Grįžti

APIE MUZIKÄ„, KšRYBÄ„, JUBILIEJINES SUKAKTIS IR KITUS SMAGIUS DALYKUS...

Šiais metais keli lietuvių kompozitoriai švenčia svarbias sukaktis. Viena jų yra Gintaro Samsono pusšimčio metų jubiliejus, kuris bus paminėtas šį penktadienį,? kovo 16 dieną, Šokio teatre. Ta proga nusprendžiau šiek tiek pašnekėti su kompozitoriumi, kuris visai neatsitiktinai yra mano tėtis, apie muziką, kūrybą, gyvenimą ir kitus smagius ir nelabai smagius dalykus prie skanios arbatos puodelio.

Kaip jaučiasi kompozitorius, girdėdamas savo kūrinį? Apie ką tuo metu jis mąsto? Mintyse keikia atlikėjus, rašo jį iš naujo ar svajoja, kad jis kuo greičiau baigtųsi?

Iš kur žinai? Tiesą sakant -? viską. Na, atlikėjus gal mažiausiai keikia. Kartais keikia save, kad nepadarė taip, kad atlikėjas negalėtų kitaip pagroti. Bet atlikėjai gudrūs -? va, randa jie skylių, nišų, kaip išsisukti. Vienąkart parašai vienaip - jie pagroja priešingai, kitąkart parašai taip, kaip jiems išaiškinai, tai jie vis tiek pagroja priešingai. Bet tai nėra blogai. Geri atlikėjai yra Dievo dovana. Kūrinio iš naujo gal ir nerašai, bet visuomet stengiesi mokytis iš savų klaidų, iš svetimų neišeina - jų kažkaip nesimato. Dažniausiai juk klausai tos muzikos, kur klaidų nesimato. Na, o kad greičiau baigtųsi, tai visuomet, kai dar tik pradeda groti,? jau galvoji, kaip čia bus iki galo.

Kiekvienas koncertas tarsi egzaminas?

Taip.

Paprastai savo jubiliejus ir kitas smagias sukaktis žmonės pažymi švęsdami, o štai kompozitoriai, tradiciškai, savo jubiliejus dažniausiai pažymi koncertais. Taigi, gimtadienio proga patys sau surengia savotišką egzaminą. Kas iš to malonaus?

Nuo vaikystės įpratau būti kankinamas: iš pradžių per fortepijono egzaminus, vėliau per visokius teorinius egzaminus ir taip toliau. Taip tampi savotiškas mazochistas (šypsosi). Negali be kankinimo. Ir va gyvenime jei ko trūksta - tai ir pasidarai tą egzaminą. Malonumas būna po to, kai viskas baigiasi - galvoji - gal ir ne taip blogai. Aišku, galėjo būti geriau. Sau pasižadi, kad sekantį kartą bus geriau.

Kas yra smagiau: kurti, tai yra užsiimti pačiu kūrybiniu procesu, ar girdėti savo darbo vaisius?

Rezultatas ne visada atspindi tai, ko tikėtasi. Tavo mintis atlikėjai gali realizuoti tik iš dalies. Tai labai natūralus dalykas. Kartais, palikdamas atlikėjui laisvę, pamatau savo kūrinį visiškai naujai. Rašytojai, ypač poetai, kai kas nors kitas deklamuoja jų eiles,? nustemba - negi aš taip parašiau? Taip pat yra ir?  man: kartais iškyla klausimas - negi aš taip parašiau? Taip yra todėl, kad atlikėjai groja kitaip, nei iš pradžių pats įsivaizdavai. Menas juk yra emocijos, tam tikra jų išraiška. Atlikėjas tai parodo per savo prizmę. Dviejų vienodų emocijų - vienodo skausmo ar vienodo džiaugsmo - nebūna.

Vadinasi, tavo nuomone, nereikia labai pykti ant atlikėjo, jei jis tą kūrinį pateikia kitaip, nei to tikisi kūrinio autorius? Juk yra kompozitorių, kurie to tiesiog nepakenčia.

