Laimutė Ligeikaitė
Tam tikri „Gaidos" virsmai

Festivalis „Gaida" - tai reiškinys, jau nusipelnantis išsamesnių studijų, nors kokiais nors būdais susisteminti tą bekraštę naujų kūrinių, pavardžių, stilių, žanrų, atlikėjų gausos jūrą neįmanoma, arba reiktų tam skirti kelerių metų darbus. Tiesa, būta turiningų pamąstymų ir diskusijų įvairių metų spaudoje. Tačiau festivalis, jau 20 metų nuolat mūsų - suinteresuotų aktualia muzika - lankomas, vis vien nusėda praeitin, kai ką visiškai nugramzdindamas, kai ką iškeldamas į paviršių. Neliesdama man nežinomų organizacinių vingrybių, pabandysiu pasidalyti mintimis, kokios salos šioje jūroje man vis dar matosi.

Prieš daugelį metų tuometiniuose Lietuvos kompozitorių sąjungos suvažiavimuose, plenumuose (gerai, kad nors tokie buvo) muzika ir net jos autorių švarkai tarsi buvo prigėrę sovietinio funkcionieriško kvapo. Nesakau, kad tokia dirva buvo beviltiška - joje gražiai išaugo jau kitaip girdimi ir užuodžiami tokie lietuvių muzikos perlai kaip Algirdo Martinaičio „Cantus ad futurum", Broniaus Kutavičiaus „Iš jotvingių akmens", Felikso Bajoro, Antano Rekašiaus, Vytauto Barkausko, Onutės Narbutaitės, Ryčio Mažulio brandūs darbai.

Jie pirmieji įžengė ir į tą Europai jau atsivėrusį „Varšuvos rudenį", kurio „baltai" pavydėjome lenkams, pasakydami (nors truputį ir pameluodami): štai kokia savita, nauja ir nesupančiota yra lietuviška muzika. Šitai ištarti - sau patiems ir Europai - pirmiausiai norėta ir 1991-aisiais pradėtame rengti festivalyje „Gaida". Nepriklausomybės ir demokratijos pradžioje atsivėrė valstybės š?aizdos ir randai, o mūsų muzika, atsidūrusi naujoje socialinėje ir kultūrinėje tikrovėje, blaškėsi ieškodama tinkamų naujų modelių aktualaus muzikinio gyvenimo terpei su atsinaujinusia Lietuvos kompozitorių sąjunga, bet su silpnomis kitomis profesionaliojo meno institucijomis, slūgstančiu visuomenės entuziazmu, jau ką kalbėti apie menką lietuviškos kultūros sociologijos tradiciją ir pan. O ką tik gimusiai „Gaidai" teko iškart spręsti savotiško dvilypumo problemą: kaip esant lietuviškos muzikos festivaliu kartu tapti ir prestižiniu tarptautiniu renginiu. Jau antroje „Gaidoje" buvo radikaliai pasukta prie europinio modelio, vykusiai susidraugauta su skandinavų (taip pat latvių, estų) kompozitoriais ir pasiskelbta „Tarptautiniu Baltijos muzikos festivaliu".

Dabar, palyginus pirmąsias „Gaidas" su paskutinėmis, kaip ant delno ir pačios Lietuvos kultūrinis virsmas. Personifikavusi kintantį įvaizdį, matyčiau tarsi naivią, rimtą, „nesugadintą" provincijos panelę, kuri pamažu tampa racionalia, ryškia, Europos mados vėjus gaudančia studente. Nueitas kelias - nuo keleto pirmųjų, tarkim, Felikso Bajoro sudarytų programų, kuriose skambėjo daugybė naujų ir nenaujų lietuvių autorių kūrinių (kaip Juliaus Juzeliūno „Patarlių simfonija", Osvaldo Balakausko „Veda - Seka - Budi", Felikso Bajoro „Missa in musica" ir kt.), nuo Mindaugo Urbaičio organizuoto 1993-iaisiais, kai vis dar nebuvome įdomūs užsienio svečiams (daugelis kviestų neatvyko) ir kai programoje sužibėjo nebent Witoldo LutosÅ‚awskio IV simfonijos atlikimas bei duetas iš JAV „Basso Bongo", iki tiesiog urbanistinės „Gaidos" 2009-aisiais su visomis Steve'o Reicho „City Life", Esa-Pekka Saloneno „Los Andželo variacijomis", ar Julios Wolfe kompozicija „Degalai" - yra neabejotinai reikšmingas ir nuolat atveriantis naujas erdves ne tik augančiai kūrėjų kartai, bet brandinantis ir visuomenę, vis dar besipratinančią būti pasaulio kultūros kontekste. Kitados tik svajojome, o dabar Vilniaus grindinį jau mina tokios pasaulio asmenybės kaip Krzysztof Penderecki ar Steve Reich, ką kalbėti apie atlikėjų žvaigždyną, kurie noriai groja mūsų autorius ir bendradarbiauja su mūsų muzikais. O ar seniai Lietuvoje buvo sunku rasti šiuolaikinei muzikai angažuotus atlikėjus? Ar seniai žlugo šiuolaikinių mūsų operų pastatymai, nes nebuvo kam jas dainuoti?

