2017-12-20
Vita Gruodytė. Feliksas Bajoras ir Osvaldas Balakauskas: dvi skirtingos kulminacijos apie tą patį
Modestas Pirtėnas. D. Matvejevo (LNF) nuotr.

2017 m. gruodžio 15 ir 16 dienomis Vilniuje nuskambėjo du svarbūs kūriniai. Kongresų rūmuose Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas orkestras atliko Felikso Bajoro premjerą „Tapyti muziką“ (To Paint Music), o Nacionalinėje filharmonijoje Modesto Pitrėno vadovaujamas orkestras pateikė naują Osvaldo Balakausko Penktosios simfonijos (2001) interpretaciją, pažymėdamas ja kompozitoriaus aštuoniasdešimtmetį.

Nors šiuos simfoninius kūrinius skiria beveik dvi dešimtys metų, jie kažkuo labai panašūs. Taigi, norėjosi pažvelgti į juos per pirmųjų šių kompozitorių kūrinių prizmes ir prisiminti tą laikotarpį, kai jiems abiem dar buvo svarbi sintaksė. Bajorui – lietuvių folkloro ir lietuvių kalbos elementai, kuriuos jis pavertė savo muzikinės kalbos gramatika ir artikuliavo ją muzikoje taip, kaip artikuliuojama gimtoji kalba – su didele improvizacijos laisve, kūrybiniu užsidegimu naujadarams ir gelmine muzikinio ritmo pagava. O Balakauskui – modernizmo kalba, kuria buvo formuluojamos jo ankstyvosios muzikinės idėjos. Tai buvo noras – stipriausias, lyginant su kitais lietuvių kompozitoriais – išeiti iš tautinės mąstysenos rėmo. Išmokti, įvaldyti šį tarptautinį dialektą, paversti jį savu ir įkurdinti lietuviškosios muzikos tarmių kontekste.

Balakauskas, pristatydamas savo kūrinį, rašo: „Modernizmas pralaimi kaip revoliucija – kaip tradicijos neigimas par excellence. [...] Galima sakyti, aš atmetu avangardizmo principus ir technikas, nes tai jau esu mėginęs ir žinau, kaip tokia muzika funkcionuoja.“ Tiesą sakant, Balakauskui modernizmas – jo pirmoji meilė – tapo pernelyg ribotas, kad jo įrankiais kompozitorius galėtų įgarsinti savo evoliucionuojantį mąstymą muzikos prasmės ir esmės klausimais. Galėtume šiuos kompozitoriaus žodžius perfrazuoti ir pritaikyti Feliksui Bajorui, kurio naujajame kūrinyje taipogi neberasime jo ankstyvojo susižavėjimo objekto – folkloro tradicijos. Lietuviškasis folkloras, maitinęs kompozitoriaus idėjas ir stilistiką XX a. antroje pusėje, tapo pernelyg ankštas jo pastarojo laikotarpio muzikinei pajautai.

Kiekvienam kompozitoriui muzika yra, turbūt, pirmiausia įrankis. Tarytum raidynas, kuriuo jis skaito savo aplinką ir ją komentuoja. Žiūrint iš pirmųjų kūrinių perspektyvos, matome, kokį kelią nuėjo mūsų du svarbiausi kompozitoriai: nuo sintaksės iki garso, kuriam nebereikalingas prieraišumas prie vienos ar kitos tradicijos; nuo ieškojimų „kaip pasakyti“, iki supratimo, kad muzikoje gal ir nelabai svarbu, „kaip“ sakyti. Svarbu ją švęsti, ir ja švęsti. Taigi simptomiška, kad abu šie kūriniai užbaigiami galingomis kulminacijomis, didžiuliu garso energijos protrūkiu, kuriame užslėpta tikroji muzikos prigimtis ir tikrasis muzikos supratimas, neatsiejamas nuo kitų sublimuotų dvasinių patirčių.

