Zita Bružaitė
„9+7 atsakymai sukaktuvėms"

Dalia Kairaitytė, Martyno Aleksos nuotr.Sausio pabaigoje kompozitorė Dalia Kairaitytė pasitiko savo gražią sukaktį. Gyvenančios ir kuriančios Kaune kompozitorės bendraamžiai - tai naujojo romantizmo kompozitorių karta, (tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos kurso bičiulis Vidmantas Bartulis, kiti „Balsio vaikai") kurios estetinės nuostatos, muzikos kalbos žodynas formavosi praeito šimtmečio aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Dalios Kairaitytės kūrybos kraitėje vyrauja vokalinė, kamerinė instrumentinė bei chorinė muzika, pasižyminti poetizuotu muzikos turiniu. „Chorinė muzika - viena iš mano kūrybos dominančių. Choras - tai nepaprastai lankstus ir turtingas muzikos instrumentas, galintis perteikti visą žmogaus jausmų bei minčių skalę. Aš myliu šį instrumentą, nes savo išraiškos galimybėmis choras nusileidžia tik simfoniniam orkestrui" (D. K.). Ne kartą Dalia yra pažymėjusi, kad kūrybines inspiracijas lemia impresyvūs gamtos peizažai, miško ir jame esančių gėrybių visuma, pripildanti jos gyvenimą ramia būtimi ir vidinės darnos jausenomis: „Esu miško žmogus: ten gimiau, augau, ten - savęs suvokimo ir žmogiškų patirčių pradžia; pirmuosius garsų sąskambius išgirdau taip pat ten. Galbūt todėl ir šiandieną niekur kitur negaliu išgyventi tokio svaiginančio laisvės ir amžinybės pojūčio - tik būdama miške, tik liesdamasi prie medžio kamieno." (D. K.). Ištikimiausiais ir artimiausiais Dalios Kairaitytės gerbėjais ir atlikėjais galima pavadinti Vilniaus moterų chorą „Liepos", kuris daugelį kartų dainavo kompozitorės „Tris ciklus", įrašė jos chorinę muziką į kompaktines plokšteles. Anot šio choro meno vadovės ir dirigentės Audronės Steponavičiūtės-Zupkauskienės, Dalios Kairaitytės kūriniai „Vakaras", „Iki šv. Jono", „Burna burna", „Ant arklio jojo" su didžiausiu pasisekimu skambėjo chorų konkursuose Lietuvoje ir užsienio šalyse, žavėjo klausytojus savitu emociniu pasauliu. Vokaliniai muzikos kūriniai sukurti A. A. Jonyno, J. Degutytės, S. Gedos, L. Gutausko ir savais poetiniais tekstais. „Kūryba yra žmogaus savitas žvilgsnis į pasaulį ir save. Kūryba - tai intelekto ir jausmų harmonija. Tokios mintys iškyla artimiau susipažinus su D. Kairaitytės chorine muzika" - teigia menotyrininkė Lina Dumbliauskaitė.
Muzikos komponavime Dalia Kairaitytė sakosi pripažįstanti tvarką, tačiau ji reikalinga veikiau kaip tinkamiausias būdas meninės idėjos išraiškai, o ne parodomajai vienokios ar kitokios sistemos vitrinai. Tonalumas ir aiškus melodijos reljefas, melancholija, nuosekliai perauganti ar ūmiai užklumpanti savo dramatiniais kirčiais bei plonai nubrėžti šaipokiški ironijos kontūrai, stilingas disonanso-konsonanso koreliacijos principas būt??³ kompozitorės kūrinių skambesio bendrybės, iš kurių kiekvienoje kompozicijoje kuris nors komponentas pabrėžiamas labiau, individualiau. Kompozitorė teigia, kad jai kūryba - ne žirgų lenktynės: kas greičiau, kas daugiau, kas pirmas, o ramus ir ilgas kelias, nesibaigiantis savęs identifikavimo procesas. Todėl tokioje neskubrioje minčių tėkmėje, palaipsniui virstančioje garsais, sąskambių junginiais, Dalia Kairaitytė vengia išorinio blizgesio, teatrališkumo, atviro pokštavimo ar kitų bereikalingų efektų. Tokiais pavyzdžiais galėtų būti tie kompozitorės kūriniai, kuriuos ne kartą pati yra pavadinusi „randais", giliau ar mažiau pastebimai įrėžtais gyvenimo pakelėje: „Monochromatinę sonatą" smuikui solo, „Penkis madrigalus" kameriniam chorui, „Krantų kantatą" balsui ir kameriniam ansambliui, ciklą „Akimirkos" ir „Patarlių knygą" moterų chorui, „Balto žmogaus sapną" styginių kvartetui, elegiją altui ir simfoniniam orkestrui „Kai paukščiai palieka namus", „Ave Maria" balsui ir fortepijonui.
Greta kūrybos Dalios Kairaitytės gyvenime „išsirikiuoja" nudirbti ir tebedirbami darbai, įvairi veikla: Lietuvos radijo ir televizijos komitetas (1980-1982), Kauno J. Gruodžio konservatorija (nuo 1991 m.), pirmininkavimas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui (1994-2001), šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti", vadovavimas tęstiniam Kauno menininkų namų projektui „Kūrybos valanda", muzikos vakarų ar koncertų vedimas, straipsniai kultūrinėje žiniasklaidoje (apie 60 straipsnių įvairiomis muzikinio gyvenimo temomis, recenzijų, interviu su muzikais paskelbta leidiniuose: „Kauno diena", „Kultūros barai", „Literatūra ir menas", „7 meno dienos", „Nemunas" ir kt. ).
Kol subręs gimtadienio įprasminimo formos ir užsipildys kompozitorės kūrinių turiniu, kilo sumanymas ne tik pasveikinti Dalią Kairaitytę su gimtadieniu, bet ir trumpai pakalbinti apie kūrybinio kelio pradžią, jame sutiktus mokytojus, savo kūrinius, mintis, iš kurių radosi ir nuolat pildosi gyvenimo patirtis, idėjos sumanytiems darbams. Dialogo formą padiktavo vienas praeities momentas, kuomet daugiau kaip prieš 20 metų mane, tik ką ??¯stojusią į Lietuvos kompozitorių sąjungą, Dalia Kairaitytė (tuo metu - LKS Kauno skyriaus pirmininkė) kalbino ir kaip jauną kūrėją pristatė Kauno miesto visuomenei dienraštyje „Kauno diena" (Dalia Kairaitytė. „Atverki duris tylai, pasodinki pačiam vidury...", Kauno diena, 1996 06 01, Nr. 127). Pavarčiusi nuo laiko jau spėjusius išblukti laikraščio puslapius, sugalvojau tuos pačius devynis klausimus, pateiktus anuomet man, kai kuriuos truputį perfrazavus „atsukti" sukaktuvininkei ir papildžius septyniais naujais klausimais pristatyti nūdienos Dalios Kairaitytės portretą.
Ir, žinoma - linkėjimai... Kažkur teko skaityti Dalios Kairaitytės išsakytą mintį, kad negalinti aprėpti visko, o tik tiek, kiek leista ir kiek apšviesta... Todėl norėtųsi palinkėti, kad būtų leista aprėpti tiek, kiek reikia... muzikaliai kompozitorės šeimai, kiek būtina kūrybiniam įkvėpimui ir jį lydimiems darbams.

