2017-10-24
Paulina Nalivaikaitė. „Gaidos“ pradžia: lietuviškos būsenos D. Lango fone
Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Šiųmetinė „Gaida“ nebeturi kurį laiką buvusios įprastos temos ar šūkio (pvz., pernykštė „Keys & Strings“, dar ankstesnių metų „Kitos teritorijos. Kiti pasauliai. Global LT“, „Gaida GO“, muzikinis teatras ir pan.) – vietoj jų pasirinkti keturi festivalio kompozitoriai, kurių kūryba skambės daugelyje „Gaidos“ koncertų: tai amerikiečiai postminimalistai Davidas Langas ir Johnas Adamsas, prancūzas Yannas Robinas ir iš Kipro kilęs, o dabar Jungtinėje Karalystėje įsikūręs Yannis Kyriakides. Festivalio pradžios koncertas Nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas paminėti D. Lango 60-metį – iš šešių nuskambėjusių kūrinių net keturi buvo jo; kitos dvi kompozicijos taip pat neeilinės – tai lietuvių kompozitorių Algirdo Navicko ir Žibuoklės Martinaitytės kūrinių premjeros. Priešingai nei įprastai, festivalio atidarymas nebuvo „simfoninis“: programą kartu su solistais parengė Lietuvos kamerinis orkestras (LKO), diriguojamas Roberto Šerveniko.

Pirmasis koncerto kūrinys, deja, netapo efektinga pradžia. D. Lango kompozicija „Wed“ styginiams (1992/2013) nuskambėjo gana blankiai, be to, ir orkestro tikslumo pritrūko – bent jau kūrinio pradžioje artikuliacija buvo kiek „išplaukusi“. Originaliai ši pjesė parašyta fortepijonui (vėliau aranžuota styginių kvartetui, 2013 m. – styginių orkestrui) ir priklauso aštuonių dalių „Prisiminimų pjesių“ (Memory pieces) ciklui, skirtam mirusių kompozitoriaus bičiulių atminimui, ir kiekvienoje pjesėje tyrinėjančiam skirtingą komponavimo būdą. „Wed“ tyrinėjamas poliritminis kontrapunktas, o pjesės charakteris – rezignaciškai ramus, tačiau girdėtame atlikime trūko ne tik tikslumo, bet apskritai bet kokio charakterio, nes kūrinys nuskambėjo lyg „tarp kitko“. Iš esmės, nebūtų buvę skirtumo, ar jis būtų skambėjęs, ar ne – jis buvo „joks“.

Ramią atmosferą pratęsė A. Navicko kūrinys „Atminties linijos“ styginiams (2017), kuris paliko malonesnį įspūdį. Prie „Wed“ kompozicija derėjo ir savo nuotaika, ir faktūra: susipinančios švelnios linijos suformuoja čia tankesnį, čia skaidresnį „tinklą“, tačiau jis išlieka subtilus ir sukelia lengvumo pojūtį – tarytum dvelkteli prancūziška elegancija, atsivejanti iš kompozitoriaus praeities (A. Navickas kurį laiką gyveno Prancūzijoje). Pradžioje audinį formuoja pauzių atskirtos, veikiau linijų nuoplaišos (atskiri „atminties neuronai“) nei pratisos linijos, sujungiančios atminties linijų tinklą vėliau. Šiame tinkle pamažu intensyvėja tiek jų tankis, tiek linijų dinamika – jos periodiškai vibruoja, čia garsėja, čia tyla, tarytum sinusoidės. Kūrinyje nebuvo kulminacijų ar ryškių, žybsinčių detalių – „Atminties linijos“ panardino į gana vientisą būseną, taikią, neapsunkinančią ir kartu kiek kasdienišką, nes kokio nors savitesnio akcento pritrūko.

Sklandančias melancholiškas būsenas nutraukė kitas D. Lango kūrinys „Shade“ fortepijoniniam trio ir styginiams (2016), kurį kartu su LKO atliko fortepijoninis trio „FortVio“ (Indrė Baikštytė – fortepijonas, Ingrida Rupaitė – smuikas, Povilas Jacunskas – violončelė). Solistai ekspresyviai išryškino aktyvų kūrinio charakterį, raiškiai pabrėždami repetityvinės, motorinės ritmikos griežtumą, kuri kontrastavo su skaidriai atliktais lyriškesniais epizodais. Buvo malonu klausytis įtaigaus, išraiškingo ir ryškaus „FortVio“ muzikavimo, kuris darniai derėjo su LKO griežimu.

