Kaip įrodyti, kad du kart du - keturi?

Šiemet 70-ies metų sukaktį švenčia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslo ir meno prorektorius, Senato pirmininkas, buvęs ilgametis rektorius, muzikologas Juozas Antanavičius. Jubiliejaus proga kalbinu šį savajai Alma mater pasišventusį profesorių.

Gintarė Stankevičiūtė

Muzikos keliu

Viename iš interviu filosofas Algis Mickūnas prisiminė daoizmo posakį: „Tūkstančio kilometrų kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio". Kokia buvo Jūsų kūrybinio kelio pradžių pradžia, kaip prisimenate savo „pirmąjį žingsnį" į muziką?

Matyt, ne mano vieno gyvenime daug lemia atsitiktinumai. Taigi ir pirmasis žingsnis į muziką - grynas atsitiktinumas arba, skambiau vadinant, likimas kaip atsitiktinumų virtinė.
Mano tėvai kilę iš Žemaitijos, bet per pokario sumaištis tėvas atsikėlė į Kauną, ten gavo darbą ir iš paskos atsivežė savo vaikelius - brolį ir mane. Mokiausi dabartinėje Jono Jablonskio gimnazijoje ir dainavau chore. Štai sykį per choro pertrauką atvyko du mokytojai iš Muzikos mokyklos (dab. Juozo Naujalio muzikos gimnazija), kurie ieškojo muzikai gabių vaikų. Norintiems stoti buvo pasiūlyta po choro repeticijos pasilikti. Pakėliau ranką, kad noriu. Kitas toks entuziastas buvo valtornininkas ir instrumentų meistras Aurimas Paulavičius. Tiksliai nepamenu, ar mes dviese pasilikome, ar tik mus du atrinko, bet mokytojai, patikrinę klausą, gal dar į pirštus pažiūrėję, pakvietė atvykti.
Buvau smalsus, linkęs patirti naujoves. Bet mano pasiryžimui kelią galėjo užkirsti tėvų sprendimas. Tėvas buvo labai pareigingas, darbštus, prisirišęs prie tradicijų, iš dalies konservatyvus žmogus. Tikriausiai jis tam nebūtų pritaręs. Vis dėlto taip atsitiko (likimas!), kad tėvai trim dienom buvo išvykę į giminių vestuves Šiauliuose. Namuose likome tik mes su broliu. Nebuvo su kuo pasitarti, nebuvo tų, kurie man leistų ar neleistų. Ir štai aš, dvylikametis, ėmiau ir nuėjau tą lemtingą kilometrą iki Muzikos mokyklos.
Pradėti mokytis fortepijono ar styginių - jau per vėlu. Belieka pučiamieji instrumentai ar kontrabosas. Pamenu, mokyklos klasėje susirinko keletas mokytojų, vienas pagrojo vienu instrumentu, kitas - kitu. Tuomet mokytojas Vytautas Kertenis pagrojo kažkokia gražia dūdele, ir sako man: „žiūrėk, koks puikus instrumentas, ar patinka?" Atsakiau, kad patinka. Taip tapau obojininku.

Tad kas vėliau pastūmėjo rinktis ne obojininko, o muzikologo profesiją?

Muzikos mokykloje dirbo puikus teorinių disciplinų mokytojas Aleksandras Bogdanas (skulptoriaus Konstantino Bogdano brolis) - impozantiška, aristokratiška asmenybė. Jis mus mokė harmonijos. Matyt, man neblogai sekėsi: kai berods 1955 m. mokykloje įsisteigė muzikos teorijos skyrius, Bogdanas pasiūlė į jį pereiti. Vėlgi atsakiau, kad noriu.
Tiesa, buvo dar ir kita aplinkybė - susirgau plaučių uždegimu. Tėvai net pamanė, gal susirgau dėl to, kad pučiu dūdą... Iki tol obojininko specialybė man sekėsi gerai, mokytojo Antano Raucho vadovaujamame mokyklos orkestre grojau pirmuoju obojumi, su orkestru netgi „gastroliavau" Vilniuje, tuometinės Konservatorijos koncertų salėje, taip pat grojau obojaus sonatiną kameriniame koncerte. Bet po ligos sukelta psichologinė įtampa lėmė, kad vieną kitą mėnesį ėmė prasčiau sektis. Atsirado net techninė problema: pučiu į liežuvėlį, o dalis oro eina pro nosį. Taigi, paveiktas šių aplinkybių, perėjau į muzikos teorijos skyrių.
Jau studijuodamas muzikologiją tuometinėje Konservatorijoje (dab. LMTA) dar kurį laiką grojau obojumi Saviveikliniame simfoniniame orkestre. Regis, tada jam vadovavo Romas Balčiūnas. Tačiau dėl konkrečios priežasties iš orkestrantų gretų pasitraukiau: pučiant obojų lūpos turi būti ypatingai įtemptos, todėl neišvengiamos nuolatinės pratybos. Jei kasdien negrosi nuobodžių gamų ir kitų pratimų, raumenys bus minkšti, tada nesitikėk gero instrumento tono. Supratau, arba turiu kasdien pūsti obojų, arba reikia jį padėti į lentyną. Pasirinkau antrą variantą, viskam neužteko laiko.

Studijuodamas anuometinėje Konservatorijoje aktyviai dalyvavote studentų folklorinėse ekspedicijose. Kokios įtakos jos turėjo?

Dirbau šviesios atminties profesorės Jadvygos čiurlionytės įsteigtoje ir vadovaujamoje Liaudies muzikos laboratorijoje, tad neišvengiamai turėjau dalyvauti folklorinėse ekspedicijose. Buvo labai įdomu ir malonu išgirsti tikrą lietuviškojo meloso autentiką. Tada nebuvo gerų magnetofonų - iš pradžių melodijas užrašinėdavome ranka, vėliau atsirado primityvūs juostiniai magnetofonai, kurie nuolat gesdavo. Bet vis tiek kiekvienoje ekspedicijoje užrašydavome šimtus dainų. Ypač įsiminė ekspedicijos lietuviškuose Baltarusijos kaimuose. Laukuose ar trobose sutiktos močiutės mielai padainuodavo. Bet kartą viena pradėjo ant mūsų šaukti: „padainuosiu, o jūs mane pirmininkui įskųsit, kad lietuviškai dainuoju". Deja, tame Astravo, Gervėčių krašte lietuvybė buvo slopinama. Taip pat atmintin įstrigo vieno pagyvenusio vyro dainavimas, jo ramus, gražaus tembro balsas, su liūdesio ir graudulio gaida... Tarsi girdėčiau už sienos likusios tėviškės Lietuvos skausmingą ilgesį... Vėliau rašydamas vieną kitą publikaciją, pavyzdžiui, apie Juliaus Juzeliūno kūrybą, taip pat diplominiame darbe ir disertacijoje bandžiau įžvelgti profesionaliosios muzikos ryšius su folklorine medžiaga.