Žinau, jog Tavo kelias pasirenkant kompozitorės profesiją nebuvo visai tiesus. Kur jo pradžia?

Kiekvienas kelias prasideda nuo mažo takelio, o tas takelis vingiavo per miškelį, per pievas, palei kurkiančią pelkę ir šimtametes liepas. Mėgstamiausiu vaikystės žaislu buvo mažutis „Honner" firmos akordeoniukas, paskatinęs pirminį, savaimingą kūrybos pradą. Baigus vaikų muzikos mokyklą, muzika ilgam liko antrame plane. Paauglystėje visas laisvalaikis buvo skirtas sportui: baidarės, šaudymas, krepšinis... Saviveiklinis muzikavimas - tik mokyklos vakarėlių, klasiokų susibūrimų metu. Vidurinės mokyklos baigiamajame etape rimtai ruošiausi radioelektronikos studijoms, bet... Artėjant galutinio apsisprendimo akimirkai, viduje kirbėjusios abejonės sukėlė tikrą sumaištį. Ačiū klasės auklėtojui, kurio žodis buvo lemiamas - turiu eiti muzikos keliu. Įstojau į J. Gruodžio konservatorijos akordeono klasę, po metų perėjau į muzikos teorijos klasę. Tuomet norimos profesijos pasirinkimas tapo pasiekiamas ranka.

