Grįžti

Nailia Galiamova: Be įkvėpimo parašyti kūriniai – tarsi puodai

Kovo 25-ą dieną, sekmadienį, 16 val. Vilniaus rotušėje vyko kompozitorės, pedagogės Nailios Galiamovos kūrybos vakaras jos? 50? metų jubiliejaus ir kūrybinės veiklos Lietuvoje 25-mečio proga. Autorės šiuolaikinės muzikos kompozicijas atliko Lietuvoje ir svetur? garsūs atlikėjai, taip pat – kompozitorės vyras trimitinkas? Algirdas Januševičius ir vaikai – plataus pripažinimo sulaukęs pianistas Gintaras Januševičius ir džiazo fortepijoną studijuojanti Donata Januševičiūtė.

Skaistė Gorobecaitė

Nailia Galiamova gimė Taškente (Uzbekistanas), kompozicijos studijas ir asistentūrą-stažuotę baigė Maskvos Piotro čaikovskio konservatorijoje, prof. A. Lemano klasėje. Į Lietuvą kompozitorė atvyko kartu su vyru 1987 m. Nuo 1994-ųjų iki šiol dirba fonotekos vedėja ir teorijos skyriaus mokytoja Nacionalinėje M. K. čiurlionio menų mokykloje. Yra sukūrusi stambių instrumentinių kūrinių, daug dėmesio skiria pedagoginiam repertuarui, parengė nemažai kitų autorių kūrinių orkestruočių, kurias atlieka Lietuvos valstybinis simfoninis, Lietuvos kamerinis, Šv. Kristoforo kamerinis ir kiti orkestrai. Anot kompozitorės, šis koncertas dedikuojamas žmonėms, skatinusiems ją kurti, siekti profesionalumo. Koncertą organizavo? Lietuvos kompozitorių ir Lietuvos muzikų sąjungos. Nailią Galiamovą kalbinau renginio išvakarėse.

Ar nėra sudėtinga gyvenime derinti kūrybą, pedagoginį darbą ir šeimą? Kai kas sako, kad menininkas turėtų būti vienas.
Iš tikrųjų tai neįmanoma. Ypač tokiomis sąlygomis, kai turi etatines pareigas ir pedagoginių valandų. Mėgstu visus darbus atlikti iki galo, nepalikdama jokių spragų, todėl kai kada darbas trunka 24 valandas per parą – galva veikia naktimis, kol išgaunamas reikiamas rezultatas. Laimei, darbas mokykloje yra periodiškas ir savaitgaliais ar per atostogas galiu rasti laiko sau ir kūrybai.

Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su muzika? Kas paskatino jos mokytis?
Muzika mane supo nuo pat vaikystės. Mano tėtis, psichologas, dirbęs universitete bei pedagoginiame institute, buvo melomanas, namuose turėjome didžiulę plokštelių kolekciją, čia dažnai skambėjo ir klasikinė muzika. Niekada nepamiršiu Antrojo Sergejaus Rachmaninovo koncerto, kuris nuolat skambėdavo? – tai buvo vienas mėgstamiausių tėvo kompozitorių ir kūrinių. Be to, muzika skambėjo visur: gatvėse, čia pat kieme vykstančiose vestuvėse ar kitoje šventėje. Taškente, iš kur esu kilusi, gyvenama bendruomenėmis, ir muzika yra neatsiejama kasdienybės dalis. Totorė močiutė dainuodavo savas liaudies dainas, o mama – tuo metu populiarias tarybines. Vaikų darželyje lankiau rusų grupę, o ten – rusų kultūra, per jų liaudies dainas perduodama. Mama buvo masinių renginių režisierė (dabar ta profesija taip vadinama), ir visą gyvenimą dirbo pedagoginį darbą Pionierių rūmuose (tokioje įstaigoje kaip mūsų Lietuvos vaikų ir jaunimo centras). Visi mamos organizuoti renginiai buvo susiję su scena, galbūt iš jos polinkį į artistiškumą perėmė? ir mano vaikai. Mano gabumus muzikai pirmieji pastebėjo ne tėvai, o jų kolegos. Mano profesinis kelias prasidėjo Viktoro Uspenskio menų mokykloje, tačiau manau, kad svarbiausia buvo tai, kad mes abu su vyru mokėmės Maskvos konservatorijoje. Toji aplinka ir ten įgytos mūsų profesinės žinios per mus paveikė ir vaikus, nes mano vyro tėvai irgi nėra iš muzikų.

