KUTAVIčIUS PAGAL ŽIŽEKÄ„, arba ŠAUKŠTAS PSICHOANALIZÄ–S STATINÄ–JE EUFORIJOS

Beata Baublinskienė


Broniaus Kutavičiaus kūrybą esame pratę vertinti daugiausia iš „baltiškojo" minimalizmo perspektyvos, kalbėti apie pagoniškosios praeities rekonstravimą ir pan. Tačiau visuomet galima į tą patį objektą pažvelgti truputį kitu kampu. Puiki proga tam – kūrėjo jubiliejus. Šiame tekste siūloma panagrinėti Kutavičiaus operą „Lokys" per psichoanalizės idėjų paveiktų lyčių studijų prizmę. „Antenoje" publikuojamas kiek pakeistas pranešimas, skaitytas 43-ioje tarptautinėje Baltijos muzikologų konferencijoje „Muzika, pakeitusi laiką: Baltijos kraštų kūrybos proveržis po 1970 m.", skirtoje Broniaus Kutavičiaus 80–mečiui.

B. Kutavičiaus „Lokys?€?. M. Raškovskio nuotr. LNOBT

Lokys – „tradicinės?€? operos link?

Broniaus Kutavičiaus kūrinius, kad ir kokie skirtingi jie būtų, vienija jo ryškus individualus stilius: tam tikros tipiškos intonacinės ląstelės, atsikartojantys visumos (kūrinio „dramaturgijos") sudarymo dėsniai. Paprastai kalbant, jo muzika yra iš karto atpažįstama. Ir vis dėlto sulig kiekvienu nauju Kutavičiaus kūriniu klausytojai turi progos nustebti, vienu atveju - netikėtu posūkiu, tam tikra naujove, kitu atveju, kai lauki vėl kažko kitokio - naujovių nebuvimu, grįžimu „į save". Sakyčiau, Kutavičius yra paradoksų meistras. Prisiminkime jo 2009 m. netikėtai emociškai „atvirai?€? nuskambėjusias „Penkias Sigito miniatiūras" ir visiškai kitokį, sakytume, netipišką Kutavičiaus kūrinį „Balandžio dešimtoji, šeštadienis..." (2010). Arba, ? artėjant prie šio teksto temos, palyginkime „tikrą" operą „Lokys" (2000), sukurtą orientuojantis į 19 a. operos standartus, ir sceninį diptiką „Ugnis ir tikėjimas", kuriame 2003 m. kompozitorius ir vėl atsiribojo nuo žanro konvencijų. Nors abu veikalai skirti tai pačiai - Nacionalinio operos ir baleto teatro - scenai.

Keletas faktų. Opera „Lokys" buvo sukurta Vilniaus festivalio užsakymu ir pastatyta LNOBT 2000 m. Libretą pagal Prospero M?©rim?©e novelę „Lokis" parašė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. „Lokys" iš kitų lietuviškų operų, daugiausia grįstų istorinėmis, herojinėmis temomis, išsiskiria kaip savotiškas psichologinis „mistinis trileris", kupinas beveik hičkokiško augančio nerimo („saspenso") atmosferos. Operoje pasakojama kruvinų vestuvių istorija, vykstanti kažkur Europos paribyje - „laukiniame krašte", kaip Lietuvą įsivaizdavo Prosperas M?©rim?©e (panašiai Alfredas Jarry pjesės „Karalius šbas" veiksmą nukėlė į Lenkiją, t. y., į „Niekur").

Operos veiksmas prasideda profesoriaus iš Karaliaučiaus atvykimu į grafo Šemetos dvarą Žemaitijoje. Profesorius tikisi grafo bibliotekoje rasti retą leidinį „Catechismus Samogiticus". Tiek aplinka, tiek grafas ir kiti dvaro žmonės profesoriui atrodo keisti. Šemetos motina, išprotėjusi senoji grafienė, įsitikinusi, kad pagimdė sūnų po to, kai girioje buvo užpulta lokio. Grafas siekia jaunos grafaitės Julijos dėmesio, tačiau po vestuvių nakties svečiai ją randa nužudytą su žvėries dantų žymėmis ant kaklo. Galiausiai senoji grafienė nušauna sūnų, kuris pasirodo esantis pusiau žmogus, pusiau žvėris.