Jūsų disertacijos tema „Lietuvių instrumentinės muzikos polifonija" tuo metu buvo dar visiškai nenagrinėta. Ar šioje srityje sunku įminti pirmąsias pėdas?

Imantis tokio darbo (disertacija apginta prieš keturiasdešimt metų, o pradėta rašyti dar prieš ketverius metus) reikėjo sukurti savą metodologiją: ar bendresne, kone filosofine, psichologine prasme ištyrinėti polifonijos kaip muzikos kalbos formos reikšmę, ar patyrinėti polifonijos?  technologij??…. Stengiausi atrasti pusiausvyrą tarp šių aspektų.
Nesakyčiau, kad rašant būta didelių kančių, gal net priešingai, sunkiau tiems, kurie eina kitų įmintomis pėdomis. Nenorėčiau rašyti mokslinės studijos, pavyzdžiui, apie Beethoveno fortepijoninę kūrybą. Juk negali atsietai nuo bendro muzikologinio konteksto aprašinėti kompozitoriaus sonatų, kurios jau daugelyje šaltinių aprašytos. Tokiu atveju turi perskaityti šimtus knygų ir straipsnių, rašytų šia tema, ir pastebėti, kas ne taip pasakyta arba kas dar nepasakyta. Man atrodo, ne tik lengviau, bet ir įdomiau rašyti tokia tema, kurios dar niekas nėra nagrinėjęs, ir pirmam ką nors apie tai pasakyti. Tuomet esi priverstas mąstyti, pažadinti kūrybiškumą, kažką atrasti, o jeigu kiti apie tai šūsnis tekstų jau yra prirašę, kūrybiškumui lieka maža erdvės. Kita vertus, neretai pasimeti tarp gausybės informacijos, o skirtingų autorių nuomonių suharmonizuoti nepavyksta. Pagaliau toks mokslinių tyrimų variantas atima žymiai daugiau laiko.

Baigėte Lietuvos valstybinės konservatorijos Klemenso Griauzdės muzikos teorijos klasę, vėliau Sankt Peterburgo konservatorijos aspirantūrą, stažavotės Vienos universitete ir Vienos aukštojoje muzikos ir scenos meno mokykloje (Hochschule f?¼r Musik und darstellende Kunst). Ar sutikote autoritetų? Kas darė didžiausią įtaką?

Kiekvienas iš mūsų, be abejo, sutinkame savų gyvenimo autoritetų. Aš jų studijuodamas pažinau daug ir labai skirtingų. Konservatorijoje studentams didžiulis autoritetas buvo Vytautas Venckus - solfedžio dėstytojas, talentingas lektorius, skleidęs informaciją apie tuomet tam tikrą terra incognita - moderniąją, avangardinę muziką, apskritai - gyvas ir įdomus žmogus. Didelės įtakos studijuojant harmoniją turėjo Vaclovo Paketūro kruopštus, tikslus, metodiškas ir griežtas darbas su studentais. Taip pat - ryškią studentų pagarbos aureolę „nešiojusi" Jadvyga čiurlionytė, kuriai, man dėsčiusiai folklorą ir muzikos istoriją, parašiau pirmuosius savo opusus.
Nekvestionuojamas autoritetas buvo Eduardas Balsys - ne tik žymus kompozitorius, bet taip pat?  ir puikus instrumentuotės dėstytojas. Turėjome gerai pažinti instrumentus, jų atlikimo galimybes, o bene svarbiausia - kartu studijuodavome partitūras. Balsys svarstydavo, kodėl kūrinyje panaudotas būtent tas, o ne kitas instrumentas, kokie tembrai buvo taupomi kulminaciniams momentams. Tad jo paskaitos buvo ne „sausos", formalios, o kūrybiškos!
Didžiausias iš man nedėsčiusių (mūsų amžius jau buvo artimesnis) autoritetų - tai Adeodatas Tauragis. Mielas kolega ir tikras enciklopedistas... Konservatorijai jis paliko gausius fondus surinktų muzikinių straipsnių (darydavo žurnalų iškarpas, kopijuodavo), konservatorijos bibliotekai ir fonotekai?  lagaminu reguliariai parveždavo iš Maskvos reikiamų knygų, plokštelių, rašė anotacijas filharmonijos koncertams, radijo laidoms... Tauragis visiems - ir jauniems, ir vyresniesiems buvo labai reikalingas, tad prašymų kuo nors pagelbėti jis susilaukdavo nuolat ir visada mielai padėdavo. Pamenu, kai rašiau disertaciją rusų kalba, paprašiau jo perskaityti keletą skyrių, mat studijavo Maskvoje, gerai mokėjo šią kalbą. Nemaža jo ranka suredaguotų tekstų tebeturiu išsaugojęs. Vis dėlto Tauragis, žinių turėdamas daugiau už visus kitus, nepadarė ryškios mokslinės karjeros. Galbūt todėl, kad turėjo tam tikrą vidinę nuostatą, jog dar ne viskČ? žino. Bet, jei vieni nustoja intensyviai kaupti informaciją ir pradeda rašyti bei kurti, tai Tauragis su azartu kaupė žinias iki pat gyvenimo pabaigos...
Iki šiol mūsų šviesioje atmintyje išliko Antanas Venckus, dirbęs Juzeliūno įsteigtoje Muzikos teorijos laboratorijoje. Jis buvo originalus, pedantiškas, racionalaus mąstymo žmogus - tai darė mums didelį įspūdį. Pavyzdžiui, nagrinėdamas M. K. čiurlionio Fugą b-moll, suskaičiavo visus panaudotus vertikalius sąskambių variantus, sistematizavo juos?  ir parašė daugiau nei šimto puslapių studiją! Na, ir žinoma - legendinis mūsų muzikos teorijos metras Algirdas Ambrazas... Bet, atsiprašau, jo asmenybės žavumo ir svaros neįmanoma sudėti į keletą sakinių...
Sankt Peterburge (anuometiniame Leningrade) mano disertacijos vadovas buvo Aronas Ostrovskis - solfedžio profesorius, išleidęs populiarių vadovėlių. Bet darbo solfedžio tema, kurios problematiką gvildenant man jis būtų buvęs ypatingai naudingas, rašyti nesiėmiau, o savarankiškai pasirinkau tyrinėti lietuvių muzikos polifoniją. Nors Ostrovskis nebuvo žymus polifonijos specialistas, tačiau ateiti pas jį be rezultatų, nieko neparašęs neišdrįsdavau. Jis buvo aukštos inteligencijos, pabrėžtinai korektiškas žmogus: per solfedžio pamokas kalbėdavo pusbalsiu, vos ne pašnibždomis, kad galima būtų atidžiai klausytis intonuojamo garso.
Žinoma, patys ryškiausi autoritetai nebūtinai dėstė privalomas lankyti disciplinas. Jų, kaip žinia, aspirantams nebuvo daug, tad kurį laiką vieną kitą dalyką palankydavau iš smalsumo. Pirmiausia Anatolijaus Dmitrijevo dainininkams dėstomą operos stilistikos kursą. Jis buvo fenomenalus muzikantas ir mokslininkas. Pamenu, kaip skambindamas iš partitūros (ne iš klavyro) vieną ar kitą operą, tuo pat metu aptarinėdavo stiliaus, muzikos kalbos savybes bei dar spėdavo pabaksnoti pirštu į skambinamus epizodus.
Austrijoje didžiausią reikšmę turėjo išklausytieji koncertai ir lankytos paskaitos pas įvairius pedagogus. Vienos universitete mane domino žymaus muzikologo, Haydno ir Mozarto kūrybos specialisto, Gernoto Gruberio dėstomas dalykas - muzikos teorinės sistemos. Pamenu tokią susiklosČiusią tradiciją: didžiąją dalį paskaitos profesorius dėsto, o pabaigoje palieka laiko bendrai diskusijai. Austrijos universitetuose diskusijos buvo įprastas dalykas. Panašia tvarka užsiėmimai vyko ir Vienos aukštojoje muzikos mokykloje. Pavyzdžiui, tuometinis tos garsios mokyklos rektorius profesorius Georgas Pirkmayeris parengė ir įvedė Sintetinės kompozicijos kursą. Jis, būdamas kompozitorius, sprendė tokią dilemą: kaip suartinti šiuolaikinę muziką su klausytoju, o tradicinę muziką - su modernia? Pasirodo, kad reikia į modernų kūrinį įvesti klausytojui nesunkiai atpažįstamų ženklų - kvintakordą, tonalią frazę ir pan., t. y., klausytojui pasiūlyti tarsi kokius „turėklus". Tada moderni muzikos kalba tapsianti net konservatyviam klausytojui priimtinesnė. Pats Pirkmayeris paskaitos neskaitydavo - sėdėdavo auditorijos gale ir rūkydavo cigarus, o jo asistentas, braižydamas ant lentos sudėtingas schemas, „nerdavosi iš kailio". Profesorius įsijungdavo tik į diskusiją paskaitos pabaigoje - papildydavo asistentą, padiskutuodavo su juo bei studentais. Austrijoje supratau, koks svarbus teoriniuose užsiėmimuose yra gyvas pokalbis.

