2017-11-09
Ingrida Alonderė. „Gyventi – generuoti – išgyventi“ ...
Dirigentas Ch. Lyndon-Gee. D. Matvejevo nuotr.

27-asis festivalis „Gaida“, gyvybingai besisukdamas kartu su rudens krentančių lapų verpetais, įgavo pagreitį ir šeštadienį, lapkričio 4-ąją, pristatė vieną iš paskutinių programų. Filharmonijos salė prisipildė susikaupimo ir įdomios, tylios vidinių išgyvenimų refleksijos atėjusiųjų veiduose. Pristatytos dvi pasaulinės premjeros: Justinos Repečkaitės naujas kūrinys „Cosmatesque“ ir Tomo Kutavičiaus „Mąstanti nendrė“ simfoniniam orkestrui. Taip pat koncerte skambėjo ir dar vienas Davido Lango, kuris tapo savotišku 2017 m. „Gaidos“ simboliu, kūrinys „Man Made“ orkestrui ir mušamųjų grupei. Šį kūrinį atliekant girdėjome žymiuosius atlikėjus iš JAV „So Percussion“. Vakaro kulminacija – Arvo Pärto koncertas fortepijonui ir orkestrui „Lamentate“, kurio solistas – charizma žavintis Lietuvos pianistas Lukas Geniušas. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui koncerte dirigavo australų-italų kilmės dirigentas Christopheris Lyndon-Gee.

Tomo Kutavičiaus kūrinys simfoniniam orkestrui „Mąstanti nendrė“ suskambo pirmasis. Tai specialus šių metų festivalio „Gaida“ užsakymas, kompozitoriaus skirtas bosinės gitaros virtuozo Jaco Pastorijaus (John Francis Anthony „Jaco“ Pastorius III) atminimui. Kūrinys pradedamas nedrąsiai, tyliai, tarsi iliustruojant baimingą, droviai linguojančią nendrę. „Mąstanti nendrė“ konstruojama gana paprastomis priemonėmis – auginant dinaminę skalę ir palaipsniui pridedant vis daugiau instrumentų, keičiant ritmines figūras. Tirštėjant muzikiniam audiniui, kuriamas sunkus, net dramatiškas skambesys, kuris visai nebeprimena „mąstančios nendrės“. Kūriniui įsibėgėjus, būgnų ir styginių „pokalbis“ tik sustiprina tą sunkumo pojūtį. Galbūt toks ir buvo kompozitoriaus sumanymas – gana minimalistiškomis priemonėmis per trumpą laiką išplėtoti dramatišką muzikinį audinį, kuris įsiminė tik tam kartui.

„Manau, šį vakarą mano kūrinys skambės puikiai“, – paklausta apie savo kūrinio premjerą, sakė kompozitorė Justina Repečkaitė. „Daug repetavome su muzikantais. Tereikia, jog jie atiduotų visas jėgas“, – toliau kalbėjo ji. Pasaulinė premjera – „Cosmatesque“ simfoniniam orkestrui – nauju Paryžiuje gyvenančios J. Repečkaitės kūriniu norėta iliustruoti viduramžių dekoratyvinio mūro apdailos stilių ir išplėtotą simbolių sistemą, kurioje paslėpti kodiniai ženklai apie visatos idėjas. Kūrinio modelis gana aiškus – atskiros instrumentų grupės atlieka skirtingo greičio kanonus, pindamos muzikinį audinį. Grupėms būdingas savas tempas, greitis ir trukmė. Ypač daug žaidžiama tembrais. Tai tarsi architektūrinis statinys – iš skirtingų dydžių ir spalvų blokelių dėliojamas struktūrizuotas vaizdinys. Čia pasirodo esminis kompozitorės kūrybos bruožas – sonoristinė ir proporcinė kūrinio vystymo idėja. Kompozicijai įsibėgėjus ir einant į pabaigą, mušamųjų instrumentų muzikiniai-ritminiai deriniai iškyla į svarbiausią poziciją, taip nuslopindami, sujaukdami muzikinę konstrukciją. „Cosmatesque“ bendra nuotaika pakankamai slogi – viskas skamba tarsi per tirštą miglą, gana pilkai ir niūriai. Tik pabaigoje pasigirsta šviesesnių epizodų, kai perkusija „permuša“ muzikinio audinio ištisinį vystymą, taip iškildama į pirmą vietą.