Remiantis slovėnų filosofo ir operos tyrinėtojo Slavojaus Žižeko sąvokomis, galima teigti, kad „Lokyje" aiškiai nubrėžtas „froidistinis" santykių tarp lyčių lygmuo. Šiuos santykius apibrėžia tiesioginė sąsaja tarp libido ir mirties troškimo („death drive"), dažnai aptinkama klasikinėse, anot Žižeko, „seks-operose", tokiose kaip Georges'o Bizet „Karmen", Albano Bergo „Lulu", Dmitrijaus Šostakovičiaus „Mcensko apskrities Ledi Makbet", Richardo Wagnerio „Tristanas ir Izolda" ir kt. Galbūt galėtume „Lokį" pavadinti (pirmąja) lietuviška seksopera?

Pirmiausia prisiminsiu paties Kutavičiaus viename interviu išsakytą teiginį, kad kurdamas „Lokį" jis norėjo parašyti „tradicinę operą" 19 a. stiliumi su dideliu choru, orkestru ir baletu. Tuo tarpu operoje-poemoje „Strazdas - žalias paukštis" (Sigito Gedos libretas, 1981) jo tikslas buvo priešingas - pabėgti nuo žanro konvencijų (pasak Kutavičiaus, sukurti „operą - ne operą"). Be to, „Strazdas" buvo pastatytas dramos scenoje (Kauno dramos teatre 1984 m.) ir atliekamas aktorių - neprofesionalių dainininkų - ir choro (visą kūrinį galima išvysti Jono Vaitkaus sukurtame filme „Strazdas - žalias paukštis", 1990).
Taigi kompoztorius, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose kūryboje siekęs „kalbėti" savo autentišku, nuo žanrinės tradicijos nepriklausomu balsu, dešimtajame dešimtmetyje panoro sužaisti pagal kitų nustatytas taisykles, kitap tariant - parašyti kūrinį, atitinkantį žanro konvencijas.

Kokios yra operos žanro konvencijos? Šiame pranešime norėčiau į jas pažvelgti specifiniu kampu. Parengti šį pranešimą mane inspiravo minėto Slavojaus Žižeko drauge su kolega parašyta knyga „Antroji operos mirtis" („Opera's Second Death", 2003). Viename iš skyrių Žižekas hipotetiškai samprotauja apie galimus Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda" finalo variantus, pritaikydamas šiuolaikiniuose filmuose dažną scenarijų, kai rodomi keletas situacijos baigties galimybių (pvz., filmuose „Bėk, Lola, bėk" („Lola rennt", Vokietija, 1998), „Durys užsidaro" („Sliding Doors", JAV, JK, 1998). Tarkime, kuo baigtusi Wagnerio opera, jei karalius Markas, atplaukęs paskui Izoldą į Kornvalį, atleistų įsimylėjėliams jų aistrą; arba - jei Izolda, pavirtusi savotiška Ledi Makbet, įkalbėtų Tristaną nužudyti karalių Marką; ir pan.
Toliau plėtodamas savo mintį Žižekas siūlo hipotetinėmis „Tristano" situacijos tąsomis laikyti keletą vėliau sukurtų operų. Tai Richardo Strausso „Kavalierius su rože", kur palyginus su „Tristanu" sugrąžinamas „etiketo pasaulis" (kas būtų, jei Izolda paliktų Tristaną ir grįžtų pas savo vyrą karalių); Šostakovičiaus „Mcensko apskrities Ledi Makbet", kurioje vaizduojamas primityvus, grubus seksualumas (priešingai „Tristano" sublimacijai); ir Erwino Schulhofo „Flammen" („Liepsnos"), įtvirtinanti mirties troškimą jo grynu pavidalu priešingai nirvanos principui.