Ar galėtumei apibūdinti savo muzikos esmę? Kokį savo kūrinį laikai labiausiai pavykusiu?

Mano muzikos esmė slypi tam tikrame pastovaus dydžio santykyje tarp emocionalaus ir racionalaus prado, bet kaip tai nusakyti paprastais žodžiais, tikrai nežinau. Sunku įvardyti ir vieną labiausiai pavykusį kūrinį, užtat puikiai žinau, kuris labiausiai nepavykęs - tai koncertas keturioms valtornoms ir styginių orkestrui. Yra kūrinių, kuriuose po tam tikro laiko norisi kai ką pakeisti, pertvarkyti, bet... niekada to nedarau. Yra ir tokių, kurie man neužkliūva, tai gal jie ir yra labiausiai pavykę? Keletą tokių išvardinsiu: „Impro-vizija" fortepijonui, „Ave Maria" balsui ir fortepijonui, „Sidabro karoliais pabiro lietus ant pušų" balsui ir kameriniam ansambliui, „Balto žmogaus sapnas" styginių kvartetui, poetorija „Tvanas" simfoniniam orkestrui... - tai mano praeities ir dabarties ženklai.

Vienas išminčius yra pasakęs, kad muzikoje filosofijos yra tiek, kiek filosofijoje muzikos. Ar sutinki su šiais žodžiais?

Išminčius visuomet teisus. Bet, pažvelgus giliau, tai muzika šią dvikovą laimi, nes šių laikų kompozitorių kūrinių pavadinimai - labai „filosofiški". O jeigu dar kompozitorius pradeda aiškinti žodžiais savo kūrinio esmę ir prasmę, tai beveik jau turime įžangą į filosofinį traktatą. Tuo tarpu filosofinio veikalo, kuris vadintųsi koncertu arba simfonija, man skaityti neteko.

Pabandyk nusakyti, kaip išgirsti savyje naujo kūrinio skambėjimą. Ar dažnai tas skambesys būna jau kažkur girdėtas?

Man kūrinys dažniausiai prasideda nuo meninės idėjos, nors retkarčiais išeities tašku tampa ir harmoninė struktūra ar ritmo formulė. Muzikos radimosi procesas - laipsniškas; jame daug spontaniškumo. Konkreti kūrinio eiga „materializuojasi" iš nežinios, susilipina iš atskirų detalių. O apie tai, ar gimstančio kūrinio skambesys būna jau kažkur girdėtas, ar ne - aš tiesiog negalvoju. Žinau, jog nėra kelio, kuriu eičiau tik aš viena. Svarbiausia - galutinis rezultatas, kad kūrinio visuma nesubyrėtų į „kas?" ir „kaip?" Profesorius Eduardas Balsys sakydavo: „Autorius turi žinoti, ką jis norėjo tame kūrinyje atskleisti. Tik lygindami gautą rezultatą ir autoriaus tikslą, galime vertinti patį kūrinį".

Kuri meno šaka turi daugiausiai įtakos Tavo kūrybai?

Poetinė kalba yra giliai įsiterpusi ne tik į kūrybą, bet ir į gyvenimą. čia, matyt, kalčiausi tie vaikystės takeliai. Netgi atskiras žodis teikia labai daug kūrybinių impulsų, žadina vaizduotę, diktuoja konkrečius techninius sprendimus. Jaučiu žodžio skonį burnoje, girdžiu jo melodiją, galiu be galo mėgautis iš žodžio išplaukiančiomis reikšmėmis bei asociacijomis. Taigi žodis mano kūryboje patenka į tą „privalomąją" patirčių zoną dar „iki kūrinio".

Tavo Mokytojas E. Balsys teigė, kad eilės visada sužadindavusios muzikinius vaizdus, todėl mėgęs įvairias dainas: ir solines, ir chorui, tai pat išplėtotas liaudies dainas.?  Koks Tavo santykis su šiuo teiginiu? Galbūt yra ir kitų reikšmingų Mokytojo nuostatų, kurios įtakojo kūrybinį procesą, požiūrį, vertinimus?