Ne. Taip pat manau, kad tokie kompozitoriai labai save apriboja. Idealaus varianto nebus, nebent sėsi ir grosi pats. Bet kaip tada kūrinį išgirsti iš šono gyvai, jei pats groji? Įrašai yra ne tas pats - juk būna, kai savo balsą staiga išgirsti iš šono ir neatpažįsti. Interpretacija juk taip pat kūryba. Kai rašai kūrinį - tuomet kuri tu. Kai jį redaguoji, ruoši atlikimui - tai tik tuos sutartinius ženklus, kuriuos kiekvienas atlikėjas supranta savaip. Kuomet atlikėjas kūrinį atlieka - kuria jau jis.

Kaip manai, kuris kūrinys, tavo nuomone, yra tikresnis: ar tas, kurį parašo kompozitorius, kuris yra tam tikras jo pirminės idėjos atspindys, ar tas, kurį įkūnija atlikėjas?

Manau, kiekvienas kūrinys yra pabaigtas, kuomet jis yra atliktas. Tu gali įsivaizduoti, kad parašei tobulai, bet tam tikros korektūros vis tiek bus reikalingos, kadangi pirmieji to kūrinio atlikimai suformuoja tam tikrus stereotipus, kaip tas kūrinys bus atliekamas (ir ar bus atliekamas) vėliau. Tas pats užrašymas skirtingoje situacijoje gali būti skirtingai atliekamas. Dėl to, kokį stereotipą kūrinys užsitarnavo - jis išliks ir vėliau. Nebent kas nors padarys ką nors drastiško. Bet tuomet vėlgi - visi kalbės apie tai, koks nestereotipinis atlikimas tai buvo: o, kaip jis traktuoja šitą kūrinį! Taigi, kūrinys yra tikras tuomet, kai jis yra atliktas.

Kūriniai, skambėsiantys tavo jubiliejiniame koncerte, kurį pavadinai „Retrospekcija", yra iš dviejų labai skirtingų kūrybinių etapų. Be abejo, ieškojai to, kas atrodytų įdomiausia. Kodėl pasirinkai tokius labai skirtingus tarpusavyje kūrinius?

Pirmiausia, galvojau apie tai, kokia įvairi paprastai būna publika. Dėl to rinkausi kūrinius, kuriuos galėtų klausyti ir tie, kurie yra „ginkluoti", „dantyti" klausytojai, tai yra muzikai profesionalai. Bet žinodamas ir tai, kad bus žmonių, kurie yra tik gurmanai, kurie ne visą laiką turi tokį patį muzikinį išsilavinimą, „bagažą", todėl jei tai visą laiką bus konstruktyvioji muzika, tai dviejų dalių koncertas, manau, tiesiog neįvyktų... Dėl to pasirinkau tokią muziką, kuri neverstų klausytojų bėgti iš salės po pirmosios dalies.

Ar buvo labai sunku mesti muziką ir pereiti į verslą, paskui mesti verslą ir vėl grįžti į muziką? Kas buvo sunkiau - pirmą kartą pasitraukti, ar sugrįžti antrąsyk?

Dabar jau būtų sunku pasakyti. Muzikos aš nebuvau metęs, greičiau atidėjęs į šalį su visada lydėjusia viltimi prie jos sugrįžti. O verslas - ar toks, ar kitoks - tai yra tiesiog darbas. Nuo kūrybos atitrūkau, kada pradėjau muzikinę vadybą. Per jos studijas man iškart buvo pasakyta, kad kūrybai vietos nelabai bus. Bet ką padarysi? Į šią pusę pasukau, pasirinkau. Muzikos pradėjo labai trūkti jau tuomet. Tačiau reikėjo išgyventi - išlaikyti šeimą, būstą, taigi, tas posūkis į verslo pusę įvyko tarsi savaime. Bet dėka to, kad yra gerų kolegų, gerų kaimynų, muzika niekada nepabėgo labai toli. Galiausiai priėjau tą tašką, kuomet atrodė viskas, užtenka. Tuomet vėl prasidėjo tam tikros studijos, nes numesti visuomet yra paprasčiau, nei sugrįžti. Ypač grįžti į tokius dalykus, kurie reikalauja naujų žinių. Man pasisekė, kad galėjau tą pasistudijuoti, o ir prisiminti, ką buvau pamiršęs. O tuomet - viskas tarsi sniego gniūžtė, riedanti nuo kalno: prisimeni tą, pasižiūri tą, grįžti ir redaguoji savo senus kūrinius, kai kurių idėjų pabaigimo, naujų rašymo. Dėl to dabar atrodo, kad buvo daug sunkiau atsitraukti nuo muzikos. Bet ką padarysi, jei gyvenimas privertė.

