2017-12-22
Rasa Murauskaitė. Platforma naujajai muzikai iš viso pasaulio
ISCM Pasaulio naujosios muzikos dienų akimirka. Foto: ISCM
Tarptautinė šiuolaikinės muzikos draugija (ISCM) veikia jau beveik šimtą metų ir nuo pat savo atsiradimo rūpinasi šiuolaikinės muzikos sklaida. Vienas svarbiausių organizacijos renginių – kasmet rengiamos ISCM Pasaulio naujosios muzikos dienos, kuriose pristatoma muzika iš viso pasaulio. Šis festivalis tampa svarbia kūrėjų, atlikėjų, prodiuserių susitikimo platforma, kurioje skamba ir lietuvių menininkų darbai – šiais metais Lietuvą Vankuveryje, Kanadoje lapkričio 2–8 d. vykusiame festivalyje atstovavo kompozitorių, ISCM Lietuvos sekcijos pirmininko Vytauto Germanavičiaus ir Egidijos Medekšaitės kūriniai. Gyvas įspūdis – pokalbyje apie pačią organizaciją ir pastarojo festivalio įspūdžius.

Kas per renginys yra ISCM Pasaulio naujosios muzikos dienos?

Vytautas Germanavičius: Tarptautinė šiuolaikinės muzikos draugija (ISCM) buvo įkurta 1922 m., pasikeitus muzikos stilistikai, tada, kai radosi kitokia, nuo tonalumo nutolusi muzika, kitoks mąstymas. Kompozitoriai nusprendė įkurti organizaciją tam, kad šią muziką propaguotų. Visuomenė buvo pripratusi prie tonalios muzikos, todėl šiuolaikinės muzikos koncertuose gausiai nesilankydavo. Lietuva ISCM nare tapo 1936 m. Rekomendavus Čekijai, tapome pirmąja Baltijos valstybe šioje tarptautinėje organizacijoje. Pagrindiniai stojimo iniciatoriai buvo Vytautas Bacevičius, Jeronimas Kačinskas ir Vladas Jakubėnas. 1940 m. veikla baigėsi, o atkurta buvo jau tik 1990 m., sekcija veikti pradėjo tik 1998 m.

Šių metų ISCM Pasaulio naujosios muzikos dienos, vykusios Kanadoje, Vankuveryje, minėjo organizacijos 95-etį – festivaliai vyksta kasmet, dalyvaujant šalims narėms. Į programą įtraukiama daug žymių kūrinių – štai šiemet konkurse dalyvavo net 600 kompozicijų, iš kurių atrinkta buvo 90, kurių autoriai – daugiau nei 50 šalių kompozitoriai. Iš viso dalyvavo 135 kūrėjai, o kūrinių atlikta net 140. Beje, į festivalį atvažiuoja ne tik kompozitoriai, atlikėjai, renkasi vietinė publika, bet ir prodiuseriai iš viso pasaulio. Jie atvyksta paklausyti įvairios muzikos, padiskutuoti apie naujausias tendencijas, kadangi tai yra vienas svarbiausių šiuolaikinės muzikos festivalių pasaulyje.

Kaip minėjote, ISCM atsirado tarsi savotiška šiuolaikinės muzikos „propaganda“. Ar šiandien ši tarptautinė organizacija vis dar galima vadinti svarbiausia naujos muzikos atsiradimo iniciatore?

Vytautas Germanavičius
: Sakyčiau, kad šiandien ISCM daugiau akumuliuoja, sutelkia muziką iš viso pasaulio. Mes daugiausia žinome apie tai, kas vyksta Europoje, kur, be abejo, vyksta stipriausi festivaliai, tačiau ISCM Pasaulio naujosios muzikos dienos atspindi bendrą pasaulinės scenos vaizdą. Be to, jų metu šiuolaikinė akademinė muzika vis plačiau sklinda ir po kitus kontinentus. Tiesa, daug dalykų priklauso ir nuo to, kur vyksta festivalis. Yra šalių, kuriose mėgstama tam tikra stilistika. Pavyzdžiui, Vokietijoje visada skamba daugiau vokiško stiliaus muzikos. Todėl, atrenkant kūrinius konkursui, kartais reikia atsižvelgti ir į tai, kur festivalis vyks.

