2017-11-15
Rasa Murauskaitė. „Gaida“. Paklausymai ir pastebėjimai
D. Matvejevo nuotr.

Prancūzų rašytojas Gustave'as Flaubert’as yra pasakęs: „Kvailumas slypi išvadų troškime“, bet visuomenė be analizių, nuomonių ir visokio plauko apibendrinimų turbūt negalėtų egzistuoti. Dvi svarbiausios 27-ojo aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ išvados yra labai paprastos: „Gaida“ baigėsi ir buvo puiki. Neįprastai maloniai keista buvo stebėti, kiek daug dėmesio festivalio renginiai sulaukė iš spaudos, skaityti skirtingas tų pačių koncertų recenzijas – toks koncentruotas dėmesys šiuolaikinei muzikai, norėtųsi, kad būtų ne fragmentiškas, o tęstinis reiškinys, kaip ir pilnos koncertų salės. Bandyti žerti kritiką šiųmečiam festivaliui, tarkim, dėl išskirtinio vieno kompozitoriaus (Davido Lango) ar stiliaus (minimalizmo / postminimalizmo) viešpatavimo nebūtų prasminga, tačiau norisi pasidalinti keliais pastebėjimais.

Ką atradome
Šiųmetį festivalį pavadinčiau „atlikimų“, o ne „kūrinių“ festivaliu. Išties organizatoriai pristatė nemaža puikių atlikėjų, kurių profesionalios interpretacijos kartelę šalies koncertiniam gyvenimui užkėlė aukštai. Ne visus puikių muzikų („So Percussion“ ar Luko Geniušo) koncertus, deja, pavyko išgirsti, tačiau išskirtinio susižavėjimo verti prancūzų „Tana Quartet“ ar „Theatre of Voices“ pasirodymai, mūsų lietuvių „Synaesthesis“ ar autoritetingas Jurjeno Hempelio stotas prie Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pulto, tarsi atgaivinęs šį seniai taip užtikrintai negrojusį kolektyvą.

„Tana Quartet“ aukščiausias meistriškumas puikiai parodė, ką reiškia kolektyvas, išskirtinį dėmesį skiriantis būtent šiuolaikinei muzikai. Atitinkamos muzikos, stiliaus ir jam priklausančio individualaus kūrinio esmę, matyt, gali atskleisti tik ansamblis, skiriantis laiko konkrečios srities gelminiam išmanymui. Tarkim, paskutinis kvarteto programoje atliktas Yanno Robino Styginių kvartetas Nr. 3, „Shadows“, mano nuomone, būtų sunkiai įveikiamas daugeliui Lietuvos kvartetų, nes ten reikia ne tik ypatingo techniškumo, bet ir išskirtinio įvairiausių grojimo styginiais technikų išmanymo, taip pat ir gebėjimo tą chaotišką technikų ir tikslaus aukščio dažniausiai vengiančių garsų dėlionę sujungti į klausytojui suvokiamą formą, kurią, visų pirma, turi suvokti pats atlikėjas – kitaip šio kūrinio net išklausyti nebūtų įmanoma. Šis prancūzo kūrinys, anotacijoje pavadintas „juodos spalvos įdvasinimu“, tarsi savotiškas Paganinio legendos kompozicijoje atspindys, reikalaujantis iš atlikėjų išskirtinio meistriškumo, o turbūt ir „sandorio su velniu“, kitaip sakant – visapusiško atsidavimo ir atvirumo šiuolaikinei muzikai. Savo ruožtu, „Theatre of Voices“, vėlgi, parodė, kokią milžinišką įtaką kūrinių atlikimui daro dėmesys detalėms ir precizika. Minimalizmas be šių savybių apskritai neįsivaizduojamas – atmestinas tokios muzikos atlikimas yra visiška jos pragaištis.

Ir džiugu, kad į šią pragaištį „nesutinka“ leistis ir mūsų „Synaesthesio“ muzikantai. Net dvi „cool“ programas festivalyje pristatęs kolektyvas įkūnija tai, ko mūsų scenose norėtųsi daugiau ir dažniau – laisvę, gerą nuotaiką, profesionalumą, užtikrintumą ir nuoširdų tikėjimą, kad šiuolaikinė muzika tikrai yra „kietas reikalas“. Kolektyvui puikiai sekėsi tiek dėlioti Ryčio Mažulio „Caput“ (premjera) kanonus, tiek pagal D. Langą „sukčiauti, meluoti ir vogti“ („Cheating, Lying, Stealing“), tiek pasakoti festivalio kviestinio kompozitoriaus Yannio Kyriakideso istorijas jo veikale „The Arrest“. Be kita ko, šį kompozitorių pavadinčiau dar vienu įdomesnių festivalio atradimų. Visada kiek skeptiškai žiūriu į kūrinius su videoprojekcijomis, kurios man dažnai rodosi betikslės, tarsi dirbtinai „prilipintos“ prie muzikos, lyg ir bandant ją papildyti, o dažniausiai tik subanalinant, tačiau šis Kipre gimęs menininkas festivalyje pristatė kelis savo kūrinius, kuriuose kaip vaizdinę medžiagą naudojo tekstą. Tokiu būdu jo instrumentinė muzika tapo savotiška vokalinės muzikos perinterpretacija. Taip teksto prasmė efektyviai perteikiama suvokėjui, o ir ryšys tarp muzikos ir vaizdo sukuriamas tamprus.