Kodėl slovėnų mokslininkas taip susitelkęs į „Tristaną ir Izoldą"? Mat Wagnerio „Tristaną" - ir ypač finalinę sceną „Liebestod" - jis laiko ilgos operinės tradicijos kulminaciniu tašku, tradicijos, kurią galėtume pavadinti idėjos „meilė stipresnė už mirtį" raiškos operoje tradicija. Ją galima kildinti nuo pat pirmųjų operų apie Orfėją. Žižekas kaip svarbų tašką mini įsimylėjėlių duetą iš Mozarto „Pagrobimo iš seralio", kai jiedu laukia Pašos Selimo mirties nuosprendžio.
Tačiau, anot Žižeko, „tik pradedant Wagnerio operomis pats muzikinis tekstas yra tiesiogiai seksualizuojamas". Pasak jo, „Lohengrino" ir „Tristano" uvertiūrų struktūra yra orgazminė. Jis rašo: „Wagnerio muzikoje dominuoja vidinės įtampos auginimas ir jos orgazminis išrišimas". Žižekas knygoje smulkiau paaiškina, kaip orgazminė struktūra reiškiasi muzikoje. O kiek toliau rašo: „Šostakovičiaus „Ledi Makbet" žengia dar vieną radikalų žingsnį, muzikinėm grafinėm priemonėm vaizduojant lytinį aktą." Trečiajame Šostakovičiaus operos paveiksle orkestre kone grafi???kai atvaizduojamas pirmas aistringas pagrindinių veikėjų, Katerinos ir Sergejaus, mylėjimasis. Žižekas rašo: „Klausydamasis šio orkestrinio paveikslo [...] jauti pagundą sutikti su draugu Stalinu, kai jis įsiutęs paliko Didįjį teatrą būtent po šios scenos ir savo begalinės išminties vedamas užsakė anoniminį straipsnį „Triukšmas vietoje muzikos". [...] Kaip rašoma straipsnyje, „muzika kvanksi, ūbauja, puškuoja ir dusta, kad kaip įmanoma tikroviškiau išreikštų meilės scenas". Prokofjevas ironiškai pakrikštijo Šostakovičiaus „Ledi Makbet" muziką kaip raidos stadiją tarp monofonijos ir polifonijos - pavadino ją „pornofonija"."

Grįžkime prie Kutavičiaus. Jokiu būdu nesiūlau Prokofjevo naujadaro taikyti „Lokiui". Juo labiau, kad Kutavičiaus muzikinis mąstymas yra ypač nutolęs nuo Šostakovičiaus ir jo estetikos. Tačiau pasiklausykime „Lokio" 1 v. finalo: ar jis jums neprimena „orgazminės" struktūros?
Priminsiu, šioje scenoje grafas pristato profesorių savo sužadėtinei. Ji šoka „Undinės šokį", susižeidžia pėdą, o tuomet pamatęs kraują grafas pripuola lūpomis prie žaizdos. Tuo metu choras stiprėjančios ritminės pulsacijos fone skanduoja „Meška su lokiu abudu tokiu".