Vis dėlto, jei nebūtum tiek visko išmėginęs, ar dabar turėtum tiek idėjų, kiek jų turi dabar?

Žinoma, kad ne. Tam tikra prasme, visą tą laiką aš turėjau laisvę nuo idėjų. Nebuvau suvaržytas kažkokiais tai štampais, dogmomis, dėl to, kad buvau nuo to atitrūkęs. Visas blaškymasis, visos kelionės tiesiog nuostabai pravalo smegenis. Kai kuriuos dalykus žmonės, kolegos, pernelyg sureikšmina, randa problemas ten, kur jų iš tiesų nėra. Požiūris į kai kuriuos dalykus, į kai kurias problemas iš šono, sakyčiau, yra labai sveikas. Tada pamatai ir save. Galiu pasakyti, kad tam tikru metu aš buvau beprarandąs humoro jausmą, kada ta rutina tave pasiglemžia. Toks atsitraukimas leidžia į viską pažvelgti dviprasmiškai. Kai matai, kaip kiekvieną gerą ar blogą dalyką paverčia sąmokslo teorija - tada pasidaro labai įdomu. Tiesiog reikia į kai ką pažiūrėti lengvabūdiškiau - tuomet situaciją gali pamatyti visai kitoje šviesoje. To ir išmokau. Nes visko sureikšminimas tiesiog žlugdo žmogų. Juolab turint omeny dabartinę situaciją, kurioje esame visi menininkai - tai juk košmaras. Bet be to yra labai gražių dalykų aplinkui. Juos reikia taip pat pastebėti: pavasaris, geri, niekur neišvažiavę atlikėjai, autoriai, geri žmonės, kurie dar susirenka paklausyti muzikos...

Ar tai lėmė, kad tavo kūrinių temos būtent tokios? Nesistengi juk juose spręsti supersudėtingų filosofinių problemų...

Na, reikėtų išsiaiškinti, ką mes laikome filosofija. Mano nuomone, tai požiūris. Tai neturi būti kokios nors sudėtingos, neišsprendžiamos filosofinės problemos - tai juk yra ir kasdienybėje, kiekviename dalyke, nors neretai tai yra pamirštama. Štai, mano kūrinio inspiracija tapo klounas. Kodėl būtent šis klounas? Jau nuo senų laikų klounas vaizduojamas, kaip tragiška asmenybė (Leoncavallo, Hugo ir panašiai) - širdgėlos kupini, tragiško gyvenimo herojai, kurie visus linksmina, o patys ašaroja. O Bernardo Buffet paveiksle aš pamačiau tokį klouną, kuris yra klounas iš pašaukimo - ne tik linksmas, bet ir išradingas, nežinai, ką jis gali iškrėsti. Toks jis ir turi būti - tai yra jo gyvenimo būdas. Dėl to aš užduodu klausimą: kodėl klounas būtinai turi būti liūdnas? Taip ir su kitais dalykais. Kartais, atitinkamoje situacijoje pasaka nebėra matoma, kaip pasaka. Taip atsiranda „Epitafija pasakai".

O kaip su pomėgiu šokiui? Juk „Klounas" turėjo būti baletas, o „Epitafija pasakai" taip pat iš pradžių buvo sukurta kaip baletas.