Beveik dešimtmetį (1996-2003) buvote Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, o 2004 m., paskirtas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministru, šių pareigų atsisakėte. Kokių darbų našta užgriuvo Jūsų, rektorių konferencijos prezidento, pečius?

Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje įteikiant LMA diplomus. A. Rakausko nuotrauka (1996 m.)Tiems reikalams atidaviau labai daug laiko. Būnant rektorių konferencijos vadovu negali rūpintis tik savo mokslo įstaiga - visiems universitetams turi būti lygiai teisingas ir jais rūpintis. Matyt, man pavykdavo, nes septynetą metų buvau vis perrenkamas Konferencijos prezidentu. Vadinasi, kolegoms ir visai aukštojo mokslo sistemai tikau.
Kuriant aukštojo mokslo sistemą naujais - autonomijos, demokratijos - pagrindais, atsiribojant nuo sovietinio aukštojo mokslo ideologinių perversijų, reikėjo daugelio naujų įstatymų ir poįstatyminiš? aktų. Dabar nepajėgčiau net išvardinti, kokių tik teisės aktų ir studijų kūrimo darbo grupėse teko dalyvauti! Bet galiu pasidžiaugti (ar net pasigirti), kad daug prisidėjau aukštojo mokslo sistemoje prilyginant dėstytojus menininkus dėstytojams mokslininkams - akademinės karjeros, vertinimo kriterijų, teisių ir materialine prasme; dabar visuose akademiniuose dokumentuose neberašoma, kaip tai buvo įprasta anksčiau, „mokslas", „mokslininkas", visur yra žymima „mokslas ar/ir menas", „mokslininkas ar/ir menininkas"... Taip po ilgų įrodinėjimų?  Aukštojo mokslo, Mokslo ir studijų įstatymuose atsirado „pripažinto menininko" sąvoka, daug energijos padėjau, kad įstatymiškai būtų įteisintos „meno aspirantūros", o dabar jau ir „meno doktorantūros" institucijos su deramu „meno daktaro" laipsniu.
Kitos kasdienės LURK prezidento pareigos - dalyvavimas komisijose, posėdžiuose, konferencijose - Lietuvoje ir užsienyje. Juk ilgą laiką buvau Europos universitetų asociacijos (EUA), vienijančios per aštuonis šimtus žemyno universitetų, Tarybos narys. Žinia, EUA yra Bolonijos proceso iniciatorė ir pagrindinė „žaidėja"; prieš 15 metų kartu su Rostoko Aukštosios muzikos mokyklos rektoriumi įkūrėme iki šiol aktyviai veikiančią Baltijos šalių muzikos akademijų asociaciją (ABAM) su 15 jos narių.
Svarstant kultūros, studijų ir meno klausimus, buvau kviečiamas į Vyriausybės posėdžius. čia Rektorių konferenciją ypač palaikė amžiną atilsį premjeras Algirdas?  Brazauskas. Pamatęs, kad esu pasitarime, būtinai pasiteiraudavo, ką manau vienu ar kitu klausimu. Pastebėdavau dviejų tipų ministrus: vienus, kurie kaunasi už savo barą, ir kitus, kurie stengiasi neišsišokti su savo prašymais ar reikalavimais. Deja, mūsų srities ministrai vis dėlto būdavo prie tų „neišsišokančiųjų", nesipykstančių su kolegomis ir kartais gal dėl to nukentėdavo universitetų biudžetai. Tuomet Finansų ministerijoje kautis dėl lėšų stygiaus tekdavo rektorių konferencijai. Į aukštus kabinetus dažniausiai eidavom kartu su tuometiniu Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi prof. Vytautu Kaminsku: jis, informatikas, pateikdavo skaičius, o mano priedermė buvo argumentuoti ir motyvuoti.
Maždaug kartą per mėnesį visuose universitetuose iš eilės vykdavo rektorių konferencijos posėdžiai, kurie prasidėję dešimtą ryto baigdavosi ketvirtą popiet, o kartais ir šeštą vakaro. Posėdžius veda, žinoma, prezidentas: reikėdavo spręsti mokslui ir studijoms aktualius klausimus, suvaldyti tarp rektorių iškilusius ginčus, suderinti nuomones, priimti daugumai palankų sprendimą. Tai dažniausiai pavykdavo padaryti. Universitetų poziciją reikėjo išreikšti ir Mokslo taryboje, ministerijose, pasisakyti visuose rengiamuose jų pasitarimuose. Jau nekalbu apie tokius ritualinius dalykus, kaip aibės kalbų, sveikinimo žodžių sakymas nuo savęs ir nuo visų universitetų. Suprantama, visa tai - laikas, atimtas iš muzikologijos. Bet neapgailestauju, nes manau, kad ėjęs tuo keliu galėjau duoti žymiai daugiau naudos meno ir jo edukacijos sferai, nei kad būčiau parašęs keletą monografijų ar publikavęs keliolika straipsnių prestižiniuose?  mokslo žurnaluose.

