Svarbiausia - norėti kurti

Vytautą Laurušą kalbina muzikologė Karolina Juodelytė

Vytautas LaurušasJubiliejiniame Jūsų kūrybai skirtame vakare, o taip pat knygos apie Jus pristatyme, vykusiame balandžio 10 d., girdėjome tris Jūsų k??«rinius: trio „Madrigale strumentale", „Kasdienišką sonetą" bei „Simfoninius įvykius" orkestrui. Kas lėmė būtent šių kūrinių pasirinkimą, galbūt tai Jūsų labiausiai vertinami opusai?

Pirmiausia lėmė tai, kokius atlikėjų kolektyvus galiu pasirinkti. Esu parašęs daug kūrinių simfoniniam orkestrui, tačiau su dideliais orkestrais problema. Taip sutapo, kad Lietuvoje buvo Davidas Geringas, Algirdas Budrys ir Petras Geniušas (beje, juos užsienyje vadina „Grand Trio"). Todėl parinkau trio „Madrigale strumentale" klarnetui, violončelei ir fortepijonui (klausytis ištraukos). Jie pagrojo puikiai, mane sužavėjo jų išradingumas.

Taip pat norėjosi kažko iš vokalinės muzikos. Pasirinkau „Kasdienišką sonetą" balsui ir kameriniam orkestrui. Dainavo Algirdas Janutas - dainininkas su didele patirtimi, nors „Kasdieniškam sonetui" jam pritrūko laiko, nebuvo viso kūrinio apjungimo. Ši kūrinį dar pasirinkau dėl to, kad jis Eduardo Mieželaičio tekstu.

Paskutinis kūrinys - pats naujausias. Pernai buvo atliktas „Gaidos" festivalyje. Žinoma, gaila, kad dėl lėšų stokos nebuvo pilnos kamerinio orkestro sudėties: vietoj keturių smuikų pultų grojo du, su altais tas pats, o mano partitūroje kone kiekvienam pultui išrašytos partijos.

Muzikologė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė knygoje rašo, kad Jūsų „kūryba kuria būseną, atsiranda klausytojo poreikis ne analizuoti struktūras, bet patirti jutimus, kurie kuria dvasines substancijas". Kuo remiatės, kad Jums pavyksta pasiekti šią būseną?

Kiek aš pats juntu, mano kūryboje yra teatrališkumo. Atsiranda kontrastingos temos, jos įgauna tipažą, įvaizdį. Visoje mano kūryboje nuo pat jaunystės dominavo emocija, matyt gamtos duota. Ketvirtame kurse parašiau sonatą violončelei. „Užvariau" didžiausią kulminaciją! (juokiasi). Vėliau Michailas Šenderovas vis grojo ir grojo šią sonatą. Aš jam sakydavau: „tu jau nebegrok jos, visgi studento darbas". Jau tada išryškėjo emocionalusis pradas, kuris ėjo per visČ mano kūrybą. Man visada norisi įdiegti kažkokią prasmę, kad kūrinys nebūtų dėl kūrinio. Noriu, kad klausytojas nuo pradžios iki galo būtų vedamas minties ir pajustų apie ką kūrinys, ką aš norėjau pasakyti. Muzikinis kūrinys - tarsi knyga.

Kartais pasvarstau, kodėl Liudvigas van Beethovenas tiek daug metų stovi kaip didžiulė marmuro figūra. Matyt, jis į savo kūrinius sudėjo tiek emocijos, minčių, kad jos neišsisemia šimtus metų. Jo kūriniai turi prasmę.

Aš manau, kai išklausai gerą kūrinį, negali ramiai išeiti. Blogai, kai paklausi kieno nors: „Ar antrąkart eitum klausyti?", atsakymas - „ne, neičiau". Taip dažnai būna su šiuolaikiniais kūriniais. Geras ženklas, kai kūrinį norisi antrąkart paklausyti, reiškia, kad jis užgauna tam tikras sielos stygas.

Iš kur semiatės idėjų kūrybai? Kas dar teikia didžiausią inspiraciją? Galbūt konkretūs kompozitoriai, stiliai ar, priešingai, stengiatės pasikliauti tik sava fantazija?

