2017-11-21
Paulina Nalivaikaitė. Užčiuopti tuštumą: pokalbis su Gaile Griciūte
Performanso „Nomadic Resonance“ fragmentas, ŠMC, 2017 m. Foto: K. Pleita, festivalis „Estonia“
Nebūtų pernelyg drąsu Gailės Griciūtės muzikinę veiklą pavadinti įvairialype: ši jauna kūrėja – garso menininkė, improvizatorė ir kompozitorė. Atlikėjos veikloje stiprėjęs didesnės kūrybinės laisvės poreikis pamažu išaugo į kompozicinę veiklą, paraleliai papildančią G. Griciūtės muzikavimą. Menininkės kūryba atveria jos drąsių ir plačių ieškojimų siekį – eksperimentais, netradicinėmis kūrybinėmis strategijomis, kūriniuose užkoduotomis kompleksiškomis idėjomis. Kviečiame fragmentiškai – tarytum per langus – pažvelgti į jos kūrybinio pasaulio nuotrupas.
Atlikėjas kaip kūrėjas: kūrybiškumo paieškos
Nenorėčiau savo veiklos vadinti „perėjimu į kompoziciją“, nes fortepijonu tebegroju, ir gana intensyviai. Į kompoziciją palaipsniui išsivystė nuolatiniai ieškojimai, kaip neprarasti kūrybinio aspekto grojant. Iš pradžių daug ieškojau, mokiausi pažinti skirtingas stilistikas – epochų, kompozitorių – ir, pažįstant jas bei fortepijoninės tradicijos taisykles, tuose rėmuose ugdyti kūrybinį požiūrį, tačiau dažnai fortepijono praktikoje jis yra užgožiamas didžiulių techninių reikalavimų ir griežtai nusistovėjusių tradicijų. Ir vietoj to, kad būtų ieškoma savo požiūrio, įsigilinus į stilistiką, kompozitoriaus specifiką, yra reikalaujama siekti idealios interpretacijos, kuri aiškiai apibrėžta.

Gailė Griciūtė. Foto: iš asmeninio archyvoKūrybiškumo paieškų erdvės: nuo koncertų kadencijų iki kūrybinių laboratorijų
Ieškant erdvės išreikšti savo kūrybinį požiūrį, pasirodė įdomios būtent tų erdvių paieškos, kuriose kūryba gali būti integruota skirtingais laipsniais. Grodama ir klasikinį, ir šiuolaikinį repertuarą, pradėjau domėtis improvizacija – pradžioje labai griežtuose, net klasikinės muzikos rėmuose, tarkim, atliekant Mozarto fortepijoninį koncertą, pačiai parašyti kadenciją. Per tokius ieškojimus pradėjau rimčiau domėtis improvizacinės muzikos scena, be to, tuo metu Helsinkio Sibelijaus muzikos akademijoje atsirado grupė žmonių, tarytum „laboratorija“ – elektroakustinės muzikos kūrėjai, atlikėjai, šokėjai, aktoriai. Susibūrę per savo medijas pradėjome ieškoti sąlyčio taškų ir kvestionuoti komunikacijos galimybes bei priemones. Palaipsniui intensyviau pradėjau skambinti šiuolaikinę muziką, o savoje kūryboje atsirado aleatorinių elementų, grafinių partitūrų.
 
Garsas kaip muzikos meno esmė
Man nėra svarbu instrumentas, man svarbus yra garsas – tada visiškai realios tampa bet kokios kombinacijos. Pavyzdžiui, smuikas ir kavos puodelis, nes iš šio ant tam tikro paviršiaus pilant kavą kylantis garsas, jo ritmika, faktūra ir kartu skambantis smuiko tembras man patinka. Svarbiausia – garsai ir jų kombinacijos. Be to, ar groti instrumentu nėra garso menas? Man atrodo, kuo begrotum, pirminis atlikėjo siekis – tai koncentracija į garsą.
 
Suomijos pamokos
Suomių šiuolaikinės muzikos terpė mane daug išmokė ir labai įkvėpė. Manau, kad kiekvienas kompozitorius yra unikalus, būtų sunku skirstyti scenas į „lietuvišką“ ir „suomišką“. Mano santykis su kiekvieno kūrėjo muzika koncentruotas į jo pasirinktus kūrybos būdus bei rezultatus, nepriklausomai nuo aplinkos. O muzikos akademijos aplinka buvo tarptautinė, joje mokėsi daugybė studentų iš viso pasaulio ir jie lygiaverčiai bendradarbiavo su suomių menininkais.
 