Galbūt ne visai šokis, o teatras. Matyt tai mano prigimtyje, kraujyje - man teatras niekuomet nebuvo svetimas. Tai nėra vien šokis - tai yra teatras, minties išraiška judesiu, kadangi ne viską gali pasakyti žodžiu. Pasirinkau baletą, nes tai yra truputį paprastesnis žanras prieš rašant operą (šypsosi).

Manau, šokėjai su tavimi oi kaip ginčytųsi šiuo klausimu...

(Juokiasi). Ir taip su jais ginčytis reikia. Su visais ginčytis reikia - pradedant dirigentu, šokėjais ir taip toliau. Šį kartą man buvo artimesnė judesio išraiška, kadangi, pasikartosiu, ne viską gali išreikšti žodžiu. Kai ką tegali išreikšti judesiu. Tai mane labiausiai ir sužavėjo. Kartais žodis juk kaip tik subanalina patį jausmą. Jei visiems šūkausi, kaip tau skauda, tai atrodys daug juokingiau, nei jei tą patį bandysi išreikšti judesio kalba. Dėl to šokis šioje situacijoje geriau tinka emociškai.

Ar tam ir teiki pirmenybę savo muzikoje - emocijai?

Taip, aš siekiu parodyti emociją, tam tikrą savo įspūdį, požiūrį, nuotaikas. Kalbėdamas apie įspūdį, kurį sukėlė vienas ar kitas reiškinys, turiu omeny tam tikrą procesą, kuris ilgainiui kažką palieka tavyje. TČ? išdavą ir stengiuosi perteikti savo muzikoje. Kartais galbūt priešingai, ar ne visai taip, kaip kiti įsivaizduoja. Vieni sako, kad kažkas yra gerai. Aš klausiu: ar tikrai? Tai juk gali būti ir blogai. Tai, kas vieniems kelia liūdesį, kitiems gali atrodyti linksma. čia tiesiog yra požiūrių skirtumas. Štai pavyzdžiui Storžievį [pasakos „Tulpių lysvė" , kuria paremta „Epitafija pasakai", veikėjas] visi kažkodėl įsivaizduoja piktą. Bet jis nėra piktas - jis yra cinikas. Cinikas yra besišypsantis, bet pakliūti į jo gniaužtus nenorėtų niekas.

Technologinės pusės nesureikšmini?

Tai truputėlį kas kita. Tai yra priemonė. Aš jos nei sureikšminu, nei nesureikšminu - aš tiesiog ją susidėlioju. Iki galutinio varianto daugybę kartų karpai, klijuoji, dėlioji. Tai yra svarbu, nes tai reikalinga kūrinio suvokimui, tai parodo atlikėjui, kaip iš tikrųjų turi būti. Bet technologinė kūrybos pusė yra labai apgalvota, tai nėra atsitiktinis dalykas, minčių kratinys, užrašytas popieriuje. Tokį minčių kratinį išaiškinti atlikėjui būtų tikrai labai sudėtinga. Technologinė pusė leidžia atsirasti tikimybei, kad kūrinys bus interpretuotas teisingai. Jei atlikėjui per kelis kartus pavyko suprasti idėją - reiškia, viskas yra gerai, o jei ne - ką gi, vadinasi reikia kažką keisti.

Pabaigai - apie inspiracijas. Kas tave inspiruoja kurti?

Girdėjau mintį, kad didžiausi idėjų vagys - menininkai, kadangi jie pasiima kažkieno idėjas ir jas toliau tęsia. Nesakyčiau taip drastiškai, kad menininkai - idėjų vagys. Tai yra inspiracijos. Autoriai naudoja įvairias stilizacijas ir panašiai. Man tai nesvetima. Be to, ne visos inspiracijos yra būtinai geros, kartais inspiruoja ir blogi dalykai. Mane inspiruoja dailė, pasakos ir kitokio pobūdžio literatūra, muzika, kelionės. Praktiškai - viskas. Kartais netgi gana netikėti dalykai.

Gedmintė Samsonaitė

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f