2017-10-30
Rasa Murauskaitė. Scenos baimė. Scenos laisvė
Juozas Milašius. D. Labučio (festivalio „Gaida“) nuotr.

Spalio 27 d., penktadienį, festivalis „Gaida“ persikėlė į Vilniaus Kongresų rūmų sceną, kurioje Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas Gintaras Rinkevičius) vadovavo patyręs šiuolaikinės muzikos interpretatorius Jurjenas Hempelas. Jų ir solistų Daumanto Kirilausko, Juozo Milašiaus ir Arvydo Kazlausko paruoštoje programoje skambėjo Yannio Kyriakideso, Algirdo Martinaičio, Justės Janulytės ir Davido Lango kūriniai. Apačioje – koncerto patirčių įkvėptas tekstas.

Kongresų rūmai toli gražu ne labiausiai anarchistinė „Gaidos“ erdvė, tačiau užvėrus jų duris po šeštojo festivalio koncerto, mintyse sukosi vienintelis klausimas: kas gi buvo parašyta Juozo Milašiaus natose, kad, atlikdamas premjerinį Algirdo Martinaičio kūrinį „Mitų griovėjas“, jis scenoje taip nuoširdžiai niokojo gitarą?

Apriorinės nuostatos, sąlygotos „Mitų griovėjo“ instrumentinės sudėties – elektrinės gitaros ir akademinio orkestro, įkvėpė mąstyti apie skirtingų scenų, žanrų susitapatinimą, paviršutiniškų klišių griūtį. Juk ir istorinė atmintis byloja, kad roko muzikantų rankose atsidūrusios elektrinės gitaros buvo pakankamai galingos sugriauti ne tik kultūrines ar socialines nuostatas, bet ir ideologinės geležies sienas. Visgi panašu, kad rašydamas „Mitų griovėją“ A. Martinaitis mąstė apie dar giliau įsišaknijusius, dar tvirtesnius vidinius žmogiškuosius mitus, išreikalaudamas iš solisto „griovėjo“ visiškos interpretacijos laisvės ir betarpiškumo. Ir išties, įspūdinga, chaotiška, intenstyvi Martinaičio premjera daugiau priminė performansą, kuriame orkestras, nors ir „apdovanotas“ sodriomis faktūromis, intensyviais ritmais, galingais forte, aštriomis, tankiai supintomis melodijomis, visai nepriminusiomis „mito tiesiosios“, kaip rašyta anotacijoje (o veikiau priminusiomis „mito kreivąją“), visiškai nublanko prieš egzorcizmo seansą priminusį J. Milašiaus pasirodymą – seniai teko matyti tokį muzikos sąlygotą emocinį sprogimą scenoje. Bet tam, kad būtų pateisintas ambicingas kūrinio pavadinimas, kitokios raiškos ir nebuvo įmanoma pasirinkti. Mitas byloja apie didybę, vientisumą, sąmonėje įsišaknijusį archetipą, o tam, kad pavyktų jį sugriauti, reikalinga naikinanti jėga, anarchija, visiškas bet kokių normų atsisakymas. Tai, kiek įmanoma koncerto formatu, ir pavyko padaryti visa griaunančiai Martinaičio–Milašiaus sąjungai.

„Tikras romantinio kūrėjo tipas iš prigimties“ – it emblema A. Martinaičiui kartais prilipdomas „archetipas“ savaip reiškėsi „Mitų griovėjo“ premjeroje. Sodrios faktūros, savaip interpretuota solisto virtuoziškumo kategorija, ribas matuojanti jausmo dinamika išties kalbėjo apie tą būtą ar nebūtą kūrėjo „romantinę prigimtį“. Na, o, juokais, vienintelis dalykas, ko šiai premjerai tetrūko, tai jog, benaikindamas savąją gitarą, roko žvaigždėmis sekdamas J. Milašius būtų trenkęs ją į scenos kraštą ir bet kokius mitus apie akademinės muzikos koncertus pavertęs šipuliais akivaizdžiausia prasme.

A. Martinaičio premjera reziumavo pirmąją koncerto dalį, kurioje prieš tai jau buvo nuskambėję du šių metų „Gaidos“ kompozitoriaus Yannio Kyriakideso kūriniai – „Nerve“ (2012) ir „Tinkling“ (2014). Šis menininkas turi gerą įprotį tekstą traktuoti kaip vaizdinę medžiagą – tą jau matėme „Synaesthesis“ koncerte, kuriame skambėjo jo „The Arrest“ (2010); tą pačią veikiančią „formulę“ menininkas naudojo ir „Nerve“. Kitas minėtinas elementas – kompozitoriaus pasirinktos temos. Štai „Nerve“ – tai istorija apie pirmą kartą Sergejaus Rachmaninovo Koncertą fortepijonui scenoje atliekančio pianisto vidinę dramą. Kūrinyje išlaikomas tamprus garso ir vaizdo ryšys – muzikinės medžiagos implikuojamos emocijos tiesiogiai atspindi teksto prasmę. Kūrinio kulminacija pasiekiama prabilus apie šaltą publikos reakciją – turbūt didžiausią daugelio atlikėjų baimę. Be kita ko, verta pastebėti, kad taip gerai grojančio LVSO jau seniai neteko girdėti – maestro Jurjenas Hempelas savo griežta ir aiškia, autoritetinga ranka orkestrą šiame kūrinyje valdė aukščiausiu lygiu.