Vis dėlto nostalgiškai pamenu pirmuosius koncertus jaukioje Menininkų rūmų Baltojoje salėje (dabar LR Prezidentūra), Valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Didžiojoje salėje, Filharmonijoje bei kitur: jie taip glaudžiai subūrė akademinės muzikos profesionalus, profesūrą, muzikologus, aktyvesnius studentus. Ateidavo tie, kurie tikrai tuo gyveno. Todėl ilgainiui pradėta verkauti dėl nepilnų salių, diskutuoti apie kūrėjų ir visuomenės atotrūkį, apie elitinės muzikos problemą, apie festivalio rengėjų klaidas ir nuodėmes. Nesu tikra, ar versdamiesi per galvą, kad festivalis būtų „prieinamesnis platesnei visuomenei", išsprendėme visas tas problemas.

Visuomet buvau nemasinio (elitinio) renginio - kaip aukščiausio ir svarbiausio moderniosios kūrybos taško - šalininkė, nors gerai suvokiu, kad tokie reiškiniai neišsilaiko be valstybės paramos. Gelbsti nebent rėmėjai ir gera reklama. Tad aplankiusi, pavyzdžiui, 2008 m. „Gaidą", tąkart virtusią ISCM „Pasaulio muzikos dienomis", ir truputį supykusi dėl nutolusios nuo akademiškumo jų programų krypties (beje, prisidėjus dar vienam „Gaidos" šeimininkui - „Vilniaus festivaliams", programų pobūdis akivaizdžiai kito), prisipažinsiu, kapituliuoju. Todėl, kad liko šviesus įspūdis to koncertus aktyviai lankančio intelektualaus, įžūlaus, smalsaus jaunimo, kuriems reklamose buvo siūloma „į renginį įsigyti „greituką" - greitą ir smagų elektroninį bilietuką". Jie čia netgi rado ko ieškojo - nes žinojo ir Luciano Berio, ir Johno Adamso, ir Jonatahno Harvey'aus, ir kitų eksperimentatorių pavardes. Arba neradę ko ieškojo, dėkui Dievui, nespjovė į šiuolaikinę muziką, o palaukė pavasario ir savosios „e. muzikos". Manyčiau, „Gaida" tuomet įvykdė vieną iš svarbiausių misijų - pritraukė publiką ir bene pirmą kartą pagalvojo apie jaunimą. Bet kas iš to - vis vien jaunoji publika, „nokautuota" paskutinės švietimo reformos, jau išvažiavo studijuoti į užsienį...

Būta ir iš esmės nesusitupėjusių festivalių. Daug diskusijų sukėlė 1996-ųjų „Gaida". Debiutuojančio festivalio direktoriaus Šarūno Nako koncepcija tuomet buvo tarsi ir puiki: sustoti ir apsidairyti, ką turėjome, ką turime, kas aplinkui. Tačiau ji nukentėjo ne tik dėl daugeliu atvejų nekokybiško muzikos atlikimo ir renginių chaotiškumo. Koncertų skirstymas tokiomis temomis, kaip „lietuvių moterų kamerinė kūryba", arba „bandymai apžvelgti", dabar (o ir tuomet) atrodo vaikiški pažaidimai į madą beateinančia feminizmo tema, arba piktdžiugiški kepšnojimai vadinamiesiems „tarybiniams" kompozitoriams. Buvo bandyta „apžvelgti" ne pačius geriausius jų kūrinius. Dabar man gėda dėl tarsi išprovokuoto nepagarbos „praėjusiems" šešėlio. Kai mūsų scenose kartais (dažniausiai jubiliejų progomis) skamba XX a. lietuvių klasika - džiaugiuosi ta proga, kuri man iš naujo atveria Juozo Gruodžio, Stasio Vainiūno, Balio Dvariono, Antano Račiūno ir kitų tosios kartos autorių kūrybos gelmes, spalvas ir prasmę, apie juos vadovėliuose ir mokyklose tik formaliai išmokstamos pamokos, o jų šedevrai net ir ideologinių suvaržymų ir uždaro muzikinio gyvenimo kontekste išsiskiria savita menine raiška, skoningu modernumu, giliu dramatiniu mąstymu. Jau ką kalbėti apie retai girdimus ir ypatingo dėmesio vertus Julių Juzeliūną ir Eduardą Balsį, kurių kūrybai vis dėlto „Gaidose" buvo skirta gan pagarbi vieta.

