2017-11-29
Andrius Maslekovas. „Muzikos komponavimo principai: ratio versus intuitio“. Tarp mokslo ir meno
Organizatorių nuotr.

Mokslas ir menas. Šios dvi sąvokos eilinių žmonių sąmonėje yra linkę suformuoti tam tikrą stereotipais grįstą dichotomiją: esą mokslininkas – tai racionalus, žiniomis, logika ir protu besivadovaujantis vidutinio amžiaus fizikos instituto mokslinis darbuotojas, o menininkas – intuicija besikliaunantis plevėsa, gyvenantis kokioje nors bohemiškoje landynėje, nelyginant J. Kunčino romane. Ir nors šiame romantizmo pasaulėjautoje susiformavusiame požiūryje iš tiesų yra dalis tiesos, žvelgiant į kitose istorinėse epochose vyravusius ir XXI a. beįsigalinčius šių sričių traktavimus, jų takoskyra pasidaro nebe tokia ryški. Ji kartais apskritai išnyksta, ypač kalbant apie muziką, kuri dar Antikoje buvo priskiriama tiksliesiems mokslams. Riba tarp mokslo ir meno (kaip sąvokų) XXI a. tampa ne tokia matoma ne tik dėl menus tyrinėjančių mokslo sričių ar meno kūrimui naudojamų mokslinių pasiekimų, bet ir dėl pačių menininkų, kurie yra linkę moksliškai gilintis į savo amatą bei dalintis savo atradimais. Taip sukuriama nauja mokslo ir meno amalgama – meninis tyrimas. Kaip rašo Julianas Kleinas (plačiau: Klein, J. What is Artistic Research? In: Gegenworte 23, 2010, Berlin-Brandenburg Academy of Sciences and Humanities), klausimas „kas yra meninis tyrimas?“ yra iš esmės neteisingas, reikėtų klausti „kada tyrimas yra meninis?“ Meninį tyrimą gali sudaryti menininko santykis su jo kuriamais meno objektais, gilinimasis į juos, žinių sėmimasis per juos, naujų objektų kūrimas remiantis jau įgytomis žiniomis, taip pat tyrimo idėjos meniškumas ir dar daugelis kitų dimensijų. Meninis tyrimas gali būti mokslinis, o mokslinis tyrimas – meninis. Ribos tarp šių dviejų dimensijų nustatyti neįmanoma, o tai ir yra bene įdomiausia šio reiškinio pusė.