Pirmos dalies kulminacija – publikos dėmesį prikaustęs amerikiečio D. Lango „Man Made“. Tai vienas naujausių jo darbų, sukurtas 2013 metais. Paklausus kompozitoriaus, ką simbolizuoja šis kūrinys, šis atsakė: „Tai santykis su gamta – vykstantys procesai joje ir žmogaus meilė aplinkai. Šioje kompozicijoje yra mušamųjų instrumentų grupė ir orkestras, kuriame taip pat yra mušamieji, simbolizuojantys primityvių garsų, atliekamų keturių perkusininkų, transformaciją ir evoliuciją į tobulesnę, šiuo metu mums labiau suprantamą kalbą. Tai žmogaus prisilietimas prie gamtos dovanų ir jų patobulinimas. Tačiau tai, ką sukuria, prie ko prisiliečia žmogus, kažkada išnyksta, tada šioje vietoje pagrindinis vaidmuo atitenka likusiam orkestrui – apokaliptinis skambesys – dramatiška pražūtis“. Pagrindinė kūrinio mintis – daugybė generuojamų idėjų, kurios laikui bėgant tampa nebereikalingos, nes jų vietoje atsiranda naujos. Kompozitorius perkodavimo priemonėmis pasirinko laužomas vyteles, vandeniu pripildytus butelius, įvairią perkusiją, būgnus, kuriais pirmines idėjas perduoda keturi „So Percussion“ solistai. Orkestras atkartoja girdimus garsus jau „tobulesniais“ instrumentais, prie kurių buvo žmogus prisilietęs, o esminę informaciją perduoda ir „pergyvena“ visas likęs orkestras. Scenoje atlikėjai pademonstravo susikaupimą ir jaudinantį, intensyvų atlikimą. Kūrinio kulminacijoje, griausmingai skamba orkestras, pritardamas roko emocijoje besireiškiantiems būgnams ir staiga, nutilus muzikai, iš salės pasigirsta „Užteks... užteks!“ Deja, ne visi sugebėjo atlaikyti tokio kurtinančio garso srauto. Vienas kitas net ausis užsidengęs sėdėjo. Kaip bebūtų, ši muzika koncerto metu ryškiai atspindėjo nuolat besisukančių minčių ratą, kuris tiesiogiai įtraukia, o kiekvienas iš mūsų, norime to ar ne, esame šių procesų dalyviai.

„Lamentate“ fortepijonui ir orkestrui yra didžiausias instrumentinis estų kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinys, dedikuotas garsiam britų menininkui Anishui Kapoorui ir jo įspūdingai skulptūrai „Marsyas“. Opuso premjera įvyko 2003 m. Londono „Tate Modern” muziejaus Turbinų salėje.

Sėsdamasis prie baltų-juodų klavišų, Lukas Geniušas spinduliavo romumu. Salėje buvo justi susitelkimas, stojo kurtinanti tyla, o laikas tarytum sustojo. Muzikos tėkmė reikalavo didelių pastangų ne tik iš atlikėjų, bet ir iš salėje sėdinčiųjų. Būdingos diametraliai priešingos nuotaikos įtraukdavo į prieštaringus išgyvenimus. Emocijas „maišė“ muzikinio audinio staigūs posūkiai, netikėtai grubūs proveržiai, kuriuos keisdavo lyriški, trapūs, orą virpinantys melodiniai epizodai, deriniai. Pavadinimas „Lamentate“ lotyniškai reiškia „raudokite“, tačiau pats A. Pärtas teigia kitaip: „Parašiau raudą ne mirusiems, bet gyviesiems.“ Tai ir buvo panašu į tikrą gyvenimo kovą, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka žmogaus vidinės audros, konstatuojant – „aš noriu gyventi čia ir dabar ir „išgyventi“.

Antroji koncerto dalis padovanojo brandžių muzikantų patirtį ir tikras tyras nuotaikas. Bravo dirigentui, kuris išlaikė ramybę dinamiškuose fortepijoninio koncerto epizoduose, susikaupęs nuoširdžiai pergyveno kraštutines – žiaurias ir trapias – koncerto emocijas.

Festivalis „Gaida“ šiais metais mums dovanoja tikrą šiuolaikinės muzikos „klasterį“. O šio vakaro koncertas ne išimtis – tai dovana sielai ir širdžiai, dovana pajausti tikrąjį muzikos kalbos grožį, kuris sujungia, padaro mus tyresnius. Visa tai vertybė, kuri kiekvieną iš mūsų paliečia savitai ir gal inspiruoja naujiems darbams, atverčia naujas galimybes.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f