Taigi, toks didelis užimtumas pakenkė Jums kaip muzikologui?

Negrįžtamai pakenkė. Kadaise buvau „daug žadantis muzikologas", šį tą muzikos teoretiko, edukologo ir publicisto bare nuveikiau, bet iki publikacijų „aukštų lentynų" vadinamuose ISI žurnaluose nepakilau, nes nuėjau kitu - muzikos, kultūros ir jų funkcionavimo organizatoriaus keliu.
Regis, neužilgo turėsiu daugiau laiko, bet monografijų, ko gero, nerašysiu. Viena vertus, šiek tiek atitolau - mažiau skaitau specialiosios muzikologinės literatūros, rečiau bepavartau naujas muzikos kūrinių partitūras, kaip buvau įpratęs ir įgudęs kadaise. Šiandieninė mano kompetencija gali būti nebepakankama. O antra, jei parašysiu knygą, kiek skaitytojų ji susilauks? Man būtų labai nesmagu matyti savo knygą ne vienerius metus dulkančią knygynų lentynose. Tada klausčiau savęs, ar vertėjo gaišti laiką? Muzikos skaitytojų ir klausytojų ne tik kad yra mažai, bet jų, man regis, mažėja netgi tarp pačių muzikantų.

Šių Jūsų minčių kontekste maga paklausti, kaip vertinate mūsų šiuolaikinės muzikologijos problemas? Kokią regite lietuviškosios muzikologijos padėtį?

Pirmiausia, Akademijoje matau daug talentingų jaunų žmonių, galinčių sumąstyti naujų idėjų. Kita vertus, kiek tokių talentingų žmonių pradingsta baigę Akademiją? Bene pagrindinė priežastis yra ta, jog jiems nepasiūloma galimybių toliau tobulėti dirbant šioje srityje: nėra kur „skleisti sparnus". Pedagoginis darbas mokyklose turi aiškiai užbrėžtą kartelę, aukščiau kurios siekti nebereikia, nes mokinukai jos neperšoks. Todėl suprantama, kad ten nėra erdvės muzikologo mokslininko tobulėjimui. Žinoma, aukštųjų mokyklų dėstytojams privalu imtis mokslinės veiklos, tačiau šitas indas užpildytas - esamos darbo vietos atsilaisvina iš lėto, o mažėjantis studentų skaičius formaliai apriboja naujų etatų sukūrimo galimybes ir jaunų dėstytojų atėjimą.
Lietuvos kultūros tyrimų institute, vykdančiame specialius mokslinius tyrimus, tarp jų ir muzikologijos, yra tik keletas muzikologų etatų. Berods ir jiems dalį atlyginimo siūloma užsidirbti moksliniuose projektuose, o, kaip žinome, muzikologijos ar teatrologijos mokslininkui tokie valstybės užsakymai vargu tikėtini. LMTA Muzikologijos institutas - tai irgi mažytė struktūra, kurią iš pradžių buvo sumanyta plėsti ir vystyti joje konkrečias mokslo tyrimų kryptis, bet vėlgi tam reikia „fizinės masės" - darbuotojų. Esant mažam etatų skaičiui negali plačiai užsimoti - tenka sutikti, kad ten dirbanti viena kita muzikologė atsidėtų savo individualiai tyrimų temai. Todėl šiuo požiūriu muzikologijos mokslo vystymas yra apribotas.

Kone didžiausio Jūsų dėmesio susilaukė Juliaus Juzeliūno kūryba, nepastebėti neliko ir jaunieji kompozitoriai. Kokie šiuo metu lietuvių muzikos autoriai yra Jūsų akiraty?

Kadais buvau Juzeliūno apologetas. Tačiau... Pamenu paties Juzeliūno posakį, kurį jis rusiškai studentams ar kolegoms sakydavo: ?½??, ?¸ ?‡?‚?¾?¶? Kitaip tariant, sudėliojai garsus, parašei kūrinį, o kas iš to? Juzeliūnas tikėjo, kad jo kūryba ne tokia. Tačiau tokios gerai sukonstruotos, bet emociškai šaltokos muzikos ženklų pradėjau įžvelgti ir jo vėlyvesniuose kūriniuose. Matyt, jau buvau beatšaląs nuo šio talentingo kompozitoriaus susikurtos intonacinių ląstelių „mezgimo" technikos...
Šiandienos lietuvių muzikos tendencijas seku gal kiek paviršutiniškai - toleruoju naujoves, jaunųjų kompozicinius bandymus, girdžiu daug talentingų viduriniosios kartos autorių kūrinių. Vis dėlto nemanau, kad viskas, kas naujo parašoma, turi būti atliekama ir gali įeiti į muzikos istorijos lobyną. Šiandien į mūsų akiratį turi patekti visų epochų ir stilių muzika, todėl, pavyzdžiui, orkestro galimybės viską atlikti, o klausytojų - viską išklausyti yra ribotos. Todėl manau, kad parašydamas naują kūrinį, autorius tam tikra prasme užmarščiai pasmerkia senesnįjį, ar parašydamas naują monografiją, muzikologas nebeleidžia skaitytojams perskaityti ankstesnės, kurios jie dar neperskaitė. Viskam nebėra laiko, vis tos pačios 24 valandos, kaip ir popiežiaus Grigaliaus laikais... Apmaudu, kai kūriniai parašomi tik vienam atlikimui ...
Tarp vyresniųjų - greta daug išlinksniuotų Kutavičiaus, Balakausko, Bajoro talentų man priimtina profesionali Vytauto Barkausko samprata, koks apskritai turi būti šiuolaikinės muzikos kūrinys. Jo kompozicijose sklandi bei logiška muzikinė mintis įtraukia klausytoją viso atlikimo metu. Panašiai vertinu Anatolijaus Šenderovo „Concerto in Do" violončelei solo, „Sulamitos giesmes"... Tai ne vien įdomios struktūros, o ir prasmingai kalbantys kūriniai. Tai tik keletas paminėjimų. O apskritai, jei Lietuvos politikai, biurokratai dirbtų taip gerai, kaip mūsų kompozitoriai, pralenktume ir Airiją...