Po energingo D. Lango kūrinio vėl buvome sugrąžinti į kontempliacijų erdves, tiesa, gerokai sodresnes nei pirmieji du koncerto kūriniai. Pirmąją „Gaidos“ koncerto dalį užbaigė antroji premjera – Žibuoklės Martinaitytės „Šviesotamsos trilogija“ fortepijonui ir kameriniam orkestrui (2017). Šviesotamsa – daugiausiai tapyboje naudojama sąvoka (galbūt dažniau sutinkama itališku terminu – chiaroscuro), kurią kompozitorė įvardijo kaip mūsų būties esmės metaforą. Trijose kūrinio dalyse („Tunelis“, „Meteoritai“ ir „Tamsa šviesoje“) įvairiais santykiais tyrinėjama šviesos ir tamsos sąveika. Turiu pripažinti, kompozicija jau vėliau, apmąsčius koncertą, palikusi giliausią įspūdį, asmenines simpatijas pelnė ne nuo pirmųjų taktų. Nuo pat pradžių tarytum nieko ypatingo nežadėjęs, ilgiau įsiklausius kūrinys visgi kibiai įtraukė į šviesių ir tamsių tembrų žaidimus (ir dramas), ir šis įspūdis nepaliaujamai stiprėjo – jau žvelgiant iš keleto dienų distancijos, drąsiai galėčiau pasakyti, kad tai paveikiausias koncerto kūrinys. Palyginus su A. Navicko kompozicija, Ž. Martinaitytės opusas – tirštesnės, sodresnės faktūros, skvarbiau išieškotų atspalvių ir kontrastų. Fortepijono partiją skambinęs Gabrielius Alekna be išorinio emocionalumo kone hipnotizuojančiai panardino į emocines muzikos gelmes, o ypač trapiai paskambinti kūrinio pabaigos garsai sukūrė transcendentišką „šviesos“ kontrastą žemiems orkestro „tamsos“ tembrams. „Šviesotamsos trilogija“, kaip ir „Atminties linijos“, panardino į būseną – tačiau kintančią, dramaturgiškai stiprią ir kone tapybiškai atskleidžiančią šviesos ir tamsos skambesių niuansus ir manevrus.

Antroji koncerto dalis buvo paskirta vien D. Lango muzikai. LKO ir violončelininkas Gavrielis Lipkindas pagriežė „Concerto (World to Come)“ violončelei ir kameriniam orkestrui (2010) – tai į rezignaciją vedantis kūrinys, prasidėjęs intensyvesniu violončelės solo, vėliau perėjusiu į lyriškesnes, nuosaikesnio charakterio linijas, kurioms kontrastavo nerimastingas, judrus orkestras, kol pabaigoje solistas liko vienas, romiai arpedžiuodamas, susitaikymo ir vidinės ramybės sklidinusoe garsuose. Koncertą pabaigė „Simple Song #3“ sopranui ir kameriniam orkestrui (2015); šį kūrinį turėtų žinoti režisieriaus Paolo Sorrentino gerbėjai – jis skambėjo filme „Jaunystė“ (La giovinezza, 2015). Solo partiją dainavo jauna atlikėja Agnė Stančikaitė, turinti išties gražų ir sklandų vokalą, tačiau klausantis kūrinio pritrūko jo stiprumo – ne visada jis prilygo orkestrui.

Pirmasis šiųmetės „Gaidos“ koncertas – tai daugiausia būsenų patirtys: rezignaciškos ir romios – D. Lango („Wed“, „World to Come“), švelnios ir ažūriškos – A. Navicko, skvarbiai gilios – Ž. Martinaitytės. Ir pagrindiniai festivalio kompozitoriai savo muzika liudija, jog už griežtas technikas ir struktūras daugybei kūrėjų šiandien svarbiau emocinis pagaulumas ir hipnotizuojantis klausytojo įtraukimas į skambančią muziką. „Gaida“ tik prasidėjo, tad tų būsenų lauksime kuo įvairesnių ir pagaulesnių.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f