Tokių tyrimų muzikos srityje epicentru Lietuvoje galima būtų pavadinti kasmet Vilniuje vykstančią konferenciją „Muzikos komponavimo principai“ („MKP“). Šių metų lapkričio 8–10 dienomis vyko jau 17-oji tarptautinė muzikos teorijos (kaip ją oficialiai įvardija organizatoriai) konferencija, kurios šių metų tema ratio versus intuitio itin gerai atspindėjo meninio tyrimo konceptą. Kaip rašoma konferencijos anotacijoje, šių metų konferencijoje „koncentruojamasi į racionalumo ir intuityvumo fenomenus, kurie čia traktuojami kaip priešingi, tačiau tuo pačiu vienas kitą papildantys komponavimo proceso poliai. Intuicija dažnai modifikuoja kompozitoriaus pasirinktų racionalių schemų, modelių ar net archetipų raišką. Savo ruožtu, racionalus žvilgsnis neretai patobulina intuityvią improvizaciją, skambesio viziją ar kitą kompozicinį sumanymą.“ „MKP“ yra unikalus reiškinys ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniame tyrimų kontekste, nes tai platforma, leidžianti kūrėjams mokytis iš kitų kūrėjų, tyrėjams – iš kitų tyrėjų, kūrėjams iš tyrėjų ir tyrėjams iš kūrėjų. Šios konferencijos, kaip tęstinio projekto, tikslas yra suartinti teorines ir praktines komponavimo idėjas, sukurti tam tikrą muzikologijos ir komponavimo praktikos simbiozę. Šiuos tikslus savo asmenybe ir ilgamete veikla įkūnija pats konferencijos „krikštatėvis“ – prof. dr. Rimantas Janeliauskas. Didžiąją dalį pastarųjų metų R. Janeliausko tiriamosios veiklos galima būtų apibendrinti taip pat ir šių metų konferencijos temą – ratio versus intuitio. Todėl labai keista, kad šių metų renginyje neišgirdome nei jo paskaitos-prezentacijos, nei apskritai jokio pranešimo. Šiemet profesorius pasirinko savo meninių tyrimų pasiekimus pristatyti sukurtų kūrinių pavidalu, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Šių metų konferencija buvo išskirtinė daugeliu aspektų. Tema ratio versus intuitio sukėlė išties nemažą susidomėjimą tarp užsienio kompozitorių ir muzikologų. Šis susidomėjimas, panašu, buvo toks didelis, jog vietos tarp dvidešimties konferencijoje pristatytų pranešimų neatsirado nė vienam lietuvių autoriui, apie lietuvių mokslinį indėlį į šį renginį bylojo tik du stendiniai pranešimai, kurių autoriai – Miglė Miliūnaitė ir Sigitas Mickis. Kaip bebūtų, lietuvių kompozitorių kūryba neliko už teorinės konferencijos dalies borto, pranešimą apie M. K. Čiurlionio kūrybos tautines tendencijas kantatoje „De profundis“ parengė lietuviškų šaknų turintis tyrėjas iš JAV Stephen Guokas. Įdomu ir tai, kad po truputį į šią konferenciją, kurioje dominuoja kompozitoriai ir muzikologai, prasiskverbia ir meno tyrimais užsiimantys atlikėjai. Jau antrą kartą į „MKP“ konferenciją atvyksta lenkų dirigentė ir tyrėja hab. dr. Małgorzata Kaniowska, pristatanti šiuolaikinės lenkų orkestrinės muzikos atlikimo ypatybes ir pateikianti kūrinių formos ir interpretacijos analizes. Mano nuomone, šiuolaikinės muzikos atlikimo ir interpretacijos problematika yra puiki sritis, į kurią galima gerokai labiau pasigilinti ateities konferencijose ir taip dar labiau išpopuliarinti ją tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame meno tyrimų kontekstuose. Šių metų teorinė konferencijos dalis buvo labai aukšto lygio. Mokslinio lygio kreivė „MKP“ renginiuose kyla į viršų jau kelis metus iš eilės, o tai ypatingai džiugina. Ar labai blogai, kad joje nėra lietuvių? Čia ne krepšinis, legionierių skaičius neribojamas, o produkto kokybė yra aukščiausias prioritetas. Juo labiau, konferencija vyksta Lietuvoje, jos kasmetinis leidinys irgi išleidžiamas Lietuvoje ir netgi yra laisvai pasiekiamas internete. Taigi, net ir be lietuvių pranešėjų ši konferencija kelia lietuvių tyrėjų lygį. O sudarytas precedentas turėtų paskatinti lietuvių tyrėjus pasitempti ir tuo pačiu pakelti paties renginio prestižą.

Konferencija paprastai skyla į dvi dalis – teorinę ir praktinę. Teorinę sudaro trys pranešimų sesijos, o praktinę – su konferencijos tema ir/arba tęstinėmis prof. R. Janeliausko idėjomis susiję koncertai. Taigi, konferencijos forma atitinka meno projekto/meninio tyrimo (bent jau kaip jis yra reglamentuojamas Lietuvos mokslo taryboje) koncepciją. Be jau tradicija tapusio neatpažintų M. K. Čiurlionio ciklų koncerto, kuriame dalyvauja žymiausi Lietuvos pianistai (šiemet ciklus skambino Jurgis Karnavičius, Sergejus Okruško, Halina Radvilaitė ir Aleksandra Žvirblytė), sulaukėme dar dviejų pasirodymų, kuriuos reikėtų aptarti kiek smulkiau.

Kitas jau tradiciniu tapęs koncertas – tai naujų lietuvių kompozitorių kūrinių premjeros. Šis koncertas per keletą pastarųjų metų ne kartą keitė savo pavadinimą: jis startavo kiek griozdišku ir ne itin mūsų laikus atitinkančiu „prof. R. Janeliausko ir jo klasės studentų ir absolventų kūrinių premjerų“ pavadinimu, vėliau buvo įgijęs neutralų „MKP premjerų“ veidą, o pernai buvo pakrikštytas „Muzikos lietuviškumo sambūrio premjeromis“ (angliška versija „Lithuanianness in Music“). Tokį patį pavadinimą (bent jau lietuvių kalba) jis išlaikė ir šiemet, nors angliškas jo variantas akcentavo sakralinį tautinės muzikos aspektą („Lithuanianness in Sacred Music“).