Aleatorika – quasi laisvė
Laisvės mano kūriniuose nėra labai daug. Grafinėmis partitūromis užrašyti tik keletas kūrinių, visuose kituose yra aleatorinių epizodų, kuriuose perteikiama gana specifinė idėja, kokio garsinio efekto aš siekiu – tiesiog konvencionalus natų rašybos būdas man neleidžia to išreikšti. Ten tarytum yra laisvės – nėra nurodyto natų aukščio ir ritmo, arba užrašytas tik vienas iš šių parametrų, bet, pavyzdžiui, aš siekiu organiško asinchroniškumo. Ir jeigu aš jį užrašyčiau tiksliai natomis, muzikantai grotų „kampuotai”, būtų įsitempę, skaičiuotų. Bet tą patį asinchroniškumo efektą išgaunu, jei parašau tik apytiksles vertes, o muzika „plaukia“ natūraliai. Todėl ir renkuosi tokį būdą – sąmoningai žinau kodėl, bet muzikantas groja laisviau.
 
Procesas vs rezultatas
Tik vienas mano kūrinys – Varinių trio – yra parašytas visiškai grafine partitūra, tačiau ją pasirinkau braižyti ant penklinės, taigi apytikris natų aukštis visgi yra, bet net ir tuomet su muzikantais daug dirbome, kad jie aiškiai žinotų, ką ir kodėl skirtingi ženklai reiškia. Laisvę stipriai apribojo mano trokštamas rezultatas, kurį stengiausi jiems perteikti, bet prie galutinio rezultato jie ir patys turėjo kūrybiškai prisidėti. Tačiau kitur stengiuosi griežtai ir aleatoriškai užrašytą muziką derinti, kad šie būdai plauktų vienas iš kito. Visgi aleatorinėse vietose būna labai aiškios nuorodos atlikėjams, kadangi siekiu specifinio efekto. Žinoma, atliekant jis kaskart išeina kiek kitoks, bet neperžengia mano nustatytų ribų ir tokiu būdu aš prisiimu atsakomybę už galutinį rezultatą.
 
Grafika muzikoje
Grafinio užrašymo būdų naudoju labai daug ir įvairių. Dažnai – tik ritmines vertes be aukščių, siūlydama kelis įmanomus išdėstymo variantus. Arba užrašau aukščius, bet ritmų – ne. Arba nurodau specifinę garso išgavimo techniką ir tada jai pažymėti renkuosi grafinį simbolį. Vieno kūrinio idėja gimė iš garsų, įrašytų bičių aviliuose. Kūrinyje tam tikrais momentais reikėjo specialaus garsinio efekto ir aš pasirinkau simbolius, susijusius su pagrindiniu to kūrinio konceptu – aviliu.

Kūrybos proceso kontekstai: tarp muzikos, improvizacijos, kino, psichoanalizės
Labai įdomus buvo kūrinio „Outtakes from the Mind of a Happy Man“ rašymo procesas – darbas su medžiaga ir kūrinio forma. Mane inspiravo Jono Meko filmas „Outtakes from the Life of a Happy Man“, kuriame kino kamera užfiksuoti Niujorko vaizdai, o taip pat jis filmuoja save, po kiek metų montuojantį medžiagą. Ypač įstrigo būtent šios laiko paralelės, man pasidarė įdomu įtraukti „gamybos procesą“ į kūrinio rezultatą. Kaip medžiagą garsams pasirinkau psichologo Hermanno Rorschacho rašalo dėmių paveikslus, kurie buvo rodomi pacientams psichoanalizės metu. Prašiau, kad kūrinį atlikęs fagotininkas Andrius Puplauskis žodžius įgrotų garsais – tekstus paverčiau natomis.
 