Atmintyje įsirėžusi ne viena Jūsų pasakyta kalba, paliudijanti oratorystės meistriškumą...

Vilniaus Rotušėje po Stasio Baro vakaro. Nuotrauka iš asmeninio J. Antanavičiaus archyvo (2000 m.)Pasakiau nesuskaičiuojamai daug kalbų, bet didžioji dalis jų nebuvo užrašomos. Žinoma, vykstant labai garbioms iškilmėms, neišdrįsdavau, kaip paprastai, improvizuoti. Pavyzdžiui, esu užrašęs kalbą, kurią sakiau Vytauto Didžiojo universitete suteikiant Garbės daktaro vardą dviejų šalių kaimynių vadovams - Latvijos prezidentei Vairai Vykei-Freibergai ir Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui.
Prisipažinsiu, turiu vidinio drovumo kalbėti, jį teko nugalėti. Pabaigus studijas Konservatorijoje, greta kitų mano užsiėmimų atsirado lektorystė. Filharmonijos vadovybė mane pakvietė vesti išvažiuojamus koncertus-paskaitas. Būdavo paskirtas nedidelis orkestras ar ansamblis, su kuriuo apvažiuodavome įvairius Lietuvos miestelius, apie dešimtį vienoje kelionėje. Aš, lektorius, kalbu konkrečia tema (pavyzdžiui, „kamerinė muzika"), o jie pailiustruoja. Kartais veždavausi ir magnetofoną. Pamenu, kai skambant muzikos įrašui nutrūkdavo juosta, tekdavo ją susiklijuoti čia pat scenoje, o tuo metu dar ką nors pasakoti, kad klausytojai nenuobodžiautų. Betgi ne trūkinėjanti juosta man labiausiai nepatiko šiame darbe.
Kaskart - kita publika, jie tave girdi pirmąkart, o man už nugaros sėdėdavo vis tie patys kolegos muzikantai. Man būdavo nesmagu, kad jie klausysis vis to paties, gal šaipysis, todėl stengdavausi kaskart sugalvoti ką nors nauja. Bet ar gali dešimtą kartą kalbėdamas apie Haydno kvartetą atrasti vis naujų „aukso minčių"? Man nepatiko, kad negaliu sukurti vis naujų, prasmingų?  variantų, o žodis žodin kartoti vis tą patį juk negali. Todėl palikau šį darbą.

Įvairaus žanro Jūsų tekstai visada kupini gilių ir prasmingų įžvalgų. Vis dėlto kas yra gilu? Pasak filosofės Leonardos Jekentaitės, gilu yra ten, kur tamsu ir juoda - to neįmanoma paneigti. Bet yra ir kita žodžio reikšmė, sutampanti su „aukštai" reikšme: ji ne mažiau tikra ir svarbi žmogui. Paklausiu perfrazuodama Jekentaitės mintį: ar sutinkate, kad muzikologija reikalauja nueiti abu kelius, pažinimo kelią gilyn ir savimonės kelią aukštyn?

Prasminga eiti gilyn, „kur tamsu ir juoda", kur dar tvyro nežinia. Ten gali surasti kelią į šviesą ir į paviršių iškelti tiesą, informaciją, žinią. Na, pavyzdžiui, sudėtingose partitūrose, kaip antai Osvaldo Balakausko ar Ryčio Mažulio, iš labai giliai turi iškasti racionalias kūrybos formules. Paradoksalu, bet būna, kad muzikologas analitikas kūrinyje atranda tai, ko ir pats autorius nežinojo... Vadinasi, muzikologija - taip pat kūryba?

Apie valstybės prioritetus

Nerimstančios audros švietimo srityje ypač verčia nuogąstauti menininkus. Ką manote apie šiuo metu plačiai eskaluojamus aukštojo mokslo reformos klausimus?

Naujoji studentų priėmimo sistema, vadinama „reforma",?  visiškai sujaukė objektyvią talentų atranką į menų studijas: pradedant 2009 m. švietimo reformos „buldozeris" iš jau prieš dvylika metų pasirinkto kelio išstūmė daugelį į muzikos specialybes bandžiusių įstoti jaunuolių, nemaža jų ryžosi emigruoti...
Suvienodinus priėmimo principus visoms studijų programoms ir visas jas sumetus Č vieną katilą, mus įspraudė į tokią sistemą, kai kompiuteris pasako, kuris pianistas ar dainininkas talentingas, o kuris ne... Tiesa, į meno studijų specifiką šiek tiek buvo atsižvelgta: mums palikta teisė (!) rengti stojamąjį specialybės egzaminą. Bet skaičiuojant priėmimo balus, gauti rezultatai surikiuojami reitingavimo būdu, sustatant stojančiųjų eilę. O atsiradęs penktuoju ar dešimtuoju net talentingas jaunuolis neturi šanso gauti „studijų krepšelio"... 2009 m. visoms menų specialybėms (muzika, teatras, kinas, dailė, dizainas, architektūra ir t. t.) buvo skirta virš 700 „krepšelių". Vadinasi, smuikininkas, baigęs M. K. čiurlionio menų mokyklą, kaunasi dėl to paties „krepšelio" su būsimuoju architektu. Pastarasis gal būt tik priėmimo išvakarėse nusprendė stoti į šią specialybę ir profesijos mokslus pradės nuo pradžių pradžios. Tuo tarpu dvylika metų sistemingai muzikos mokęsis smuikininkas dažnai jau yra tarptautinių konkursų laureatas, gali viešai koncertuoti... Šių metų stojime architektūra, dailė jau atskirti į atskirą „kovos areną", bet su būsimaisiais teatralais, kino specialistais, taip pat be specialaus ikiuniversitetinio pasirengimo, muzikas vis dar turi konkuruoti.
Principas turėtų būti toks: tie, kurie specialų profesinį pasirengimą įgyja iki aukštojo išsilavinimo, turėtų dalyvauti atskirame priėmime. Skirtingai nuo tų, kurie studijuoti pradeda nuo nulio. Deja, šito, t. y., kad dukart du yra keturi, „buldozeriui" įrodyti vis dar nepavyksta, nes jo pusėje jėga ir... pinigai. Mūsų pusėje tiesa ir argumentai, bet žinia, kad barbariškoje situacijoje laimi ne sveikas protas, o jėga. Paminėtas priėmimo tvarkos paradoksas - tai tik vienas iš keturių-penkių absurdų, kurie jau antri metai karaliauja ministerijos klerkų ištrimituotoje „pažangioje studijų reformoje". Bet, atsiprašau, čia aš norėčiau sustoti, nes man, o ir visai muzikos kultūros ir edukacijos bendruomenei - tai labai skaudi tema. Todėl tęsdamas, aš jums prikalbėčiau dar tris magnetofono juosteles. Ir apie tai, kiek jau yra visais įmanomais frontais kovota, ir apie tai, ko dar artimiausioje ateityje ketiname imtis...