Didelė mano kūrybos dalis taip pat susijusi su poezija: ir dainos, ir choriniai ciklai, ir stambesnės formos... Bet yra ir tokių, kurių poetinio teksto atsiradimą inspiravo muzikinės išraiškos dalykai („Vasaros laiškai", „Sidabro karoliais pabiro lietus ant pušų", daina „Tik raudonas vynas" ). O prisimenant savo Mokytoją, tai labiausiai anuomet jis imponavo savo žmogiškomis savybėmis: pagarbiu santykiu su studentais, atsakingu požiūriu į pedagogo misiją ir reiklumu ne tik sau. Profesorius tiesiog netoleruodavo, jei į pamoką atsinešdavai greitomis sukurptą darbelČ. Tai būdavo traktuojama kaip nepagarbos ženklas. Profesinį atsakomybės jausmą Mokytojas stengėsi įskiepyti visiems savo mokiniams, bet ar visiems tai prigijo, čia jau spręsti ne man. Eduardą Balsį kaip kompozitorių „atradau" šiek tiek vėliau ir šiandien, žvelgdama iš laiko perspektyvos, tikrai negalėčiau pasakyti, ar yra mokinių, aplenkusių savo Mokytoją.

Ką Tau reiškia atsitiktinumai kūryboje ir gyvenime?

Gyvenimas pilnas atsitiktinumų, kuriuos aš priimu lyg ženklus, liudijančius tikrovės daugiabriauniškumą. Bet kaip paaiškinti atsitiktinumus kūryboje, kai viską pergalvoji, numatai kūrinio kalbos atramos detales, formos modelį, tembrinį sprendimą... O, žiūrėk, pradedu konkrečiai rašyti, ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir vėl turiu viską „derinti" iš naujo. Manau, jog tokie dalykai nutinka daugeliui kūrėjų ir neįmanoma to paaiškinti protu, nes kūryba juk visuomet susijusi su tam tikromis mįslėmis, su paslaptimi. Muziką rašantis turi girdėti tai, kas dar nėra girdima.

Ar Tave kamuoja nepasitenkinimas suvokiant savo galimybių ribas?

Anksčiau to kamavimosi būdavo daugiau. Dabar tiesiog stengiuosi viską padaryti maksimaliai gerai, vengiu skubos ir paviršutiniškumo, todėl mano sąžinė - rami. O ribas turi visi, svarbu tik ir kūryboje, ir gyvenime nebijoti būti savimi.

Kaip jautiesi palaipsniui banalėjančiame ir agresyvėjančiame pasaulyje? Ar manai, kad menininkas gali išvengti visaapimančio aplinkos poveikio?

Taip, pasaulyje išties labai daug agresijos ir banalumo. Bet taip buvo dar pradžių pradžioje, tik mūsų žinojimo kojos buvo trumpesnės. Ir joks žmogus (nė menininkas) negali išvengti aplinkos poveikio. Žvelgiant filosofiškai, banalumą ir agresiją galima traktuoti kaip savotišką priešpriešą, poliarizuojančią visą kūrybinę erdvę. Kūrėjui nėra lengva nepasiduoti tų kraštutinumų spaudimui, tačiau vienokį ar kitokį pasirinkimą dažniausiai lemia kūrėjo santykis su savo gyvenimu.

Festivalis „Iš arti" yra Tavo kūdikis. Kas paskatino, kokia buvo jo pradžia?

Galvodama apie festivalį „Iš arti", visų pirma džiaugiuosi, jog tas mano kūdikis taip gražiai išaugo ir tapo girdimu akcentu Lietuvos muzikinės kultūros panoramoje. O pradžia buvo tikrai nelengva. Ano meto kultūros funkcionieriai apie šiuolaikinę muziką nieko nežinojo ir girdėti nenorėjo. Kiekvieną idėją, kiekvieną pradėtą darbą reikėjo ginti ir širdimi, ir kumščiu. Viena stipriausių paskatų festivalio atsiradimui buvo noras pažinti ir bendrauti su kitų šalių muzikais, norėjosi Kauno visuomenei pristatyti naujausius Lietuvos kompozitorių darbus, nes filharmonijos programose vyravo klasikinė muzika. Vilnius jau turėjo „Gaidą", tad mums buvo savotiškai pavydu. Taigi, gavusi menką finansinę paramą ir jausdama kolegų palaikymą, ryžausi festivalio „Iš arti" pradžiai. 1997 metai, lapkričio 12, 13 ir 14 diena - festivalio gimtadienis. Pirmaisiais „užsienio" svečiais buvo muzikai iš Estijos su Lepo Sumera priešaky.

