2017-12-08
Paulina Nalivaikaitė. Gaivūs lietuviško baleto „procesai“
„Procesas“. M. Aleksos (LNOBT) nuotr.

Naujo lietuviško baleto premjera – „tai jau savaime įvykis!“, teigiama Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) svetainėje, pristatant Mindaugo Urbaičio baletą „Procesas“, kurio pirmieji spektakliai įvyko 2017 m. gruodžio 1 ir 2 d. Visiškai sutinku dėl tokio galbūt ir kiek sureikšmintu tonu išsakyto „savaiminio įvykio“, nes savų autorių baletai nėra kasmetinė šventė; operos srityje yra kitaip – dabar populiarūs ir mažesni, kameriniai formatai, taigi opera nebūtinai statoma LNOBT (prisiminkime kasmetinę „Naujosios operos akciją“ ir kitus mažiau įpareigojančius projektus), be to, jos esminė medžiaga – muzika, už kurią atsakingas vienintelis kompozitorius, ir tik paskui prisideda teatrinis apipavidalinimas – režisūra, scenografija ir kt. O baleto atsiradimas komplikuotesnis, juk šalia kompozitoriaus atsiranda dar vienas fundamentalios svarbos asmuo – choreografas, ir kūrybinis rezultatas (dar prieš režisūrą) tampa dviejų autorių sinergijos išdava. Galbūt tas kompleksiškas kūrybos procesas kažkiek ir lemia, kad baletas tarp mūsų kūrėjų nėra toks populiarus kaip opera. Galbūt tai lemia ir sąmonėje dar užsilikęs baleto kaip senamadiškos, pompastiškos, dirbtinės meno šakos įvaizdis – nors LNOBT publika baletą myli ir spektaklių salės retai būna nepilnos.

Vis dėlto savotišką „šventę“, o tiksliau – neeilinį atvejį šiuo atveju įžvelgčiau ne vien pačiame „naujo lietuviško baleto“ atsiradime, bet ir tame, jog tai nėra nacionaline tematika paremtas kūrinys. Pastarųjų metų LNOBT repertuare šalia užsienio autorių baletų – Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“, Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlionis“ ir „Barbora Radvilaitė“ pagal Stasio Vainiūno, Arvydo Malcio ir užsienio kompozitorių muziką. Tai trys lietuviški baletai ir visi jie pristato kiekvienam puikiai žinomus lietuviškus charakterius. Savaime tai nėra blogai, žinoma, bet pripažinkime – apriboja potencialią publiką: jei spektaklis būtų išvežtas į gastroles, su nacionaline tematika susieti specifiniai siužetai toli gražu ne visiems užsieniečiams gali pasirodyti patrauklūs ir aktualūs. O Lietuvos baleto trupės vadovas Krzystofas Pastoras jau pažadėjo, kad „Procesas“ būtinai bus parodytas ir kitų šalių scenose, galbūt net perkeltas į Varšuvos Didįjį teatrą (Milda Augulytė. Baleto „Procesas“ kūrėjams mėsininko peilio neprireikė. lrytas.lt). Tokio drąsaus pasakymo neskubėčiau „nurašyti“ kaip skuboto ar nepagrįsto: esu tikra, kad kompozitoriaus M. Urbaičio ir choreografo Martyno Rimeikio baletas galėtų sulaukti sėkmės užsienyje – nes pagaliau tai lietuvių baletas, neprisirišęs prie savo tautai artimų temų, o kalbantis universaliu ir aktualiu turiniu. Franzo Kafkos romanas „Procesas“, pagal kurį baleto libretą sukūrė Laurynas Katkus ir Martynas Rimeikis, nors parašytas prieš šimtmetį (1914–1915 m.), kelia bet kuriam dabarties žmogui vienaip ar kitaip aktualius egzistencinius klausimus – pirmiausia, laisvės ir žmogaus-aplinkos santykio. Baletą didžioji dalis mūsų publikos apskritai veikiausiai sieja su gražiu ir lengvu reginiu, stebuklingais ar naiviais pasakų bei meilės istorijų siužetais, nors šiuolaikinio šokio projektai siūlo tikrai ne tokius saldėsius. „Procesas“, nors priklausantis ne šiuolaikinio šokio, o baleto žanrui, taip pat yra bandymas šokiu kalbėti apie fundamentalias būties problemas. Kaip galima suprasti iš K. Pastoro, tai nėra įprasta ne tik pas mus: „Man labai patinka, kad M. Rimeikis ryžosi kalbėti apie svarbius dalykus. Reikia parodyti šokio pasauliui, kad judesiais galima prabilti ne tik apie paviršutiniškus, bet ir apie labai svarbius dalykus. Tai premjera, svarbi ne tik M. Rimeikio kūrybinėje biografijoje, bet reikšminga ir visame Europos baleto kontekste“ (ten pat).