Šiandienos žmogui nebereikia valandą trunkančios simfonijos – ją keičia tris minutes trunkąs efektingas, ekscentriškas, arba, priešingai – išskirtinai paprastas kūrinys. Tai atrasti ir suprasti padėjo koliažiško airių „Crash“ ansamblio koncerto klausymasis. Kolektyvas, švenčiantis 20-metį, jį paminėti nusprendė labai „šiuolaikiškai“ – paprašė gausybės kompozitorių parašyti jiems nedidelius, kelių minučių trukmės kūrinius. Tai puikiai atspindi ne tik kultūrines tendencijas, bet ir mūsų visuomenę – šiandienos klausytojas nori greito, efektingo, bet mąstyti perdėm neverčiančio produkto. Jam nebereikia painių tezių-antitezių, dialogų, idėjų „ekspozicijos, perdirbimo ir reprizos“ – užtenka vienos, lengvai suprantamos minties. Visgi šiame koncerte nuskambėjo ir vienas, mano nuomone, geriausių festivalio kūrinių –japonų meno įkvėptas Ondrejaus Adameko „Chamber Noise“ violončelei ir kontrabosui. Ne itin įprasta instrumentinė sudėtis buvo puikiai išnaudota efektui ir idėjai įprasminti. Kompozitorius puikiai išstudijavo šių dviejų žemųjų styginių galimybes, partitūroje juos „išstatydamas“ lygia greta ir partijas parašydamas savotiško dialogo principu. Efektingi triukšmai, išraiškingas charakteris, o ir puikus ansamblio narių Malachy Robinsono ir Kate Ellis atlikimas paliko neišdildomą įspūdį.

„Gaidoje“ šiemet iš naujo atradome ir Johną Adamsą – jo kūrinių koncertas Filharmonijoje išties kvepėjo šventiškumu, kurio verta ir proga – kompozitoriaus 70-metis. Koncerte skambėję kūriniai „Harmonielehre“ (Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, vadovaujamo maestro Juozo Domarko, sugrotas dar 1988 m. gastrolių Sankt Peterburge, bendradarbiaujant su pačiu kompozitoriumi, metu ir palikęs šiam neišdildomą šiltą prisiminimą, o mums – kiekvieno Adamso kūrinių atlikimo Lietuvoje bukletų vertą istoriją), „Grand Pianola Music“, o ir fokstrotas orkestrui „Pirmininkas šoka“ iš operos „Niksonas Kinijoje“ – šiuolaikinės muzikos klasika, apie kurią užtenka pasakyti tiek: tai – graži muzika. Lygiai taip pat šis koncertas priminė ir apie tai, kad groti Adamsą toli gražu nėra paprasta, o jo „Grand Pianola Music“ pianistams – dar kietesnis riešutas nei Liszto „mefistofeliški“ pasažai.

Negalima pamiršti ir „Aquasonic“ povandeninio šou patirties Nacionaliniame dramos teatre. Skeptikų jau niekuo nenustebinsi, tačiau pats faktas, jog į Lietuvą atkeliauja naujausi pasaulyje įvertinti projektai, vertas padėkos organizatoriams. Šis projektas, brandintas dešimtį metų, – tai žmonijos pažangos, atkaklumo ir kūrybiškumo atspindys.

Ką praradome
Pažanga, atkaklumas ir kūrybiškumas – it mantrą tai turėtų kartoti kiekvieno menininko vidinis balsas. Neseniai kompozitorius Mykolas Natalevičius interviu, kalbėdamas apie muzikos tyrimus, teigė, kad pasiilgsta mūsuose „keistų“ projektų. Aš, savo ruožtu, pasiilgau to „keistumo“, o ir elementaraus aktualumo šių metų „Gaidoje“ pristatytose lietuvių kompozitorių premjerose. Toks festivalis dėmesio ir kokybės prasme – pati puikiausia platforma mūsų menininkams pristatyti savo idėjas, tačiau šiais metais, atrodo, lietuvių kūrėjų darbai, tarsi turintys tapti festivalio puošmenomis, paskendo tarp garsių vardų, efektingų atlikimų ir intriguojančių eksperimentų. Susidaro įspūdis, kad mūsiškiams didžiausia vertybė – ištikimybė sau, savo stiliui, o net ir jaunieji, kuriems festivalis suteikė nemaža dėmesio (klausėmės ir Justinos Repečkaitės, ir Alberto Navicko, ir Dominyko Digimo premjerų), neatrodo linkę veržtis iš savo komforto zonų. Festivalyje girdėjome Rytį Mažulį, Justę Janulytę, Žibuoklę Martinaitytę – tokius, kaip visada. Vienintelė lietuviška premjera, palikusi kiek gilesnį įspūdį, buvo Algirdo Martinaičio „Mitų griovėjas“, tačiau daugeliu atžvilgių tai, vėlgi, solo partijos atlikėjo Juozo Milašiaus anarchistinio pasirodymo nuopelnas. „Festivalis plačiai apžvelgia ir pristato aktualiausius kūrybinius procesus bei naujausias muzikos tendencijas tiek Lietuvoje, tiek Europoje bei pasaulyje“, – teigiama „Gaidos“ aprašymuose. Tačiau ar šis festivalis išties pristatė pačią aktualiausią šiandien Lietuvoje rašomą muziką?..

„Gaida“ baigėsi. „Gaida“ prasideda – juk lūkesčiai kitam festivaliui jau pradeda augti. Belaukdami kitų metų „Gaidos“ ilgėsimės lietuvių kūrėjų atgimimo, jiems nesibaiminant būti ryškiais, drąsiais, kitokiais ir šiek tiek „keistais“. Arba, pagal Martinaitį ir Milašių – tiesiog „mitų griovėjais“.

Lietuvos muzikos antena

 


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f