Šie „senieji", „Gaidos" formatui netinkantys autoriai, kaip žinia, ir sudaro lietuviškos kompozicinės mokyklos pamatą, apie kurį anksčiau buvo ne kartą diskutuota įvairiose muzikologų konferencijose. Iš jo išaugo arba neabejotinai buvo veikiamos ištisos kūrėjų kartos: ir „trejetas", ir vadinamieji „naujieji romantikai", ir „mašinistai", ir visi pavieniai niekam „nepriskirti" kompozitoriai. Vėliau jaunoji karta veržėsi „pas Balakauską", „pas Janeliauską" ir pan. Nors buvo gaudyte gaudomi visi įmanomi Vakarų avangardo pavyzdžiai, vis dėlto mokomasi iš savųjų. Per du dešimtmečius „Gaida" atnešė naują „mokyklą": G?©rard Grisey, Wolfgang Rihm, Horatiu Radulescu, Mauricio Kagel, Peter E?¶tv?¶s... ir t.t., kurių įtaka jaunųjų lietuvių kompozitorių kūrybai jau aiškiai jaučiama, nors dar šiek tiek eksperimentinė ir paviršutiniška, nelyginti madingas rūbas. Ir puiku, nes jį galima bet kada nusimesti ir stengtis ieškoti savo tapatybės. Tik jau ne tokios, kokią kitados atrado Bronius Kutavičius, o sukirptos pagal vakarietišką muzikos funkcionavimo modelį ir naujas „stiliaus taisykles", su „Gaidomis" („e. muzika" bei kitais festivaliais) vis giliau įsitvirtinančias Lietuvoje. Drįstu pranašauti: jeigu rasis idėjų, kada nors vėl kils naujas stilistinis judėjimas, sekantis Algirdo Martinaičio ir Vidmanto Bartulio, maištavusių prieš racionalią vakarietišką dogmą, pėdomis. Nes ir dabar abejoju, ar jau apsisprendėme, kas „aktualiau" - „Degalai" ar „Paskutinių sodų muzika"?

Vienas iš didžiausių „Gaidos" užgyventų turtų - operų, teatro, šokio, multimedijos projektų, „koncertinių teatrų" (Anthony de Mare), „inscenizuotų koncertų" (Heiner Goebbels staged concerts) ir kitų įvairiausių integruotų muzikos formų vakarai. Tarp įdomių užsienio projektų festivalio koncepcijose „nepaskendo" ir lietuviški: ir kuklūs koncertiniai operų atlikimai (Eduardo Balsio „Kelionė į Tilžę", 1999), ir koncertinės operos žanras (Osvaldo Balakausko „Tolimoji", 2002), ir Rasos Zurbaitės vaikiškos „operėlės" (1996, 2000), ir klasikos, folkloro, džiazo, elektronikos, world music miksai (Lino Rimšos ir Lino Paulauskio „Opera in da House", 2002 ir „Die Welt ist Traum(a), 2004). Kaip didžiausią dovaną šioje srityje „Gaida" pateikė Broniaus Kutavičiaus operą ?€??Lokys" (2000). Opera (rež. Jonas Jurašas) tapo ne tik vienu iš ryškiausių šiuolaikinės šio žanro lietuvių kūrybos pavyzdžių, bet ir bene vienintelė, gimusi „Gaidoje", sensacingai ilgai išsilaikė Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare.

Teatriško profesionalumo dozę ir neįprastų bruožų festivaliui suteikė koprodukcija su Oskaro Koršunovo teatru, kai sceną išvydo Vykinto Baltako „Cantio" (2004), Gintaro Sodeikos „Vienatvė dviese" (2004), keistoji Igorio Stravinskio „Mavra" (2005), taip pat vienas iš originaliausių reiškinių, kada nors matytų „Gaidoje" - Antano Kučinsko ir Birutės Mar „Grimo opera" (2004-ųjų „Gaidos" užsakymas). Atrodo, rimtai pabandyta muzikos festivalį prilyginti dramos / operos / teatro spektakliams, įprastas „muzikos", „koncerto", „kompozitoriaus", „atlikėjo" sąvokas išplečiant į jau kitokių kategorijų lygmenį. Kūrybinių iššūkių požiūriu tai - neabejotinai teigiamas poslinkis, juolab kad festivalis pademonstravo pajėgiantis tokius projektus įgyvendinti. Naujų moderniosios muzikos formų gyvavimo paieška ne pro šalį ir lietuvių autoriams. Tačiau festivaliui linkėčiau neprarasti žanrų pusiausvyros, nesumenkinti „grynųjų" žanrų vertės ir lengvai nepasiduoti publikos provokuojamai tendencijai pirmenybę teikti vizualizuotiems ir verbalizuotiems muzikos projektams. Mat šie yra paklausūs, sudomina žiniasklaidą ir pritraukia žiūrovus. Būtent žiūrovus, o ne klausytojus.

