2017-11-29
Rasa Murauskaitė. Šviežias dumplių garsas
Tarptautinis akordeono festivalis „Vilnius 2017“. Valentino Ryčkovo nuotr.

Klausantis 20-ojo Tarptautinio akordeono festivalio „Vilnius 2017“ koncertų, teko pastebėti, jog lietuvių akordeonistai yra ypač dėmesingi šiuolaikinei akademinei muzikai. Šio dėmesingumo apraiška – ir nuo 2013 m. festivalio tradicija tapęs lietuvių kompozitorių premjerų akordeonui koncertas, kuriame progą išbandyti save rašant šiam charakteringam instrumentui turi jaunieji kūrėjai. Šiuos koncertus galima pavadinti vienu efektyvių kūrėjų ir atlikėjų bendradarbiavimo pavyzdžių, kai tarp jų užmezgamas tamprus ir vaisingas ryšys.

Šiais metais šalia LMTA akordeonistų ansamblio „ContemporACCO“ (Aidas Kvetkauskas, Valerijus Kračius, Anželika Fjodorova, Tautvydas Malūkas, Agnė Rimgailaitė, Tadas Motiečius, Rasa Matuliūkštytė, Agnė Dūkštaitė, Gytis Kaušius, vadovas – Raimondas Sviackevičius) naujus jaunųjų kompozitorių kūrinius pristatė ir praėjusiais metais atsiradusios šiuolaikinės muzikos studijų programos studentai – Monika Kiknadzė (altas), Greta Garmašaitė (fortepijonas), Simonas Kaupinis (tūba), Dominykas Norkūnas (elektrinė gitara). Atlikėjai pristatė LMTA Kompozicijos katedros studentų Aleksejaus Kalinino, Andriaus Šiurio, Monikos Sokaitės, Jolantos Grinevič ir Viltės Žakevičiūtės kūrinių premjeras, programą taip pat papildė ir Zurine F. Gerenabarrenos bei Šarūno Nako kūriniai.

Koncertą pradėjęs A. Kalinino „Černobylis 1986“ – itin iliustratyvus kūrinys, kuriame akivaizdžiai siekta per muzikos kalbą asociatyviai perteikti katastrofos atmosferą. Sunku atspėti, ką gi tiksliai mintijo kompozitorius, rašydamas šį kūrinį, tačiau iš garsovaizdžio buvo galima spręsti, jog veik siekta pavaizduoti patį tragedijos momentą. Galingas akordeonų desantas buvo tarsi sodrus, visą apimantis kūrinio fundamentas, o spalvos, atmosferą įaštrinusios detalės patikėtos kitiems instrumentams – altui, tūbai, fleitai, gitarai. Kūrinio programiškumas buvo akivaizdus, kai kuriose vietose buvo galima girdėti net ir perdėm tiesmukų detalių, galimų pavadinti klišėmis (tarkim, sirenų garsai), tačiau autorius idėją kūrinyje išvystė ryškiai ir užbaigtai. Beje, šį kūrinį dirigavo jauna dirigentė Kotryna Starkutė, jį interpretavusi ypač atsargiai.

Andrius Šiurys, kalbėdamas apie savo kūrinį „Tears in Music“ teigė, jog tai vienas pirmųjų jo instrumentinių kūrinių, savotiška instrumento galimybių studija. Ir išties, alto ir akordeono duetas kūrinyje tarsi užmezgė kiek fragmentišką dialogą, kuriame didžiausias dėmesys buvo skirtas eksperimentui. Mano nuomone, šis kūrinys visgi ir liko daugiau studija, bandymu, o ne užbaigta, ryškiai idėją įprasminusia kompozicija.

„George – Gorgeus Georgian“ – keistas kalambūras pasirinktas Gruzijos kultūros įspūdžių persmelkto Monikos Sokaitės kūrinio pavadinimu. Altui, dviem akordeonams ir tūbai su įgarsinimu parašyta kompozicija, autorės teigimu, įkvėpta „Gruzijos, kalnų, George, meilės, saulės, vyno ir kitokių paklydimų, vedančių į atsakymų paieškas“. Nors tai tarsi bylotų apie šviesų, pozityvų galimą kūrinio charakterį, išties dvelkė nostalgija ir net savotišku liūdesiu. Veikiausiai tam įtakos turėjo muzikos kalbos pamatu tapęs XII a. gruzinų himnas „Shen Khar Venakhi“ („Tu esi vynuogynas“), kurio sukauptas, melancholiškas charakteris persmelkė visą kūrinio garsovaizdį. Įtaigi jo melodija keliavo per skirtingų instrumentų partijas, kurias apipynė įvairiausi muzikiniai „vaizdai, kvapai ir skoniai“. Šis kūrinys buvo tarsi kiek netikėtas, kitokiomis nei įprasta spalvomis nupieštas muzikinis gruziniškos kultūros paveikslėlis.

Programoje taip pat girdėjome jaunos kompozitorės Jolantos Grinevič kompozicijos „Recuerdo“ premjerą. Pačiai autorei nesvetima ir atlikėjiška praktika, populiarioji muzika, – tai buvo justi ir klausantis jos kūrinio. J. Grinevič liko ištikima tradicinei muzikinei kalbai, melodingumui, labai artimam dainos estetikai. Paprasta, bet gana pagauli melodija buvo patikėta akordeonui, subtiliai akompanuojant fortepijonui. Pati kompozitorė anotacijoje patvirtino ir kūrinį veikusią tango estetikos įtaką. Tie patys muzikiniai elementai, tarsi „atsiminimas“ ratu vis grįždavo daugybę kartų, ilgainiui to rodėsi jau kiek per daug – autorė galėjo paieškoti kiek originalesnių galimybių pagrindinę temą varijuoti, taip kūriniai suteikiant didesnę išliekamąją vertę.

Gerą įspūdį paliko programą užbaigęs V. Žakevičiūtės kūrinys „Begalybė“. Solidžiam akordeonų ansambliui priešpastatytas solistas – altas, kuriuo įtaigiai, subtiliai puošdama visą garsovaizdį, griežė M. Kiknadzė. Jo įvairialypė, fragmentiška, bet išraiškinga, gana aštri melodinė linija tarsi pakilo virš sodraus „akordeonų orkestro“ fundamento, kūrusio savotiško begalinio judėjimo atmosferą.

Programoje skambėję nepremjeriniai kūriniai – Z. F. Gerenabarrenos „Izpi“ ir lietuvių menininko Šarūno Narko „Merz Machine“ svariai papildė vakarą. Z. F. Gerenabarrenos „Izpi“ – solinis kūrinys (atliko G. Kaušius), visapusiškai išnaudojantis akordeono galimybes. Kaip ir A. Šiurio kompozicija, šis kūrinys taip pat priminė savotišką instrumento galimybių studiją, tik gerokai išbaigtesnę. Nenuostabu – juk pati kompozitorė kartu yra ir akodeonistė. Tai, ko verta siekti jauniesiems, parodė ir akordeonų ansambliui pritaikytas legendinis Š. Nako „Merz Machine“. Minimalistinio užtaiso šedevras visą publiką įtraukė į nepaliaujamo, amžino judėjimo adoraciją.

Baigiant norėtųsi pasidžiaugti atlikėjų meistriškumu. Nors premjeras pristatė jauni, dar Akademijoje studijuojantys muzikantai, tačiau jie žavėjo branda, raiškumu ir šiuolaikinės muzikos kalbos, idėjų suvokimu. Tą, be kita ko, teko pastebėti ir kituose festivalio koncertuose.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f