D. Geringas ir V. Laurušas, 2006 m.Labai gerai, jei kibiras stovėtų ir pasisemtum (juokiasi). Pagrindinis dalykas - reikia norėti rašyti. Daug kart??³ paklausau savo kūrinius, koreguoju, taisau. Dažnai kūriniai gimsta, kai pasiūlomas užsakymas, pavyzdžiui, festivaliui „Gaida" ar violončelei skirtam festivaliui Kronberge (Vokietija). Pastarajame D. Geringas atliko nemažai kūrinių. Atsimenu, ten priėmė mus puikiai, daug kartų teko išeit į sceną, po koncerto puolė sveikint. Tai skatina kurti. Kitų kūrinių idėjos, kaip pavyzdžiui, „Legendos" (klausytis ištraukos) ar „Symphonia Latina", atėjo netikėtai. Galbūt su amžiumi atsiranda įdirbis, kai fantazija dirba. Idėjos dažnai gimsta bevaikštant ar naktį. Kai pradedu rašyti - jokio klavyro nedarau, iškart partitūrą. Atsisėdu prie kūrinio ir tarsi dažais operuoju.

Kompozitoriaus vieno tikrai negalėčiau įvardinti. Dažnai per „Mezzo" kanalą žiūriu gerus koncertus. Stengiuosi klausytis labai plačiu spektru ir pastebėti, kas yra įdomu, ką galima būtų pritaikyti. Klausausi tų kompozitorių, kurie rašomi iš didžiosios raidės. Kai mokiausi, man sakydavo, kad reikia klausytis tik geriausių kūrinių ir iš jų atsirinkti, kas yra įdomiausia, kas gali pastūmėti į priekį.

Mėgstu Piotrą čaikovskį, Igorį Stravinskį, Witoldą LutosÅ‚awskį, Krzysztofą Pendereckį. Daug bendrauju su Rodionu Ščedrinu. Teko pasikalbėti su Alfredu Šnitke, Sofija Gubaidulina. Su kompozitoriais palaikiau ir tebepalaikau ryšius.

Taip, aš pasikliaunu savo fantazija. Mano dabartinė rašymo maniera atsirado netikėtai. Išeinu iš tonacijos, mėgstu klasterinę harmoniją, derinu skirtingus instrumentus. Daug dėmesio skiriu formai. Tai svarbi kūrinio organizacinė pusė. Kone kiekviename mano kūrinyje yra arkinės reprizos. Tai yra įprasminimas. Žinoma, reikia mokėti paruošti jau skambėjusią medžiagą, ją pateikti naujai, šviežiai. Beethovenas atidžiai žiūrėdavo, kad nebūtų per daug taktų. Svarbu išlaikyti lygsvarą, kad kūrinys nebūtų pernelyg ištęstas, nuo to reikia bėgti. Ir, rodos, tai man sekasi.

Ar naudojantis kokiu nors technologiniu principu - pavyzdžiui, dodekafonija ar sonoristika, - Jums svarbu kūrybingai jį pritaikyti, ar kūrinio idėja padiktuoja stilistikos pasirinkimą?

Pasirinkęs tam tikrą principą, stengiuosi jį išlaikyti, bet jei tai trukdo - naudoju laisvai. Man malonu, kai susipina įvairūs klasteriai, nuėmimai, nubraukimai. Negalima būti technikos vergu, ji turi įsilieti į bendrą kontekstą. O čia ir kyla sunkumas.

1980 m. metais sakėte: „Savo muzikoje dažnai sugrįžtu į kančių ir skausmo kupinas dienas". Ar dabartinėje kūryboje remiatės tuo pačiu?

Visada kūrinyje, daugiau ar mažiau, yra drama. Man patinka kontrastai, nuotaikų priešpastatymas. Labai sunku padaryt ką nors linksmesnio, naudojant įvairias technikas. Disonansas natūraliai skamba labiau liūdnai nei linksmai. Kartais klausia manęs: „Kodėl tu tokią muziką rašai? Viskas liūdna". Na, man atrodo, kad neliūdna. Kai naudoji kokią techniką, daug disonansų - jie padaro savo. Įneša tragiškumo.

Sovietmečiu kompozitoriams buvo prievarta brukamos „taisyklės", kokia muzika privalo būti. Daugelio kompozitorių kūryboje šalia reikšmingų opusų matome ir to meto ideologijos paveiktų kūrinių. Kaip vertinate šį laikotarpį?