Atlikėjai. Su kuo noriai eini į aljansą kurdama?

Kompozitoriui labai svarbu turėti atlikėją, kuriuo pasitiki, kuris geba įsigilinti į kūrinio sandarą ir maksimaliai perteikti emocinį turinį klausytojui. Aš visuomet įsiklausau į atlikėjo nuomonę ir vardan geresnio rezultato neretai tenka daryti tam tikrų pakeitimų. Galiu paminėti keletą muzikų, su kuriais rašydama kūrinį tariuosi - tai dainininkai Sabina Martinaitytė, Mindaugas Zimkus, choro „Liepos" vadovė, Kauno styginių kvartetas, „Vilniaus arsenalas".

Esi minėjusi, kad Tavo muzikoje visos natos yra Tavo, tačiau simfoniniame kūrinyje „Tvanas" ima ir išnyra čiurlioniški skambesiai. Kiek esi tarusi, kad „šito mano kūryboje nebus niekada", o paskui imi ir panyri į naujus potyrius?

Taip, kūrybos žmogui rizikinga daryti kategoriškus pareiškimus. Visą laiką esi ieškojimų kelyje, tačiau tam tikrame gyvenimo etape kristalizuojasi muzikos amato, kaip sakydavo Julius Juzeliūnas, dalykai. Bet, žiūrėk, prabėga dešimtmetis ir ateina noras „įsileisti" kažką naujo, kas praplečia arba susiaurina muzikos raiškos ribas. Taip atsitiko ir su čiurlioniškais skambesiais mano simfoniniame kūrinyje „Tvanas". Kažkada buvau nusistačiusi prieš itin racionalias muzikos struktūras, tačiau kai kurių kūrinių atskiri epizodai organizuoti būtent taip ( „Post tenebras lux", „Tvano" I dalis ). Tad geriau nestatyti aplink save jokių tvorų.

Jei šiandien reikėtų įvertinti savo kūrinius, kokias pozicijas paliktum ateičiai, istorijai, amžinybei kaip artimiausius, teisingiausius savo ir savo laiko liudijimus?

Meno istorijoje daugybė pavyzdžių, liudijančių, jog kūrėjai dažnai apsirikdavo vertindami savo kūrinius išliekamumo prasme. Todėl manau, jog kūrėjui užsiimti prognozėmis neverta ir netgi neetiška. Kūrybos ir laiko konfrontacija neišvengiama, todėl geriausias revizorius mūsų opusams galės būti tik Laikas, bet jau po mūsų.

Kiek komponavimo sistema lemia muzikos turinį? Kokių įdomesnių pavyzdžių galėtum pateikti, kurie galėtų tapti „raktu" muzikologams, besidomintiems Tavo kūryba?

Kad muzikos turinio nesuprastume kaip nors skirtingai, patikslinu - muzikoje galimas tik emocinis turinys. O kokiomis priemonėmis tą turinį geriausiai atskleisti, išryškinti, kuri komponavimo sistema būtų adekvati kūrinio emocinei raiškai - visa tai dažniausiai lemia intuityvus vidinis girdėjimas. Epizodiškai savo kūryboje esu naudojusi daugelį komponavimo sistemų: serializmą „Monochromatinėje sonatoje" smuikui solo, aleatoriką „Ilgesio dainose", sonoriką „Krantų kantatoje", repetityvinį minimalizmą „Impro-vizijoje"... Na, visko čia neišvardysiu. Tačiau tarp mano kūrinių nėra nė vieno, kuriame nuo pradžios iki galo būtų naudojamas kuris nors vienas komponavimo būdas. Bet kuri atskirai paimta komponavimo sistema man neįdomi, nes riboja muzikinės kalbos elementų santykių kaitą, eliminuoja įtampos lauką, kuris gali susidaryti tarp dviejų priešpriešų. Konkreti muzikinė kalba - tik kaip kūrybos galimybė, kaip materialusis muzikos kūnas, paklūstantis giluminei, neapčiuopiamai kūrinio prasmei. Galiausiai laiko išbandymus atlaikys ne tie opusai, apie kurių komponavimo sistemas muzikologai bus prirašę analizių bei traktatų, o tie, kuriuos noriai gros ir dainuos muzikos atlikėjai.