Pirmasis ir antrasis Y. Kyriakideso kūriniai atlikti tarsi attaca – publikai dar neatitokus nuo pirmojo, lyg niekur nieko į sceną įžengė Daumantas Kirilauskas ir, ramiai, tarsi namuose, pradėjo groti savąjį motyvą – labai paprastą ir aiškų, sudarytą iš kylančios ir krintančios melodinių linijų. Toliau, sluoksniais, prie jo jungėsi orkestro instrumentai, plėtodami tą patį motyvą skirtingais ritmais ir įsitraukdami į lengvabūdišką faktūrinį „pasivaikščiojimą“. Tirštoje orkestro masėje buvo girdėti vis virtuoziškesnis fortepijono skambėjimas, nuo aukščiausio registro, besileidžiantis klaviatūra, o ilgainiui sugrįžtantis ten, kur pradėjo. Tiesa, išnyrančiuose soliniuose fortepijono epizoduose pradinis motyvas pasirodydavo redukuotu pavidalu, kiek modifikuotais ritmais, neretai naudojant sinkopes. Tai buvo it tiesioginė nuoroda į kūrinio prasmių šaltinį, legendinį Theloniousą Monką (1917–1982), kurio absurdiškas nutikimas Bostono oro uoste ir „apdainuojamas“ šiame Y. Kyriakideso kūrinyje.

Mėgstantiems Justės Janulytės kūrybą jos kūrinys „Vandens spalva“, pradėjęs antrąją koncerto dalį, suteikė ypatingo malonumo, nemėgstantiems – turbūt kėlė nuobodulį, o neutraliesiems dar kartą bylojo apie kompozitorės techninę preciziką, idėjos interpretacijos išbaigtumą ir ištikimybę savitam stiliui. Kaip iš rašto šiame kūrinyje buvo girdėti kūrėjai priskiriamos tirštos mikropolifoninės faktūros, juntamas savotiškas laiko tėkmės „sulėtinimo“ efektas. Minimalistinė orkestro styginių partija it nenuilstantys vandens raibuliai lydėjo juose švelniai nardančią saksofono melodiją. Ši trečioji „Latviškosios trilogijos“ dalis, savotiškas peizažas, buvo visiška prieš tai skambėjusios, tik pertrauka perskirtos A. Martinaičio premjeros, priešingybė, apeliavusi į meditatyvumą, mąslią vandens ramybę, kurią įsteigti padėjo ir dinaminė kūrinio amplitudė, apsiribojusi pp-mf. Pagirtinas kūrinio solisto pasirinkimas – Arvydas Kazlauskas taip subtiliai elgėsi tiek su savo instrumentu, tiek su orkestru, žavingai panirdamas į muzikinio peizažo vienį, tik nedideliais švelniais blyksniais kartkartėmis išnirdamas lengvais melodiniais vingiais. Solisto ir orkestro natūralus „susidainavimas“, melodinis-dinaminis balansas buvo vienas gražiausių atlikimo aspektų. „Vandens spalva“ suformuoja tvarkingą dinaminę arką, o užbaigiama ji „minimalistiškai“ – netikėtai, staiga, tarsi ištirpstant į nebūtį. Galima sakyti, kad šis J. Janulytės kūrinys – ne ryškus Viduržemio jūros mėlis, o veikiau blyškesnė, šaltesnė lietuviška Baltija, dailiai nupieštas muzikinis peizažas, tai, ką jau esame girdėję, ir turbūt išgirsime dar ne kartą.

Koncertą užbaigė kito festivalio kompozitoriaus Davido Lango kūrinys „Mountain“ (2014). Po J. Janulytės „Vandens spalvos“ paskleistos mąslios nuotaikos, pastarasis opusas persikėlė į kitokios raiškos ir jausmo dimensiją. Švelnią faktūrą, sulėtintą laiko tėkmę pakeitė aštrūs, kampuoti ritmai ir nuolatos besikartojantis motyvas, tarsi įprasminantis anotacijos siūlymą pamąstyti apie amžinybę ir pastovumą. Visgi pastaruoju metu Lietuvoje išklausius nemaža D. Lango muzikos, atliktos įvairiausių šalies ir užsienio atlikėjų, šio kūrinio prie įsimintiniausių, o ir mitus griaunančių nepriskirčiau.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f