Taigi, kokias matote LMTA perspektyvas?

Visada buvau optimistas ir įžvelgiau geras perspektyvas. Lietuvoje apskritai vis dar turime puikią muzikinio ugdymo sistemą: turiu minty muzikos mokyklas, vėliau konservatorijas ir aukštąjį muzikos mokslą. Tai sistema, kurios dėka mes daugeliu atžvilgiu sėkmingai konkuruojame Europoje. Pavyzdžiui, net muzikalioji Vokietija šia prasme gerokai nusileidžia: vieni pasimoko privačiai, kiti - vienokio ar kitokio tipo mokyklose. O pas mus logiškai sudėliota sistema leidžia pasiekti gerų rezultatų. Taigi, tęsdami senas tradicijas, turėdami gerą muzikinio ugdymo sistemą sukūrėme Lietuvos muzikinę kultūrą, pripažįstamą, konkurencingą Europos mastu.
Bet dabar, matydamas kas vyksta universitetinėje erdvėje, kaip aukščiausi ministerijos pareigūnai mėgina ją vairuoti buldozerio principu, koks yra totališ?kas menų studijų specifikos nesupratimas, - jau tampu pesimistu ir į artimiausias perspektyvas žvelgiu su labai dideliu nerimu. Per du vadinamos reformos metus į menų studijas priimta kiek mažiau nei 50% nuo to skaičiaus, koks būdavo anksčiau. O be kiekybės taip pat nebus kokybės. Jau ir šiaip diskriminuojamos muzikos mokyklos, pamačiusios, kaip pastebimai nyksta „studijų krepšeliai", bus priverstos dirbtinai, nepaisant vaikų ir jų tėvų norų, mažinti muzikos moksleivių kontingentą. Neišvengiamai kris mokymo kokybė, o tai rikošetu atsilieps ir Akademijos perspektyvoms tiek?  edukologine, tiek ir materialiąja prasme.
Neseniai gavau bukletą iš Velso Karališkosios muzikos akademijos. Pamokantis, bet mums utopinis pavyzdys: jie suorganizavo tokią operaciją - per vieną dieną iš savo rūmų išvežė visus turėtus fortepijonus ir tą pačią dieną į jų vietas pastatė naujus „Steinway" fortepijonus. O kada mes galėsime tą padaryti? Ko gero, niekada, nes pas mus nei kultūra, nei menas nėra joks valstybės prioritetas. Bet konkuruoti, ir ne bet kaip, o sėkmingai, mes privalome, esame pasiryžę?  ir su Velsu, ir su Paryžiumi, Viena, Maskva... Jeigu manęs paklausite, kada Muzikos ir teatro akademijai bus geriau, atsakysiu, kad geriau jau buvo.
Ir dar vienas intriguojantis pavyzdys. Visą pasaulį, taip pat ir muzikaliąją Europą apstulbino vadinamasis „Venesuelos stebuklas": ši neturtinga, žiaurios kriminogeninės situacijos šalis per dešimtmetį atskirų entuziastų, bankų, valstybės pastangomis sugebėjo prie jaunimo simfoninių orkestrų pultų susodinti per 300 tūkstančių (artimiausias jų siekis - pusė milijono) jaunuolių, besišvaisčiusių gatvėse: atėmė iš jų peilius ir pistoletus ir davė smuikus bei klarnetus. Ir paradoksas (?) - paaugliams tai patiko. Geriausias iš jų - Simono Bolivaro orkestras šiandien kviečiamas koncertuoti į žymiausias Europos sales, į prestižinį Zalcburgo festivalį, o Karakaso ir miestelių gatvėse atsirado daugiau ramybės ir saugumo. Europa imasi įdiegti šį stebuklą, žurnalistų pavadintą „El sistema", savo kraštuose. Štai prieš keletą mėnesių Akademija gavo vienos Italijos muzikos institucijos kvietimą kartu su legendinio Claudio Abado kameriniu orkestru, vienu Graikijos partneriu ir minėtu pagarsėjusiu Venesuelos jaunimo orkestru dalyvauti tarptautiniame projekte „METHOD", siekiant perimti šį Venesuelos patyrimą. Mes, žinoma, entuziastingai sutikome. Ir man kilo klausimas, kodėl iš gausybės Europos muzikos institucijų į šį ketvertą buvo pakviesta būtent Lietuva? Neabejoju, dėl to, kad Europoje vis dar sklando legenda (galgi jau ir mitas?), kad Lietuva labai pažengusi muzikos edukacijos bare. Tuo tarpu mūsiškis „buldozeris" kuo rimčiausiai užsimojo naikinti tą sistemą, kartu?  ir muzikos mokyklas, atimdamas iš jų formaliojo ugdymo statusą! O klausimą vis dėlto užbaigsiu mano mėgstamos ispanų kalbos žodžiu VENCEREMOS!

Alpinistas mėgsta Bachą...

Muzikologai šalia įgytos specialybės neretai atranda ir kitos širdžiai mielos veiklos. Iš pradžių maniau, kad Jūsiškis pomėgis - alpinizmas, tačiau netrukus paaiškėjo, kad kopimas į kalnų aukštumas Jums tapo pernelyg profesionalus, kad būtų kvalifikuojamas tik kaip mėgėjiškas užsiėmimas. Alpinizmas, ko gero, bus neoficiali Jūsų profesija. Į kokias viršukalnes esate įkopęs?

