kiti ieško prasmės, kad muzika būtų įrankis ar sveikatinimui, ar kaip pagalba žmogui gerinti savo asmeninę gyvenimo kokybę. Kažkokias problemas spręsti.

Irma: Savo ar dalyvių?

Snieguolė: Ir savo.
-----

Spalio 5. Kompozitorius Hans Zimmer: „Viskas jau pasakyta ir padaryta, mes pasiekiam didžiausių aukštumų, konstruojam greičiausias mašinas. Bet visada bus reikalingi tie, kurie papasakos tau istorijų, sukurs tau muzikos kūrinį.“

„Debesų žemėlapis“, finalinė scena. Tomo Hankso personažas postapokaliptinio pasaulio paplūdimyje krūvai vaikų pasakoja istoriją, kurią žiūrovai ką tik matė. Jam baigus vaikai vienas per kitą inkščia, nori dar. Klišinė scena.
Bet tai vyksta po gero koncerto, spektaklio, filmo ar performanso. Žmonės susirenka, pabūna kartu ir nori dar.

Ramu
-----

Iš VOXART interviu su kompozitorium Arturu Bumšteinu:
– Jeigu rašytumei paskutinį savo gyvenime kūrinį, kam jį dedikuotumei?
– Sau. Kuriant visada reikia orientuotis tik į save. Netgi jeigu tai ir paskutinis kūrinys tavo gyvenime. Negali būti jokių pasiteisinimų.

Neprieštarauja

Lietuvos muzikos antena

 

 


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f