Jei turite po ranka „Lokio" CD, palyginkite 1 v. finalą su 2 v. tuoktuvių scena. čia po priesaikos Julija, grafas ir juos sutuokęs profesorius unisonu užgieda „Veni sancte spiritus", choras atlieka protestantiškąjį choralą („Širdimis susigiedokim, eidami keliu Dievo"). Tai lyg ir „susitaikymo scena", kurios šaknys operos tradicijoje - didieji Mozarto susitaikymo ansambliai jo operų finaluose arba trio iš Strausso „Kavalieriaus su rože" (šis trio, pasak Žižeko, turi priverstinio pasirinkimo struktūrą; priverstinis pasirinkimas - tai „laisvas" neišvengiamybės pasirinkimas, ką matome ir Julijos atveju „Lokyje"). Tačiau tuoktuvių idilę netrukus sugriauna grėsmingi styginiai. Taigi, tuoktuvių - legitimuoto grafo ir Julijos susijungimo - ramybė pasirodo esanti anemiška, netikra. O tiesos akimirkos - tai grafo žodžiai „O Julija, undine mano! Netiesa, kad tavo kraujas šaltas. Jaučiu, jis šiltas, tirštas ir stiprus, kaip brangūs vynai..." Kaip ir iš karto po to skambanti Julijos arija „Nurimk, širdie!" nerismatingo styginių judėjimo fone. Po šių „tiesos akimirkų" vyksta vestuvių puota su orkestrėliu ant scenos kaip ir Bergo „Voceke", girdime „kreivą" polonezą. Puotą nutrauka žinia apie nužudytą grafaitę, bet ne tai yra kulminacinis sprogimas. Įtampa pašoka, su šūksniu „Lokys!" pasirodžius pamišusiai grafienei, bet tikroji kulminacija, po kurios jau seka tikrasis atoslūgis, - tai mirtinas grafienės šūvis į sūnų. Operą baigia epilogas: choro giedamo protestantų choralo fone prancūzų kalba skaitoma ištrauka iš M?©rim?©e novelės - iš pradžių nutyla choras, tuomet skaitovo balsas. Galbūt operos moto kompozitorius įdėjo į finalinio choro lūpas, šiam rečituojant eilutę iš „Tėve mūsų" - „ir atleiskit mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams"?..

Kodėl „Lokiui" mėginu taikyti žižekišką „seks-operos" etiketę? Pirmiausia - čia apstu froidistinių motyvų. Pavyzdžiui, grafo dvilypumas (operoje veikia grafas ir jo antrininkas): grafo žvėriška prigimtis traktuojama ne kaip idiliškos (pagoniškosios) jungties su gamta išraiška (kuri buvo būdinga poetui Strazdui operoje „Strazdas - žalias paukštis"), bet labiau įkūnija nevaldomus ir tamsius pasąmonės impulsus. Visa opera - tai iš esmės grafo kelionė į mirtį, kuri yra lygiagreti jo keistiems seksualiniams troškimams: jis yra apsėstas minties apie baltą grafaitės odą ir jos gyslose pulsuojantį kraują - „šiltą ir saldų". Jo santykyje su motina savotiškai „apžaidžiamas" Edipo kompleksas: pamišusi grafienė sūnuje mato ją išprievartavusį lokį ir visą operą siekia jį nužudyti, o finale įvykdo savo nuosprendį (ko M?©rim?©e novelėje, beje, nėra). Be to, operoje akcentuojamas fetišistinis momentas, kai tiek sužadėtinė, tiek motina grafo suvokiama kaip „dalinis objetas". Vienu atveju - tai „oda ir kraujas", antru - tulžies skonio krūtis (scenoje su antrininku grafas dainuoja: „Ir vėl ji, motina, mane krūtim maitino, o iš krūties karti tulžis man gomuriu tekėjo"). „Dalinius objektus" ypač išeksponuoja ir operos scenografija - viso spektaklio metu Mindaugo Navako kurtose vaizdo projekcijose keičiasi įvairūs išdidinti objektai (plaštaka, pistoletas ir t. t.).

Tiek dėmesio tamsiajai, slaptajai žmogaus prigimties pusei, kiek matome „Lokyje", iki tol lietuviškoje operoje nebuvo. Bent didžiosios scenos joks panašus Lietuvos autorių kūrinys iki tol nebuvo pasiekęs.? O performuluojant paantraštės klausimą, ar „Lokį" iš tiesų galėtume laikyti tradicine opera, turėtume atsakyti, kad šis kūrinys yra tradicinis tiek, kiek mūsų laikais įmanoma sukurti tradicinę operą. T. y., operą, išaugusią iš Bergo, Strausso, kitų dvidešimtojo amžiaus operų patirties, kuri, savo ruožtu, formavosi Wagnerio, Puccini, Mozarto ir kt. operų pagrindu. Kitas klausimas galėtų būti - kiek „Lokys" sukaupė lietuviškos operos tradicijos. Bet tai jau būtų kita tema.

Beata Baublinskienė, Lietuvos muzikos Antena

Tekstą kopijuoti, publikuoti ar kitaip naudoti be autorės sutikimo griežtai draudžiama.

grįžti

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f