Čia net sunku apsispręsti, nuo ko geriausia pradėti komentuoti šį renginį. Galbūt nuo to, jog šis koncertas visada įneša į šiaip jau aiškią konferencijos koncepciją tam tikro meninio chaoso. Niekada nėra iki galo aišku, kaip (ir ar išvis) šis koncertas siejasi su konferencijos tema. Konferencijoje sakralinės muzikos tema buvo nagrinėjama dar 2010-aisiais, o „lietuviškumo“ ir „sambūrio“ konceptai čia yra taip pat labai diskutuotini. Kaip rašoma koncerto programėlėje, kuriant premjerinius kūrinius buvo atsižvelgiama į tam tikras nuostatas: muzikos sakralumo turiningumą, muzikos lietuviškumo atpažįstamumą, lietuvių etnomuzikos darybos principų plėtojimą ir muzikos koncertiškumą. Skaitant tokias nuostatas, darosi sunku suvokti, kaip tokie skirtingi principai gali koegzistuoti viename kūrinyje. Juk lietuvių etnomuzika – tai, visų pirma, pagoniškosios kultūros paveldas, pasireiškiantis (anot paties prof. R. Janeliausko) per opozicinės (binarinės) darybos principus (Janeliauskas, R. Binarika, kaip komponavimo bendrybė In: Lietuvos muzikologija II, 2001). Tuo tarpu sakralinė – tai jau Europinė muzikos tradicija, kilusi iš grigališkojo giedojimo, paremta hierarchiniu (monariniu) darybos principu (Janeliauskas, R. Monarika, kaip komponavimo bendrybė In: Lietuvos muzikologija III, 2002). Čia, žinoma, galima būtų kalbėti apie amžių eigoje susiformavusią lietuvišką bažnytinio giedojimo tradiciją (pavyzdžiui, kantičkas, graudžius verksmus ir pan.), tačiau net ir tada tai neturi nieko bendro su koncertiškumu, kuris yra grynai vakarietiškos XVIII–XIX a. kultūros produktas. Tuo tarpu tiek sakralinė, tiek etnomuzika yra ritualinės ir/arba kolektyvinio muzikavimo paskirties. Sambūrio terminas muzikiniame kontekste turi vieną labai aiškią asociaciją – tai „Galingasis sambūris“ rusų muzikoje. Būtent dėl to šis terminas sukelia tam tikrą asociacijų paradoksą: lyg ir kalbama apie lietuviškumą XXI a. muzikoje, tačiau tai daroma naudojant terminus, susijusius su XIX a. Rusijos nacionaliniu muzikiniu judėjimu. Ir apskritai, sambūrio už lietuviškumą muzikoje idėja labiau primena XIX a. vidurio tautų pavasario, o ne XXI amžiaus idėjas. Ar lietuviškumas muzikoje yra apsprendžiamas vien tik etninių darybos principų naudojimu? Ar gali lietuvių kompozitorius, gyvenantis ir kuriantis šioje sociokultūrinėje terpėje, rašyti nelietuvišką muziką?

Kaip bebūtų, koncertas, kuris pirmą kartą vyko Šv. Kazimiero bažnyčioje, buvo išties įdomus. Jame savo kūrinius pristatė prof. R. Janeliauskas, Mykolas Natalevičius, Marius Baranauskas, Jonas Jurkūnas, Artūras Mikoliūnas ir Raimundas Martinkėnas, o juos atliko vargonininkė Karolina Juodelytė, fagotų duetas (Julius Klimavičius ir Artūras Mikoliūnas) ir vokalinis ansamblis „In Campo Aperto“ (Viktorija Silenkovaitė, Beatričė Baltrušaitytė, Justina Orlovskytė ir Roberta Daugėlaitė). Iš tikrųjų, jau nebeprisimenu, kada Lietuvoje teko būti tokiame gerame vargonų muzikos koncerte. Tai, be abejo, yra tiek kompozitorių, tiek atlikėjų nuopelnas. Reikia pastebėti, jog bene pirmą kartą šiame premjerų koncerte atlikėjų gausa nesutrikdė koncerto vientisumo. Tiek fagotų duetas, tiek vokalinis ansamblis buvo ne „pakaitiniai“ (kaip ankstesniuose koncertuose), o vargonus papildantys elementai. Tai pridėjo koncertui papildomos dinamikos, nors ir patys kūriniai buvo labai skirtingi ir neleido atsirasti monotonijai. Koncerte išgirdome visko – ir pagal sutartinių principus sukonstruotus R. Janeliausko, ir repetityvinėmis fazėmis pulsuojančius J. Jurkūno kūrinius, ir sakralumu alsuojančius M. Baranausko bei M. Natalevičiaus opusus, spalvingą bei modernią iš liaudies dainos išvystytą A. Mikoliūno kompoziciją ir tradiciniu giedojimu paremtą ir liturgijai tinkančią R. Martinkėno giesmę. Vis dėlto nė viename kūrinyje nebuvo įkūnytų visų prieš tai išvardytų nuostatų, o didžiulė stilistinė įvairovė tikrai nesukūrė bendrais ideologiniais principais besivadovaujančių kompozitorių „sambūrio“ įspūdžio.