Sovietmetis tikrai buvo labai savotiškas ir jį sunku pateisinti. Iš istorijos, pasakojimų atsimenu, kad 1940 m. tokie modernistai kaip Vladas Jakubėnas, Julius Gaidelis ir kiti paskelbė konkursą. Visi jie ten dalyvavo ir gimė daina „Mes už Stalino saulę". Ir aš dabar galvoju, kuo čia dėtas Stalinas, kaip kvailai skamba! Bet, matyt, tokia situacija susidarė. Vokietijoje tas pats vyko su Hitleriu. Lietuva atsidūrė tarp dviejų didelių tarpusavyje kovojančių valstybių ir, matyt, tai išmušė iš vėžių. Anksčiau, Smetonos laikais, kad kūrinį nupirktų valstybė buvo neeilinis dalykas. Taip pasisekė tik Juozui Gruodžiui, kai iš jo už 12000 litų buvo nupirkta sonata. O atėjus sovietmečiui, rusai atvažiavo su maišais pinigų. Galėjai rašyti, ką nori, tik imk pinigų. Taip atsirado Juozo Karoso namai Palangoje, Balys Dvarionas pradėjo statytis. Svarbu buvo rašyti, nesvarbu, ar kūrinį groja, ar ne. Tokiu būdu sovietai bandė patraukti į savo pusę. Mus vis tikrindavo „klapčiukai" iš CK. Aš buvau tarp dviejų pusių. Mane nuolat kviečia aiškintis, reikia suktis iš padėties. Atsimenu buvo partinė organizacija iš keturių kompozitorių ir muzikologo Juozo Gaudrimo. Jie patys nerašė muzikos, tik skųsdavo kompozitorius, o man iš CK ėjo nurodymai. Kartą mes su kolegomis pasitarėm ir aš sakau: „Stojam į partiją ir tuomet darysim, ką norėsim". Taip ir padarėm, o anie iškart pabėgo, nebebuvo jiems ką veikti, intrigų nebepadarysi. Pavyzdžiui, kildavo triukšmas, aš vėl turiu eiti aiškintis. Tiems iš CK sakau: „mes turim teisę eksperimentuoti, bet viską derinam su komitetu". O jie iškart: „a, tai tada viskas tvarkoje". Visą tą laikotarpį taip sukdavomės. Aš visąlaik buvau ne už antitarybinę muziką, bet už gerą, vertingą muziką.

Kaip knygoje teigia Rimas Geniušas, „gaila, kad jūsų opera „Paklydę paukščiai" dabar neatliekama dėl ideologinio teksto, o muzika - tai puiki!". Ar nekyla minčių šią muziką ar fragmentus panaudoti kituose kūriniuose? Kaip Jūs vertinate šią operą dabartiniame kontekste?

Muzikine prasme opera tikrai nebloga, o ideologinis elementas yra tik keliose vietose. Reiktų surasti gerą režisierių, kad išimtų. O visa kita gerai. Maskvoje antrą premiją pelnė ir būtent muziką labiausiai vertino. Buvo atlikta net Maskvos Didžiojo teatro scenoj, tai didelis pasiekimas. Labai išgirta „Paklydusių paukščių" daina. Gera instrumentuotė, yra išleistas klavyras.

Atmenu tokį kuriozą. Virgilijus Noreika, kuris turėjo atlikti pagrindinį vaidmenį, negalėjo dainuoti. Partiją buvo paruošęs Valentinas Adamkevičius. Kai jis išėjo dainuoti, po kelių taktų prarado balsą. Ir vietoj dainavimo pradėjo kalbėti. O jis ištisai scenoj, neišeina į užkulisius. Aš jam tarp dekoracijų siūliau net išgerti, o jis kategoriškai atsisakė. Ir taip prakalbėjo visą operą, abi dalis. Tokie pagyvenę kompozitoriai vėliau priėję sako: „Tai ką, kai jį sužeidė, jis iškart pradėjo kalbėti?". Na, o kai dainuodavo V. Noreika, tai viskas tiesiog dieviškai skamb??—davo.

Artimiausias Jums instrumentas - žmogaus balsas. Tačiau dabartinėje kūryboje dominuoja instrumentinė muzika. Su kuo tai susiję?