Balakauskas į savo struktūrinį, modernizmu paženklintą (net ir jo atsisakius) mąstymą įpina ir kitas svarbias – istorines – muzikines sanklodas. Jis į šią simfoniją pasikviečia ir senosios indų ragos melodiką, ir viduramžių Europos organumą, ir iš Afrikos tautų praktikos gimusią džiazo harmoniją bei ritmiką. Tarytum būtų sukvietęs į save visai nepanašius svečius, su kuriais diskutuoja apie tą patį – apie muzikos prigimtį. Jis pasirenka ne cituoti vieną ar kitą „autorių“, bet savo muzikiniais pirštais iščiupinėja stilius, tarpusavyje panašius ir jam svarbius tuo, kad turi gilias ištakas ir tolimą praeitį. Tai pobūvis, kuriame skirtingi, bet ilgai ties klausimu „kas yra muzika“ mąstę svečiai tiesiog dalijasi savo patirtimis ir atradimais. Balakausko simfonija yra būtent dalijimosi apie tikrąją muzikos prigimtį džiaugsmas. Džiaugsmas atradus, kad muzika visuomet yra moderni ir be modernizmo, ji visuomet tradiciška, net jei tai ne tavo tradicija. Ji gali būti vienokia ir kitokia, ir visuomet yra lygiai taip pat svarbi. Galbūt Modestui Pitrėnui dar trūksta Juozo Domarko šiuolaikinės muzikos kalbos pajautimo ir praktikos. Sunku pasakyti, tačiau jo kiek lyrinis dirigavimas gal išties labiau tiktų operai, kaip koncerto metu pastebėjo viena mano kolegė. Galbūt jiems su Robertu Šerveniku reikėtų tiesiog draugiškai susikeisti vietomis? Esu tikra – ir vienas, ir kitas atrastų savo tikrąją prigimtį.

Bajoras šiuo metu muzikos akivaizdžiai nebesieja su kalba. Jis manipuliuoja garso jėga, potencija, energija, ir subtiliai verčia jas į faktūras. Kompozitorius dabar veikiausiai ieško, ne kaip save išreikšti per garsą, o kaip – garsą per save. Šiame kūrinyje jis tai daro pasitelkdamas vizualiąją plotmę: kaip dailininkas rinkdamasis įvairių faktūrų potėpius, pradėdamas kiek nedrąsiai, išbandydamas plonesnį, storesnį teptuką, skirtingas spalvas, skirtingus procesus ir, kaip ir dailininkas, pagaliau pagauna, užkabina tą gesto trajektoriją, kurioje spalva jau pradeda gyventi nuosavą gyvenimą ir pati renkasi savas formas. Bajoras užbaigia kulminacija galbūt todėl, kad ieškodamas garso spalvos, arba garso–spalvos, ieškojimo įkarštyje supranta, jog ne jis ją atranda, o ji jį. Tuo momentu ir įvyksta apoteozė, kurioje muzika yra, o mes visi, kompozitoriai ir klausytojai, tiesiog prie jos, kaip prie nepačiupinėjamos ugnies, pasišildome.

Tai buvo du puikūs kūriniai dviejose akustiškai prastose salėse. Kiek gi jau kalbėta apie muzikai skirtos (ne multifunkcinės) salės būtinumą. Buvo tiesiog graudu šiuos du vakarus bandyti išgirsti ir įsivaizduoti, kaip tokie kūriniai suskambėtų jų niuansams palankioje aplinkoje. Muzikinės akustikos prasme Vilnius yra Nacionalinio stadiono lygio plynlaukė. Viena iš Europos sąjungos sostinių, o per tiek metų nesupratusi, kad sostine tampama ne dėl naujo turgaus, ir ne dėl naujos centrinės aikštės, kuriuos galima įrengti ir vidury kaimo, o būtent dėl išlavintą miestiečių kultūrinį skonį ir jautrumą atitinkančių, kultūros sklaidai pritaikytų objektų. Jie yra tautos brandumo statiniai, kurių įkūrimo datos („ Valstybės teatro įkūrimas“, „Pirmoji opera“ etc. ) pažymimos kartu su didžiaisiais istoriniais įvykiais. Publika jau tikrai pribrendo turėti europinio lygio sales. Todėl ir ji, ir muzika, Politinio švietimo namuose (= Kongresų rūmai) bei senuosiuose pirklių namuose (= Filharmonija) atrodė lyg lėlių teatre: ir vieniems, ir kitiems buvo smarkiai per ankšta.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f