Beje, 2008 m. ISCM Pasaulio muzikos dienos vyko Lietuvoje. Šie festivaliai yra labai brangūs, todėl dažniausiai yra organizuojami kitų pagrindu. Štai Pekine kitąmet vyksiantis bus rengiamas Pekino modernios muzikos festivalio, mes organizavome „Gaidos“ pagrindu. Festivalio metu taip pat vyksta Asamblėja, tad privalu priimti ir delegatus. Asamblėjos metu šalys narės, norinčios rengti festivalį, gali pateikti pageidavimą ir patekti į šalių kandidačių sąrašą. Teisė rengti festivalį patvirtinama Asamblėjos metu, likus trejiems metams iki festivalio pradžios.

Egidija Medekšaitė: Manau, kad kiekvienai šaliai ISCM Pasaulio muzikos dienos yra nuostabi proga ne tik save reprezentuoti, bet ir pristatyti kompozitorius, kurių muzika yra įdomi ir išsiskirianti iš šiuolaikinės muzikos įvairovės. Tai yra galimybė ne tik išgirsti naujausius kūrinius, bet ir susitikti su jų autoriais, pasidalinti idėjomis, įžvalgomis, nuomonėmis bei papildyti kūrybinių pažinčių ratą.

Minėjote, kad Lietuva į ISCM įstojo dar tarpukariu. Ar nuo tada lietuvių kompozitorių muzika ir pradėjo skambėti draugijos rengiamuose festivaliuose?

Vytautas Germanavičius: Prieš karą vienintelis nuskambėjęs lietuvių kompozitoriaus kūrinys buvo Londone atliktas J. Kačinsko „Nonetas“. 1990 m., atkūrus narystę, organizacijos padalinys buvo Kompozitorių sąjungos žinioje, nebuvo atskiros sekcijos, tačiau, mano žiniomis, kūriniai į konkursą buvo siunčiami. Berods, 1992 m. Lenkijoje skambėjo Osvaldo Balakausko kompozicija simfoniniam orkestrui. 1998 m. Kompozitorių sąjungos Taryba nusprendė aktyvinti ISCM Lietuvoje veiklą, tad atsirado ir atskira sekcija.

O kaip vyksta pats atrankinis procesas?

Vytautas Germanavičius: Kiekviena šalis kasmet atrenka šešis skirtingų kategorijų kūrinius – štai neseniai mes jau atrinkome tuos, kurie bandys patekti į kitų metų festivalį Pekine. Pirmiausia, gauname kvietimą rengti konkursą, kurį paskelbiame ir kviečiame kompozitorius siūlyti seniau parašytus arba sukomponuoti naujus kūrinius. Jeigu nerandame nieko tinkamo, patys ieškome ne senesnių nei penkerių metų kūrinių, kuriuos galėtume teikti. Pagal taisykles mudviejų su Egidija kūriniai kitąmet skambėti jau negali – festivalyje atliktų kūrinių autoriai naujas kompozicijas vėl gali teikti tik dar po metų. Atrinktus kiekvienos valstybės kūrinius vertina žiuri, kurią sudaro ISCM Pasaulio naujosios muzikos dienos organizatoriai ir kviestiniai nariai – jie kartu sudaro galutinę festivalio programą.

Ką išskirtinio girdėjote pastarajame Vankuveryje vykusiame festivalyje?