Vis dėlto, giliausią įspūdį paliko būtent sintetinio žanro, tik jau kitokios koprodukcijos akcija - Vidmanto Bartulio opera pagal Eugčne'o Ionesco absurdo pjesę „Pamoka", realizuota su Valentinu Masalskiu ir „Menų sambūriu" (1996). Nereikalavusi ypatingų sąlygų, kukliai atlikta tarp šaltų Šiuolaikinio meno centro sienų, netgi nepanaši į operą (anot Vidmanto Bartulio, „šis žanras, atlikęs savo vaidmenį praėjusiose epochose, išsigimė"), „Pamoka" paveikė mano posovietinę postmodernistinę sąmonę labiau nei tobuli, didingi, brandūs ir kitaip vertingi kūriniai. Iki šiol nežinau kodėl. Galbūt todėl, jog pati absurdo stilistika turi kur kas stipresnį užtaisą, sodresnį prasminių ženklų ir simbolių krūvį. Nuo tada, kai pasaulio scenas sukrėtė Samuelio Becketto „Belaukiant Godo", Albert'o Camus, Jeano Genet, Haroldo Pinterio ir kitų rašytojų pjesės, o vėliau ramią lietuviško teatro tėkmės vagą drastiškai pakeitė „gerbiamas maištininkas" Oskaras Koršunovas su Daniilu Charmsu, kompozitoriai netruko pasinaudoti panašių pjesių paveikumu ir tas groteskines erdves užpildė atitinkama savita muzikos dramaturgija bei raiška.

Efektingų siurrealistinių, makabriškai ironiškų instrumentinio teatro kompozicijų meistras Vidmantas Bartulis „Pamokoje" bene sėkmingiausiai užčiuopė bendrą absurdo literatūros ir muzikos vardiklį ir pagal Eug?¨ne'o Ionesco pjesę pats parašė libretą, pasirinkęs originalų teksto intonavimo būdą, o gyva muzika šiame ?€??beviltiškame rituale", kaip po premjeros spaudoje rašė muzikologė Daiva Budraitytė, „dėl improvizacinių išpuolių ir tam tikrų pažįstamų muzikos ženklų tapo sugestyviausiu tarpininku tarp intonuojamo teksto ir fonogramos, įgavusios metafizinę kokybę, stebint lėtą mirtį, egzistencinis šaltis buvo juntamas dar labiau, jis įsiskverbė į muzikos garso substanciją, muzikos plėtrą bei tėkmę". Tačiau š?įkart, nesigilinant į muzikinės sandaros niuansus, svarbu pripažinti socialinį ir kultūrinį tokių kūrinių aspektą. Kaip yra sakęs kitas įvairiomis operos traktuotėmis „žaidžiantis" kompozitorius Antanas Kučinskas: „Man absurdas - viltingas santykis su aplinka, būdas sugriauti iliuziją, kad būtų sukurta nauja iliuzija." „Pamokos" paveikumas tikriausiai ir išsiskyrė tuo, jog pataikė į aplinkos, dvasinio nihilizmo ir išsisėmusių idėjų foną. Nors groteskiškas visuomenės atvaizdas mene - tarsi jau atgyvenusi metafora, tačiau tai itin jautrus signalas kiekvieno mūsų asociatyviam, pasąmoniniam pasauliui, kas yra tiesioginis ryšys su meno kūriniu. Tai dirva gimti naujam siurrealizmui, kurio šiandien reikėtų, pasak to paties Eug?¨ne'o Ionesco, „dar galingesnio, dar laisvesnio, griaunančio logines, politines, revoliucines, buržuazines prielaidas, ideologines nuostatas, netikrą racionalizmą" („Metai", 2010, nr. 4).

Tikrai nemanau, kad „Gaida" pradėjo ar kada nors pradės deklaruoti kokį nors Sturm und Drang, nes festivalio funkcija, kaip žinia, pateikti naujos lietuvių ir pasaulio muzikos panoramą. Netgi negalėčiau konkrečiai apibrėžti, kokį naujosios muzikos įvaizdį Lietuvoje festivalis įteisino per 20 metų. Tačiau viena akivaizdu: visuomenėje susikūrė nauji politiniai ir kultūriniai „elitai", formuojantys ir naują kultūrinę ideologiją. Ji tiesiogiai liečia ir „Gaidos" būtį. Tikiuosi, kad nauji virsmai nesukurs tik „naujos iliuzijos", neprives iki aklavietės, o atvers vis naujas galimybes mūsų kompozitorių įvairiausių formų išsisakymams bei jų sklaidai visuomenėje.

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f