Žmogaus balsas labai apriboja, suvaržo, nes didelė dalis dainininkų turi ribotą klausą. Pavyzdžiui, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana interviu sakė: „gaila, kad neturiu absoliučios klausos, reikia kad kas paduotų toną". Tai ir yra stabdis. „Nakties balsuose" yra tokia kulminacija, kuri pereina į klyksmą ir staiga nutrūksta. Tada reikia vėl pradėti dainuoti, o iš kur toną gauti? Reikėjo surasti žmogų su absoliučia klausa, kuris paduotų toną.

Mano ciklą „Seven Images" sopranui, gambai ir teorbai atliko švedų sopranas Kristina Nilsson-Hellgren. Ji turi absoliučią klausą, nors ir sakė, kad kūrinys tikrai nelengvas.

Kiek Jūsų apsisprendimą, kokiems instrumentams ar balsams kurti, lemia atlikėjai?

Jau minėtoji švedų dainininkė ir su ja grojęs ansamblis „Kairos" mane labai sudomino. Mačiau, kad galima laisvai rašyti, dainininkės intonacija puiki.
„Symphonia Latina" rašiau V. Urmanavičiūtei-Urmanai, bet ji kaip tik tuo metu perėjo į sopraną ir nebenorėjo vėl žemo registro. Tuomet perleidau Inesai Linaburgytei, kuri padainavo tikrai gerai.

Kūrinyje „Madrigale strumentale" panaudojate madrigalo citatą. Ar dažnai remiatės citatomis?

Jei man pasiseka įpinti kažkokią citatą taip, kad ji mažiau jaustųsi bendrame audinyje, tuomet aš tuo pasinaudoju. Stengiuosi ir pavadinimą sugalvoti taip, kad jis būtų susietas su citata kaip „Madrigale strumentale", „Discorso concitato" („Jausmingas pokalbis") violončelei ir simfoniniam orkestrui (klausytis? I dalies ištraukos). Tai intymus, jautrus pokalbis tarp instrumentų.

Teko girdėti, kad rengiatės kurti operą, o gal jau kuriate? Pasakokite plačiau, apie ką ji?

Buvau labai užsidegęs ir net pats siužetą sugalvojau. Bet problema su libretu, pats nesiryžtu rašyti. Tai daugiau kamerinė opera. Apie mirusi??³jų vėles. Pagrindiniai veikėjai - Diana ir Marius. Pastarasis patiria savo žmonos Dianos neištikimybę ir ryžtasi savižudybei. Dabar jis gyvena tarp vėlių, o Diana išteka už kito. Tačiau vestuvių įkarštyje į salę suplūsta Marius su kitomis vėlėmis. Jis išsako savo begalinę meilę Dianai. Operos pabaigoje Diana suserga nervų liga, ją palieka vyras. Staiga pasirodo Marius, bet jis nieko nekalba. Diana atsiprašinėja, verkia, tačiau Marius išnyksta ir operos pabaigoje Diana šaukia: „Aš, Mariau, aš su tavim!". Taip baigiasi opera.

Režisierius Jonas Vaitkus sužavėtas šiuo siužetu, nori statyti. Dabar sprendžiame libreto klausimą. Operai nereikia daug teksto, kaip pavyzdžiui, kūrinyje „Symphonia Latina": viena eilutė ir pakanka. Bet kokia eilutė! Reikia taip parinkti, kad viskas būtų aišku. O kai pradedi tuščiažodžiauti, tai ir su muzika nebežinai ką daryti. Kai kūriau „Paklydusius paukščius", tai pusę teksto perrašiau, nes vis trumpinau ir trumpinau. Gerai, kad libretistai per daug pretenzijų nereiškė.

Per knygos pristatymą, kai dukra išėjo kalbėti, ji užsiminė apie kitą mano planuose esančią operą „Mindaugas". Kai kurios scenos Justino Marcinkevičiaus, nors skaičiau ir kitas knygas apie Mindaugą, tad jį traktavau šiek tiek kitaip. Tačiau kadangi naudojuosi J. Marcinkevičiaus medžiaga, tai jis kategoriškai pasisakė prieš karpymą. Tai mane ir sustabdė. Bet gera būtų opera.

Jaučiu dabar dilemą dėl šių dviejų operų. Žinoma, norėtųsi „Mindaugo", tai būtų etapinis kūrinys, užpildantis istorinį tarpsnį, kuriuo didžiuojasi rusai, lenkai. Lietuvių operos pasaulyje būtų viena balta dėme mažiau.