Garso instaliacija „Some Of All Of That“. Valdovų rūmai, 2017 m. Foto: D. KatinasInspiracijos: kalba, tarpinės būsenos, mikroritminės sankaupos
Žmonių kalba mane įkvepia. Man labai įdomu, kaip kalboje, balse natūraliai gyvuoja skirtingi garsų aukščiai ir ritmai. Dar man įdomi tarytum tuštumos būsena, kurioje nėra emocijų ir minčių, stengiuosi ją užčiuopti per savo kūrybą. Todėl dažnai balansuoju tarp melodijos ir jos virsmo į harmoniją, kai garsas išsiskleidžia į spektrą su visais obertonais. Tarp momento, kai ritmas yra, ir kai jis besikartodamas virsta į faktūrą – kai nebegali atskirti, ar tai ritmas, ar garsų debesis; ar tai melodija, ar ji jau išsiskleidė į harmoniją. Tų tarpinių, neapčiuopiamų būsenų siekiau ir simfoniniame kūrinyje „Thangtong Gyalpo“ – jis pavadintas budistų vienuolio ir inžinieriaus vardu. Tyangtong Gyalpo Tibete ir Butane pastatė daug didžiulių grandininių tiltų. Man patiko tilto idėja, nesvarumo būsena, momentas, kai nesi nei viename, nei kitame krante. Kūrinyje stengiausi balansuoti tarp aleatorinių epizodų, ritmo, melodijos, harmonijos, faktūros, ir pasiekti permatomą, neapčiuopiamą garsinį rezultatą. Rašyti buvo sudėtinga, bet taip įdomu! Skirtingos orkestrinės instrumentų grupės – tarsi skirtingos spalvos, tu jomis lieji, gali išgauti tiek daug atspalvių, sąskambių, tembrų, miksų, poliritmų, kone organiškai imituojančių sunkiai atkartojamus procesus. Mane visada labai inspiruoja klausyti, kaip medžiai šlama, traška, vandens čiurkšlės, turbinų ūžesiai, garsų „debesys“, kurių viduje – mažos ritmų granulės.
 
Autoritetai
Mane labai įkvepia kiti kūrėjai. Itin svarbi mano kūrybinio proceso dalis – nuolatos klausytis muzikos, domėtis menu, literatūra. Tai tarsi kūrybos degalai. Jau daugiau nei kelis metus žaviuosi Christianu Wolffu – jis įdomiai užrašinėja muziką. Apie jį rašiau savo magistro darbe – apie neapibrėžtumą XX a. antrosios pusės ir XXI a. muzikoje. Ėmiau iš jo interviu, įdomu buvo analizuoti jo idėjas. Wolffas su muzikantais dirba sąmoningai siekdamas, kad jie grodami veiktų kaip vienalytis organizmas. Gali atrodyti, kad tai laisva muzika su daug improvizacijos, nes užrašymas dažnai būna nekonvencionalus – schemos, kuriose – ritminiai ar kitokie garsiniai efektai. Galima pasirinkti, iš kurios pusės pradėti skaityti, kiek kartų kartoti, kada pereiti į kitas schemas. Yra tokių fragmentų, kai vienas atlikėjas gali pradėti groti tik baigus skambėti kitam instrumentui – toks triukas priverčia labai įdėmiai klausyti kito žmogaus, kada garsas nustoja skambėti, išsisklaido erdvėje; atsiranda didžiulis vieno garso pabaigos – kito garso pradžios sąmoningumas, nes tos milisekundės gražiai sujungia visą formą. Taip pat jis dirba su neprofesionalių muzikantų grupėmis, jo muzikoje dažnai būna tokio įdomaus infantilumo, melodijų primityvumo, repetityvumo, kuris apjungtas sąmoningo, virtuoziško klausymo. Kitas man įdomus kūrėjas – Michaelas Pisaro. Mane domina, kaip jis organizuoja aplinkos garsuose glūdinčius ritminius ir harmoninius santykius. Pavyzdžiui, viename kūrinyje („Ricefall“) atlikėjų grupė beria ant skirtingų paviršių ryžius, ir tas bendras visų paviršių ir ryžių skambėjimas pavirsta į įdomų, sukontroliuotą garso debesį. Įdomus Pisaro ir kaip kalbėtojas, mąstytojas.
 
Dabarties kūrybinis horizontas
Šiuo metu rašau operą – premjera vyks balandžio mėnesį „Operomanijoje“. Kūrinyje susijungs elektroakustika, instrumentinis ansamblis, mažas vokalinis ansamblis, skaitovai, vokalistai. Dirbti man labai įdomu, nes bendradarbiaujame su Gabriele Labanauskaite, kuri parašė libretą, ir režisieriumi Julijonu Urbonu – jis yra universalus menininkas, dirbantis su vizualiaisiais menais, inžinerija ir performansais. Libretas pasakoja apie vieną žmogiškąją būtybę, vardu „ji“, bet ji nebūtinai yra „ji“. Manau, tai kalba apie asmenybės ieškojimus, bandymą pritapti tam tikrose terpėse. Apskritai man labai patinka „Operomanijos“ idėja, nes opera ten yra tik atspirties taškas, o toliau – ieškojimai, kaip kūrybos procese sujungti skirtingas meno šakas.

Lietuvos muzikos antena

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f