Bene didžiausias šių metų netikėtumas buvo suomių šiuolaikinės muzikos ansamblio „MikroEnsemble“ koncertas. Šie atlikėjai propaguoja mikrotoninę muziką ir atlieka ją specialiais ketvirtatonių instrumentais: fleita, gitara, klarnetu, akordeonu ir fortepijonu. Tiesa, fortepijono į Vilnių jie šį kartą neatsigabeno. Koncerte skambėjo Kyle’o Ganno, Christopherio Trapani, ansamblyje ketvirtatonių akordeonu grojančio Veli Kujala’os ir Juhani Nuorvala’os kūriniai. Tarsi įžanga į šį koncertą buvo pastarojo kompozitoriaus tą pačią dieną skaityta paskaita apie įvairias jo kūrybinėje praktikoje naudojamas derinimo sistemas. Ši J. Nuorvala’os paskaita ir „MikroEnsemble“ koncertas buvo dviejų skirtingų projektų, konferencijos „MKP“ ir renginių „Ateities muzika“ (skirtų Jeronimo Kačinsko 110-osioms gimimo metinėms bei Lietuvos ISCM sekcijos įkūrimo 80-osioms metinėms paminėti) susikirtimas. Čia itin džiugina nekonkurenciniai dviejų tuo pačiu metu vykstančių renginių santykiai. Užuot vertę (ir taip mūsų šalyje nedidelę) auditoriją rinktis iš dviejų tikrai įdomių renginių, rengėjai juos integravo tarpusavyje. Ši papildoma paskaita ir mikrotoninės muzikos koncertas ne tik puikiai papildė ir gerokai praturtino „MKP“ programą, bet ir suteikė konferencijai tam tikrą formos išbaigtumą, tai buvo tarsi teorinę ir meninę dalis turintis meninis tyrimas stambesniame meniniame tyrime. O „Ateities muzikai“ tai garantavo tarptautinę auditoriją ir didelį susidomėjimą.

Dar vienas organizacinis aspektas, kuriuo negaliu nepasidžiaugti, yra nauji technologiniai sprendimai. Tai buvo pirmoji „MKP“ konferencija, kurios renginiai buvo tiesiogiai transliuojami YouTube platformoje. Ko gero, ne paslaptis, jog dauguma konferencijų vyksta darbo metu, todėl tikrai ne visada yra taip paprasta jose apsilankyti. Tuo tarpu šiemet turėjome ne tik galimybę tiesiogiai klausyti pranešimų ir „MikroEnsemble“ koncerto, bet ir padaryti tai grįžę iš darbo, važiuodami namo troleibusu ar kada tik užsigeidę, nes visi aukštos kokybės įrašai yra laisvai prieinami MiSC LMTA YouTube paskyroje. Tai yra puikus ir labai sveikintinas žingsnis, juk iki šiol praleidęs kurią nors konferencijos sesiją turėdavai laukti beveik metus, kol pasirodys naujausias jos leidinio numeris.

„Muzikos komponavimo principų“ konferencijos visada buvo aktualios, unikalios ir sudarydavo puikias galimybes pasisemti tiek teorinių žinių, tiek kūrybinių idėjų. Praeityje šis ciklas galbūt išgyveno tam tikrą idėjinę stagnaciją, tačiau jau keletą metų stebime palaipsnį atsinaujinimą. Galbūt jis dar nėra iki galo koncepciškai išgvildentas, galbūt dar nėra visiškai aiški ateities vizija, tačiau sulig kiekvienais metais ji tampa vis solidesniu, kokybiškesniu ir šiuolaikiškesniu tarptautiniu simpoziumu. Tokio formato tyrimų platforma yra be galo vertinga tiek Lietuvos mokslo, tiek meno bendruomenėms, tarp kurių riba ateityje tik mažės.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f