Sportiniu alpinizmu intensyviai užsiiminėjau ne mažiau kaip keturiolika metų. Tai kiekvienos vasaros mėnuo arba du praleisti kalnuose - ne poilsiauti, o kopti į viršukalnes keteromis ir sienomis, siekti sportinių rezultatų, kuriuos teikdavome Lietuvos, Pabaltijo ir net sąjunginėms pirmenybėms. Buvau visuose kalnuose, kuriuos sovietmečiu buvo įmanoma aplankyti: tai pirmiausia Kaukazas, Tian Šanis, Pamyras. Šiuose kalnynuose ir kitur įkopiau į ne vieną penktos sudėtingumo kategorijos viršukalnę. Tian Šanio kalnuose (Kirgizija) su trim draugais kopėme?  pačios aukščiausios - šeštosios sunkumo kategorijos maršrutu į Džigito viršūnę (5170 m.). Kopėme tris dienas, į plyšius ir net į pačią uolą kaldami kablius, nuo uolų krapštėme ledą, kad šalantys pirštai užsikabintų už akmens atbrailų. Nakvojome kabėdami ant sienos, užsivilkę palapinę (galimybės ją pastatyti ten nėra) ir kabliais prisitvirtinę prie akmens sienos. Bet tai nieko, juk tai alpinizmas.
Kai lietuvių profesionalusis alpinizmas pasirinko kopimo į aukščiausias - 6-7 km aukščio viršukalnes kelią (ypatingų techninių sunkumų tuomet gali beveik ir nebūti, bet dusina oro trūkumas, žengi vos tris penkis žingsnius ir sukniumbi gaudyti retą orą) - Pamyre įkopiau į Ismailo Samani (buvusi Komunizmo, 7495 m.) ir Avicenos (Lenino, 7134 m.) viršūnes. Kitame Pamyro kalnagūbryje (Tadžikija) dalyvavau kopiant į bevardes, niekieno neįkoptas viršūnes su teise pavadinti savo siūlomais vardais. Taip Šachdaros kalnagūbryje 1964 metais atsirado Lietuvos (6080 m.), Kristijono Donelaičio (5837 m.) ir Mikalojaus Konstantino čiurlionio (5794 m.) viršūnės. Kopiant į pastarąsias, buvau šio žygio vadovas.
Besimokydamas alpinizmo pasiekiau tam tikrą profesionalumo lygį - malonu išmanyti, kaip reikia užtikrinti saugų kopimČ?, kaip naudoti alpinistinę techniką. Pamenu, pavyzdžiui, net tokias smulkias detales, kuria koja konkrečiame Kaukazo maršrute reikia pradėti kopti sudėtingą uolų atkarpą, kad sėkmingai išnaudotum kelias glotnoje uoloje esančias atbrailas...

Kas žavėjo ten, aukštai kalnuose?

Aplink Ismailo Samani (buvusią Komunizmo) viršūnę (ir ne tik ten) tokia kalnų didybė, kad net mūsų ekspedicij??… aptarnaujantis sraigtasparnis Mi-4, skrendantis pro tas gigantiškas akmens sienas, atrodo kaip uodas. Knygoje „Kalnai lieka rymoti" esu aprašęs tą dramatišką žygį. Atmintin įstrigo rugpjūčio mėnesį pasipilantys „žvaigždžių lietūs" - tai metas, kai žemę pasiekia ištisi meteoritų srautai. Lietuvoje jų nematome, bet kai esi šešių-septynių kilometrų aukštyje, tirštasis oro sluoksnis jau netrukdo matomumui, ir žvaigždes, meteoritus matai taip ryškiai, tarsi žvelgtum pro žiūronus. Na, ir žinoma nuostabaus grožio sniegynai, ledynai, smailianosės viršukalnės, taip ir gundančios pastatyti ant jų koją. Nesigailiu daug vasaros laiko praleidęs kalnuose. Gailėčiausi (arba ir kiti manęs gailėtųsi), jei būčiau nukritęs, bet rimtai nenukritau, todėl ir nesigailiu. Nesigailiu ir išmainęs į kalnus savo pirmuosius sportinius?  pomėgius - lauko tenisą ar nardymą. Juk kalnai dvelkia amžinybe. Bet jie man dar liko ir šiandien, ir ne tik prisiminimuose ar nuotraukose, bet ir kasmet žiemą: stengiuosi nepraleisti progos nuvykti į Italijos, Austrijos ar Šveicarijos Alpes paslidinėti.

Rašytojas, dramaturgas Kazys Saja įsitikinęs, kad „žmogus lieka nemirtingas tiek, kiek save išdalina kitiems". Kame, Jūsų manymu, slypi žmogaus „nemirtingumas"?

Manau, žmogui „nemirtingumą" garantuoja jo nuveikti darbai, pasitarnavę žmonėms, turintys išliekamąją vertę. Galbūt tai - muzikos kūriniai, o gal - paveikslai arba gerai pastatytas tiltas, ar Eifelio bokštas - šimtmečiams įamžintas inžinieriaus vardas.? 
Šiandien, manau, Mozarto kaip fenomeno gyvastis kur kas didesnė, nei tada, kai dar pats kompozitorius gyveno. Juk tada Mozartas buvo žinomas šimtams, gal tūkstančiams žmonių, o šiuo metu jo kūrybą „vartoja" bei vertina milijonai viso pasaulio melomanų. Tai ir yra Mozarto nemirtingumas!

Muzikos ir teatro akademijos 75-mečiui skirtame savo straipsnyje esate citavęs Johanno Sebastiano Bacho mintį: „Kam menas yra jo gyvenimas, to gyvenimas yra tikras menas". Ar ši didžiojo muzikos genijaus mintis tinka apibūdinti ir Jūsų gyvenimui?

Žinoma, tai Bachas pasakė apie save. Mano gyvenimui ši mintis vargu ar tinka. Pirmiausia ji taikytina tikriesiems menininkams - meno kūrinių kūrėjams. Mažiau tinka samprotaujantiems apie meną, muzikos kūrinį - muzikologui, kritikui, lektoriui. Nebent jis yra toks, kaip, tarkime, Eduardas Hanslickas, visą gyvenimą pašventęs partitūrų analizei ir kritikai. Bet dar mažiau tinka meno administratoriui. Deja, kaip tik toks bent šiuo metu ir esu.
Cituodamas Bacho mintį, visų pirma, apeliavau į atlikėjus ir kompozitorius, ypač į jaunuosius. O ant mano darbo stalo, kaip matote, guli „Valstybės žinios", nauja LMTA padalinių struktūrinė schema, naujieji mokslo doktorantūros nuostatai. Suprantama, tai nėra jokie meno atributai, o greičiau - meno funkcionavimą žabojantys svertai. Jie neišvengiami, bet, deja, bent jau Akademijos administratoriaus darbe begalės biurokratinių tekstų studijavimas, rašinėjimas, atsirašinėjimas užima didžiąją darbo laiko dalį. Apmaudu, kad pastaraisiais metais biurokratizmas siaubingai išaugo ir vis dar plečiasi. Greta kitų globalizmo negandų civilizaciją graužia biurokratinis vėžys.