Vytautas Germanavičius
: Man ypatingai įstrigo „Ensemble Contemporain De Montréal” programa. Jie įtraukė kūrinių iš ISCM konkurso, bet šiaip grojo savo programą. Sužavėjo serbų kompozitorės Anos Sokolovic, gyvenančios Monrealyje, kūriniai. Jos muzika siejasi su teatru, tačiau nėra muzika teatrui. Pats kolektyvas taip pat yra žymus, rengia konkursus jauniesiems kompozitoriams. Apskritai, pastebėjau, kad išties vyksta kažkas naujo, randasi naujos tendencijos, kompleksiškumas, atskirų stilių jungimas. Taip pat, šiame festivalyje buvo dar keli įdomūs dalykai. Keliuose koncertuose skambėjo kūriniai, derinę Azijos tradicinius instrumentus su europiniais. Visus koncertus virtualiai galėjo stebėti Kanados gyventojai, keli buvo transliuojami internetu visam pasauliui. Vyko ir susitikimai, pokalbiai su kompozitoriais, kuriuos transliavo kanadietiškas CBC radijas. Taip pat, prieš kiekvieną festivalio koncertą buvo skaitomas pranešimas, kuriuo buvo tvirtinama, kad festivalis vyksta žemėse, kurios priklausė kitoms tautoms, tačiau jos davė sutikimą rengti šį festivalį. Tai buvo labai gražus gestas.

Egidija Medekšaitė: Manau, šių metų festivalio programa buvo įspūdinga ne tik koncertų įvairove, bet ir turiniu. Labiausiai patiko vokalinė improvizacija, atliekama kanadiečių performerio Gabrielio Dharmoo Riot kartu su Lori Freedman, taip pat Bozzini styginių kvarteto koncertas, Vankuverio simfoninio orkestro programa, Vankuverio kamerinio choro koncertas, ECM+ koncertas, elektrinių gitarų orkestras. Iš kompozitorių išskirčiau Sky Macklay, Lindą Catlin Smith, Martiną Arnoldą, Jordaną Noblesą, Jocelyn Morlock, Ritą Uedą, Grzegorzą Penieką, Aurelie Lierman.

Festivalyje skambėjo Jūsų, Vytautai, kūrinys „Šiąnakt mano šešėlis išnyksta sienoje” smuikui solo ir Jūsų, Egidija, „Megh Malhar”. Papasakokite plačiau apie juos.

Vytautas Germanavičius: Festivalio metu smuikininkė Müge Büyükçelen iš Vankuverio salos rengė savo rečitalį. Ji – gera atlikėja iš Turkijos, studijavusi Tulūzoje. Mano kūrinys buvo užsakytas smuikininkės Rusnės Mataitytės. Jis remiasi japoniškais haiku – stengiausi kiekvieno haiku tekstą įprasminti per muziką. Eilėraščių minties glaustumas ir nuotaikų įvairovė garsų tembrines linijas paverčia skirtingomis spalvinėmis projekcijomis. O išbarstytos metaforos kuria aliuzijas į šio pasaulio laikinumą, trapumą ir grožį. Kūrinys labai techniškas, sudėtingas atlikti. Su atlikėja daug bendravome elektroniniais laiškais, aš pats anksčiau nuvykau į Vankuverį, tad dar ten su ja susitikome prieš koncertą. Atlikimas buvo geras – likau patenkintas.

Egidija Medekšaitė: „Megh Malhar“ parašytas styginių kvartetui „Quatuor Bozzini“ iš Kanados, dalyvaujant „Sound and Music“ organizacijos rengiamoje programoje „Embedded“. „Megh“, išvertus iš sanskrio kalbos, reiškia debesį, o „Megh Malhar“ yra indų klasikinė raga, kurios tikslas – sukelti lietų su žaibais. Šio kūrinio idėja tapo rasa, kada kiekvienas lašas atspindi lietaus mikroskopinį pasaulį, sukuriamą atlikėjams grojant įvairius trelius skirtingais tempais ir taip siekiant lietaus trapumo efekto. 2017 m. šis kūrinys laimėjo George’o Butterwortho premiją, kuri kasmet skiriama jauniems kompozitoriams, dalyvaujantiems Jungtinės Karalystės organizacijos „Sound and Music“ rengiamose kompozitorių tobulėjimo programose.

Kokių reakcijų po kūrinių atlikimo sulaukėte?

Vytautas Germanavičius
: Po mūsų premjerų tiek aš, tiek Egidija sulaukėme daug sveikinimų, matėsi, kad mūsų kūriniai buvo vieni geriausių savo koncertuose, daug kam įsiminė. Aš manau, kad per ISCM festivalius Lietuvos vardas suskamba vis plačiau ir pasaulis išgirsta, kad lietuvių kompozitoriai rašo aukšto lygio muziką.


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f