Kadangi mano profesiniame akiratyje – ne šokis, o muzika, galėčiau tik pastebėti, kad tarp choreografijos ir muzikos buvo surastas bendras vardiklis, lėmęs įtraukų žiūrovui rezultatą – šokio ir muzikos dermė, mano manymu, buvo tvirta. Veržli, ekspresyvi M. Rimeikio choreografija derėjo su aktyvia, ritmiška ir varomosios jėgos kupina M. Urbaičio muzika, gimusia iš Béla’os Bartóko kūrinių motyvų. Įdomu, kad pirminis baleto muzikos sumanymas buvo būtent B. Bartóko ir kitų autorių kompozicijų fragmentų panaudojimas – M. Urbaitis į kūrybinę grupę buvo pakviestas kaip konsultantas. B. Bartóko muzika F. Kafkos romanui tikrai tinka – tiek istoriškai (rašytojas ir kompozitorius gyveno tuo pat metu – F. Kafka gimė 1883 m., B. Bartókas – 1881 m.), tiek nuotaikos prasme. Tačiau kaip galutinį rezultatą dabar girdime autorinę M. Urbaičio muziką, kurioje tejaučiamos inspiracijos. Praeityje pamėgęs rekompozicijos (angl. recycling) metodą, kuriame gausiai manipuliuojama svetima muzikine medžiaga, šį kartą kompozitorius kito autoriaus kūryba naudojasi veikiau tarsi impulsu. Taip, kai kurių fragmentų pradžiose buvo galima atskirti B. Bartóko kūrinių ląsteles, tačiau šie motyvai netrukus būdavo modifikuojami, jaučiant nebent pirminių intonacijų dvelksmą. Vengras B. Bartókas savo muzikoje gręžėsi į savo tautos folkloro ypatybes, ypač – aktyvų ritminį pradą, nevengdamas melodinių instrumentų traktuoti perkusiškai. „Proceso“ muzikoje nuolatinis ritminis pulsas yra viena esminių charakteristikų, kartu su pačios muzikinės medžiagos intensyvumu, faktiškai nuo abiejų dalių pradžių nuosekliai augančiu ir pasiekiančiu kulminaciją dalių pabaigose. Tiek pirmoje, tiek antroje dalyje muzika vedė į fatališką kulminaciją – muzika, nepaliaujamai garsėjanti, itin aktyvaus mechaniško ritmo, mechaniška tarsi mašina, tarsi F. Kafkos romano biurokratinis aparatas, nepalenkiama ir galiausiai užgriūvanti savo agresyviu svoriu.

Atokvėpiu tapo nebent pakankamai išplėtota lyrinė scena antroje dalyje ir elektroninės muzikos fragmentai. Pastarųjų autorė – jauna kompozitorė Marija Paškevičiūtė, praturtinusi M. Urbaičio intensyvią orkestrinę baleto muzikos kalbą trumpais atmosferiškais intarpais: vienur jie ramesni, kitur – agresyvesni, dar kitur – paslaptingai bauginantys; galima pastebėti, kad perėjimai tarp orkestro ir elektronikos buvo organiški – muzikos tėkmėje nebuvo justi skaldančios fragmentacijos. O apskritai visa „Proceso“ muzika pasirodė paranki skleistis šokio kalbai, nesiekiant žūtbūt iškelti muzikos į pirmą planą: joje negirdėti nei charakteringų melodijų, nei leittemų ar leitmotyvų, tačiau pati muzika kaip visuma yra charakteringa, padedanti šokio procese skleistis „Proceso“ esmėms. Kaip ir pirmasis M. Urbaičio baletas „Acid City“, naujasis vėlgi apeliuoja į tam tikrą išgrynintą idėją; nors pirmajame balete siužeto tarsi nebuvo, o antrasis jį turi, tačiau abiejuose spektakliuose tą grynumą padeda pajausti itin vieninga kiekvieno baleto muzikos kalba. Beje, gana maloniai nustebino LNOBT orkestras, itin griežtai ritmišką ir aktyvią M. Urbaičio muziką atlikęs pakankamai energingai ir tiksliai, nors aštrumo norėjosi dar daugiau… Tačiau galbūt vėlesniuose spektakliuose medžiaga muzikantų galvose bus „susigulėjusi“ ir atlikta dar charakteringiau. Bet kokiu atveju, spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas tikrai vertas pagyrų už parengtą ir vadovautą išties nuolatinės koncentracijos ir neslūgstančios energijos reikalaujančią partitūrą.

Vizualus reginys buvo toks, kokio ir tikėtumeisi biurokratijos pasaulį vaizduojančiame kūrinyje: minimalistiška paslankių sienų scenografija (autorius Marijus Jacovskis) ir juodi-balti-pilki „ofisiniai“ kostiumai (dailininkė Jurgita Jankutė), vietomis nejučia mintyse kėlę klausimą – „negi jiems patogu taip šokti“; juk įprasta, kad oficialus kostiumas varžo judesius, tačiau šokėjams tai, regis, nebuvo problema – plastikos ir ekspresijos netrūko. Įsiminė ne tik pagrindinį herojų Jozefą K. šokęs Ernest Baračaitis: labai charizmatiškos pasirodė moterų vaidmenis atlikusios Rūta Lataitė (Panelė Biurstner) ir ypač Gohar Mkrtchyan (Lenė), spinduliavusi ypatinga aistra ir vitališka jėga. Masinėse scenose akiai neretai trūko kordebaleto sinchrono, beje, taip pat ir mažesniuose ansambliuose.

Viena vertus, smagu, kita vertus – belieka apgailestauti, kad į šio sezono „Proceso“ spektaklius bilietų nebeliko. Manyčiau, kad šis baletas yra pajėgus įsitvirtinti LNOBT repertuare ilgiau nei vienam ar keliems sezonams, nes yra patraukliai, šiuolaikiškai pateiktas, tačiau ne ultramodernistinis; jis kalba apie gilius, bet universalius ir visiems aktualius dalykus (čia jau kiekvieno asmeninis reikalas, kaip giliai „kapstyti“), o išraiškinga M. Rimeikio choreografija ir ją atliepianti pagavi, įtraukiančiai intensyvi, bet lengvai klausoma M. Urbaičio muzika suformuoja stiprią, tiek vizualiai, tiek audiatyviai įtaigią visumą. Manau, kad tai įvertintų ir tarptautinė publika – todėl norėtųsi tikėti ir linkėti, kad K. Pastoro pažadai spektaklį parodyti užsienio teatruose neliks tik tuščiais žodžiais, o taps realybe.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f