Atrodo, jog tuo metu, kai vadovavote Operos teatrui, žymiai daugiau buvo atliekami lietuviški sceniniai veikalai. Ar tai buvo Jūsų iniciatyva? Juk dabar jų galime išvysti vos vieną kitą: jau neberodomą B. Kutavičiaus „Lokį", M. Urbaičio baletą „Acid City", neseniai pastatytą Tamulionio operą vaikams „Bruknelė".

Tada aš daug bendradarbiaudavau su autoriais. Taip atsirado Jurgio Gaižausko „Buratinas", du Antano Rekašiaus baletai, Rodiono Ščedrino baletas „Ana Karenina", Vytauto Klovos opera „Du kalavijai", mano opera „Kryžkelė". Dabar kiti vadovai, kitaip galvoja. Mano manymu, Operos teatras - tai nacionalinis simbolis, jis turi reprezentuoti Lietuvą.

Kai dirbau Operos teatro direktoriumi, atsimenu, būdavo ir intrigų. Juk Operos teatras neegzistuoja be jų. Kai matydavau, kad prasideda intrigos, sakydavau sau: „reiškia, žmonės be darbo". Tuomet duodavau naują operą atlikėjams ir jie - iškart prie gaidų. Taip baigdavosi intrigos.

Viskas priklauso nuo talentingų asmenybių. Teatrą turi kurti tikri menininkai. Buvo planų padaryti kaip „La Scaloj" - dešimt spektaklių praeina ir viskas. Tada galima samdyti artistus iš užsienio. Tai atnaujina operą. Negalima juk formaliai pastatyti. Visos klasikinėmis tapusios operos taip žinomos, kad reikia atsinaujinimo, šviežumo.

Sakydavau, kad orkestras turi būti aukščiausio lygio, pilnos sudėties. O paprastai mažesnių šalių operose dainininkai yra pagrindinis ramstis, o orkestrantų: ateina penki smuikai - groja penki, ateina trys - groja trys. Dabar vadovybė nerodo suinteresuotumo. Neskatina, nesikalba. Nereikia daryti krūvos perklausų, kuriose kūrinius atrinkinėja Meno taryba, kur vieni taip šneka, kiti kitaip.

Ir pabaigai, kaip Jums atrodo, kokia lietuvių muzikos ateitis?

Yra talentingo jaunimo. Ir išvis - talentas yra užslėptas dalykas. Būna, kad Konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigia dieviškai, o paskui traukiasi, traukiasi, kol išnyksta, o būna atvirkščiai, kad baigia nežymiai ir po to atsiveria. Aš pats įsitikinau, kad negali nei vieno žmogaus nurašyti. Juk šiandien gali pasakyti, įžeisti, o ryt jau reikės atsiprašyti. Muzikoje dedasi tokie dalykai, kurie sunkiai suprantami, kai netikėtai žmogus atsiveria. Svarbiausia - darbas. Aš sakydavau, kad Konservatorijoje nėra semestrų ir egzaminų. Jaunasis kompozitorius pats save daro menininku. Jei darysi, tai turėsi ką parodyti per egzaminus. Svarbu kurti. Bet kiek dirbau, neatsirado tokių. Iš pradžių nelanko paskaitų, po to šiaip ne taip „išplaukia". Jaunimas pro pirštus į tuos dalykus žiūrėdavo, gal dabar kitaip.

Jei nori mokytis - turi mokytis iš gerų pavyzdžių. Neseniai girdėjau laidą apie Sergejų Prokofjevą. Kiek jis kūrinių parašė! Kada spėjo? Ogi jis viską darė nuo pat pradžios: jei kiti eina į darbą, tai jis kuria. Jis rašė ir rašė. Neužtenka vien tik su talentu ir vienu kūriniu lakstyti ir norėti, kad kiti tave garbintų. Reikia intensyviai dirbti, tuomet išsiugdoma technika. Kai dabar kuriu, suprantu, kas yra gerai, kas ne, kokią techniką panaudoti, kad nebūtų nuobodu. Tai sukaupta patirtis, kuria dabar galiu naudotis. O ankščiau - tai sąjungos pirmininkas, tai rektorius, tai direktorius, nebuvo kada dirbti. Aš dabar net pasimetu tarp savo kūrinių, kiek jų prirašyta per tuos metus!

Linkėdama kūrybinės sėkmės dėkoju už interviu.

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f