Kokias mintis (be klausimų), kokią žinią norėtum perduoti mums visiems - kaip įžvalgą ar linkėjimą?

Mūsų laikų žmogus - apsėstas skubos, nerimo, baimių... Informacijos lavina masinių komunikacijos priemonių pagalba gožia žmogaus dvasinio intymumo erdvę. Visa tai neišvengiamai įtakoja ir kūrėjo situaciją nūdienos pasaulyje. Daugelis menininkų bet kokia kaina siekia kitoniškumo, naujumo. Jų kūryba tampa nuolatinio eksperimentavimo įkaite, todėl joje nebelieka vietos dvasinei žmogaus patirčiai. Sumenksta meno komunikacinis lygmuo ir „ratas" užsidaro. Suvokdama, jog nė vienas iš mūsų negalime atsiriboti nuo savojo laiko „spaudimo", vis dėlto manau - kūryboje galima eiti į priekį, net ir grįžtant atgal.

Keletas mielų Tavo posmų, galbūt padėsiančių sušilti žemos ir pavasario kryžkelėje.

Ilgai dvejojau dėl savo posmų „išviešinimo". Nelaikau aš savęs „poetessa", bet man kartais būtina per eilėraštį „nuleisti garą" kita linkme. Tad surašysiu keletą posmų. Tiek to...

Vasaris, baigiasi žiema,
o danguje aplūžusi delčia
lyg jūros milžino akis
juodais šešėliais žemėn kris.

Ir bus šiek tiek graudu,
kai naktimis be jokio garso
sapnų keliais nuskriesiu iki Marso,
bet ten nebus nei medžių, nei kalnų...

todėl kartoju nuolat sau -

Įsigyvensiu į žiemos peizažą,
jame tiek daug baltumo ir tylos
aplink veidai tikri, be makijažo
tiesos žodžius man atkartos.

O vėjai stūgaus pakiemiais,
vasaris baigiasi, žiema praeis,
tik šerkšno pėdsakai plaukuos
be gailesčio mane išduos.

* * *

toks gyvenimas - kaip sniegas šaltas
toks gyvenimas - kaip vasara žalia
nesiskundžiu, niekas čia nekaltas
kad praėjo šitiek metų pro mane

tik svarbu, kad mintys nepaklydo
tarp palūžusių iš nevilties žmonių
kai žinau - nėra man kelio kito
žodžiai kyla iš tiesos gelmių

toks gyvenimas - sunkus kai jėgos senka
toks gyvenimas - šviesus kai tu šalia
patikėki, visko man tikrai užtenka,
nes už meilę gražesnių dainų nėra.

* * *

rašau šį laišką o tikrus jausmus slepiu
nes jie per sunkūs man lyg švinas po kaklu
jie greitai kinta maišosi su ugnimi
jie kaip laukiniai žvėrys - nuolat alkani

jausmai neklausia ar priimti juos gali
jie lyg nusėdęs dumblas pelkės vandeny
kurs tuoj susidrumsčia jei eidamas krantu
paleisi akmenį ar įsibrisi tu

norėdamas pažvelgt į atspindį dangaus
bet sudrumsti ir mirgantys vaizdai apgaus
taip ir jausmai staiga sukilę iš gelmių
jei pasiduosi jiems nuves ne tuo keliu

* * *

žiemos naktis juodais klavišais bėga
barstydama krištolinius garsus
jie aikštėse pasislepia į sniegą
ir šiurpuliais nueina per padus

kaip valkatos kaip tie benamiai lietūs
jie slankioja nedrąsiai patvoriais
sušlapę alkani neranda vietos
ir tikisi gal juos kas nors įleis

vidun kur židinio šviesoj rojalis
seniai užmiršęs buvusias aistras
garsai tik jie vieni prikelti gali
jausmus kadais sudėtus į gaidas

fis-moll tonacijos šviesus ažūras
lengvai pasklinda po visas kertes
banguojantis ir amžinas kaip jūra
grąžina mus į tolstančias erdves

bet būna kartais kai garsai užmiega
Šopeno valse pasijose Bacho
tuomet sunku ir nesinori nieko
jaučiu - pasaulis manyje apako

tik šiurpuliai nueina per padus
jie aikštėse pasislepia į sniegą
barstydama krištolinius garsus
ir vėl naktis juodais klavišais bėga

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f