Kokios muzikos visada klausotės su malonumu?

Kartais užduodamas labiau „fokusuotas" klausimas: jeigu jums tektų keliauti į negyvenamą salą, kokius kūrinius pasiimtumėte kartu? Ko gero, nedvejodamas atsakyčiau: Bacho Mišias h-moll, „Mato pasiją"... Labai šį didžiūną vertinu - man jo kūryba netgi svarbesnė už Mozarto ar kitų žymiųjų kompozitorių veikalus. Ir drįstu prisipažinti, kad vargu ar į mano „negyvenamos salos kūrinių" sąrašą patektų, pavyzdžiui, Stockhauseno, Cage'o ar net mano kadais plačiai analizuoto ir propaguoto Juzeliūno kūriniai... Vis dėlto muzikos tonalumas, funkcinės harmoninės sistemos įtampų-atoslūgių žaismas, pačios gamtos muzikai padiktuoti dėsniai buvo ir lieka tvirčiausi muzikos kūrinio sparnai. Beje, pagalvokit, gal žinote kurios nors valstybės himną, parašytą atonalioje garsinėje sistemoje?

Įdomu, kas apskritai meno kūriniuose - nebūtinai muzikiniuose - Jums svarbiausia?

Vertinu tuos meno kūrinius, kuriuose greta kitko įdėta profesionalumo - tai sakau, minty turėdamas, visų pirma, dailės kūrinius. Jei manau, kad šitokį darbą ir aš galėčiau „padaryti" - man toks kūrinys nėra vertingas. Pastaruoju metu ir muzikoje dažnai sukama ta linkme - siekiama sudėlioti garsyną taip, kaip dar nėra buvę. Tiesa, taip pat suprantu, kad stengtis rašyti taip, kaip rašė Mozartas, čaikovskis ir kiti klasikai, nėra prasmės. Padiskutuojame šia tema su kolegomis, pavyzdžiui, su Ryčiu Mažuliu...
Jis pateikia absoliučiai tiksliai sukomponuotus opusus (kiekviena natelė turi būtent jai skirtą vietą): ten yra darniai veikianti sistema, kurią būtų galima racionaliai paaiškinti prieš akis turint partitūrą. Bet tiesiogiai klausantis sistema gali ir nesuveikti - klausa tokius dalykus sunkiai artikuliuoja. Ryčiui kartą draugiškai (man tikrai įdomūs jo kūriniai) sakiau: „kai būsi vasarą prie jūros, paimk saują smėlio ir pasižiūrėk, kaip įdomiai išdėliotos smiltelės - tamsios, šviesios, skaidrios, matinės... Galima dešimt minučių žiūrėti ir patirti tam tikrą satisfakciją, kaip ir klausantis tavo kūrinio". Gal tai - tik subjektyvios kuluarinės diskusijos, bet, manau, turiu argumentų pagrįsti tokius samprotavimus.

Kaip rašė Mircea Eliade, „nekreipiant į laiką jokio dėmesio jis neegzistuoja". Ar sutinkate su tuo?

Neprotinga būtų nekreipti į laiką jokio dėmesio. Jei bandysi jo nevertinti, neskaičiuoti, tai jis, kaip vanduo, iš saujos ištekės ir netrukus pastebėsi, kad nepalieki jokių prasmingų pėdsakų. Taigi savo laiką - dieną, mėnesį, metus, gyvenimą - reikėtų kontroliuoti: numatyti tai, ką noriu padaryti šiandieną ir ko dėl viso to turiu atsisakyti. Berods rugsėjo pirmosiomis dienomis studentams esu palinkėjęs, kad į klausimą „ką veiki?" jiems niekada netektų atsakyti „nieko". Toks atvejis labai blogas. Būtina visada ką nors konkretaus veikti: dirbti fizinį ar intelektualinį darbą arba ilsėtis. Nes „nieko neveikiu" reiškia ne poilsį, bet sienų ramstymą, tuščius pokalbius,?  lėkštų SMS žinučių maigymą...
Betgi šiame posakyje gali būti paslėpta ir kita mintis - nekreipiant į savo (brandų) amžių jokio dėmesio, jo negatyvas tarsi eliminuojamas. Galbūt. Bet pati žmogaus fiziologija nori nenori primena apie amžių. Dabar, kai reikia pavyti greitai nuvažiuosiantį troleibusą, man jau sunkiau, negu būdavo kadaise. Pamenu, anksčiau net nepastebėdavau, kad lipu laiptais, o dabar jau tapau pastabesnis... Deja, laikas greitai bėga, ir su pagreičiu... Ir jo yra žymiai mažiau, negu jaunas žmogus gali pamanyti. Tad taupykime laiką, nešvaistykime jo niekams.
Dabartiniame gyvenime labai daug visokiausių pagundų, pramogų. Nepaliaujamai auga informacijos srautai. O para - vis tos pačios 24 valandos: ir Antikoje, ir Viduramžiais, ir dabar. Reikėtų paroje turėti ne dvidešimt keturias valandas, o dvidešimt keturias dienas. Deja...

Keletas apibendrinimo sakinių

Pokalbio pabaigai - jubiliejinė gaida ir keletas apibendrinimo sakinių: kaip vertinate šį savo gyvenimo etapą? Kokią jame įžvelgiate logiką?

Tai jau nebe etapas, o etapų visuma - daug etapų ir gerokai daugiau, negu jų liko. Žinoma, kiekvieną laikotarpį reikėtų atskirai išskirti: kada buvau mokinys, kada - studentas, pagaliau, kada pasukau administraciniais keliais... Visur kame matau logikos dėsnius - atsistojęs ant šitų bėgių, toliau važiuoji akademinės karjeros keliu iki kitų stotelių, paklusdamas pasirinkto kelio trajektorijai. Kai baigiau konservatoriją, man pasiūlė eiti direktoriaus pavaduotojo pareigas Vilniaus vaikų muzikos mokykloje (dab. Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla). Pamenu, kaip į mano kabinetą garbios fortepijono mokytojos atvesdavo išbarti vaikus, kad nelanko pamokų ar blogai mokosi. Ir aš, būdamas dvidešimt trejų metų, vaidindavau, kad baru tuos vaikus. Paskui pedagoginį darbą dirbau M. K. ???iurlionio menų mokykloje, Pedagoginiame universitete, Muzikos teorijos ir istorijos disciplinas teko dėstyti Leningrado konservatorijoje ir net tolimojoje Kuboje - Havanos „Instituto superior de arte". Vėliau buvau išrinktas Akademijos prorektoriumi, po kurio laiko - rektoriumi ir... palaipsniui atgal.

Ačiū už pokalbį.

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f