Norėčiau pasiteirauti apie porą konkrečių kūrinių, kurie buvo apdovanoti premijomis Sąjunginiame studentų ir aspirantų konkurse (1985 m. Koncertas fortepijonui ir orkestrui pelnė pirmąją premiją simfonijų kategorijoje, o 1987 m. Sonata violončelei ir fortepijonui apdovanota antrąja premija kamerinės muzikos kategorijoje). Kuo tie kūriniai išsiskyrė tais laikais, ar ir dabar yra išskirtiniai?
Jų išskirtinumą pabrČ?žė garbi komisija, o aš net nežinau, kas joje dalyvavo, nes kompozicijos konkursai vyko uždaroje erdvėje. Vieną dieną paskambino mano profesorius ir paklausė: „Kur tavo koncertas, kodėl jis nepateiktas konkursui?" O man tuo metu tai nerūpėjo, rūpinausi mažyliu, kurio neseniai buvau susilaukusi, o kūrinys jau buvo parašytas, atliktas, įrašytas – tuo buvau patenkinta ir jaučiausi labai laiminga. Tada buvau Maskvos konservatorijos asistentė-stažuotoja. Tais laikais toks laimėjimas buvo išskirtinis. Viena tegaliu pasakyti: kuomet šis kūrinys nuskambėjo pilnutėlėje Maskvos čaikovskio konservatorijos salėje, žmonės ėjo prie manęs, sveikino ir sakė, kad kompozicija labai įdomi, tam metui šiuolaikiška ir profesionali. Už tokią mokyklą aš nuoširdžiai dėkoju savo pedagogams profesoriui A. Lemanui, kuris man vadovavo ir studijuojant? konservatorijoje, ir asistentūros-stažuotės metu, ir kompozitoriui profesoriui Nikolajui Rakovui, kuris yra orkestro žinovas, išleidęs ne vieną metodinę priemonę ir man dėstęs instrumentuotę. Jis puikiai perteikdavo žinias, pamokas dėstė taip, kaip ir aš dabar stengiuosi dėstyti savo mokiniams.? 
Sonatą skyriau savo labai artimiems draugams? – violončelininkui Surenui Bagratuni ir pianistui J. Oganesovui. Tada mes artimai bendradarbiavome, draugavome. Jie mane tiesiog gerąja prasme „privertė" parašyti jiems kūrinį. Sonata išsiskiria iš kitų mano kūrinių savo muzikos kalba – ji itin armėniška, nuoširdi. Galbūt tai buvo pastebėta, o man tas kūrinys yra vienas mėgstamiausių, nes susijęs su šiais žmonėmis. Žinau, kad Bagratuni, puikus atlikėjas ir interpretatorius, dar ne kartą grojo šią sonatą svetur. Apie kiekvieną atlikimą nepasakojo, bet sakė, kad tai tapo jo repertuariniu kūriniu.

Kokios įtakos Jūsų kūrybai turėjo Jus mokiusių kompozicijos pedagogų pažiūros ir kūryba?
Galiu komentuoti tik pagrindinius, esminius dalykus. Visi mano pedagogai – labai žymūs, įtakingi muzikos pasaulyje, susiję su giliausiomis tradicijomis, kai? iš kartos į kartą perduodama tam tikra informacija. Mano profesorius A. Lemanas buvo mokęsis instrumentuotės pas Dmitrijų Šostakovičių, kompozicijos pas Michailą Gnesiną, kuris buvo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo mokinys. Taigi man Lemanas visą laiką pabrėždavo, kad aš esu tam tikra prasme Šostakovičiaus anūkė, o Rimskio-Korsakovo – proanūkė. Tai buvo ne tiek pagyrimas, kiek įpareigojimas – neužtekdavo parašyti kokį niekniekį. Mano dėstytojų darbas man „lėmė" ir Maskvos čaikovskio konservatorijos „raudonąjį diplomą?€?. Iš jų perėmiau esminius dalykus: profesionalumą, pagarbą tradicijai. Negalėjau neigti tradicijų tada, negaliu ir dabar; tiesiog didžiuojuosi, kad tęsiu jas, skleidžiu mano „muzikinių bočių" žodį. Kita vertus, man visada buvo įdomi ir kitokia kalba. Mane traukė ir minimalizmo tendencijos, ir dvylikatonės sistemos, todėl negaliu pasakyti, kad rusiška, tarybinė, patriotinė muzikos kalba yra mano. Aš imli, atvira bet kokiam kontekstui ir tikiuosi, kad tai bus išgirsta ir per mano koncertą. Pavyzdžiui, vokaliniame cikle „Fėjos pasakos" galima išgirsti totoriškas, pentatonines dainų, kurias man dainuodavo močiutė, intonacijas. Kūrinyje jos pinasi su dvylikatonėmis sistemomis. „Skomoroche" pristatomas naujas požiūris į fleitos galimybes, čia esama ir rusų liaudies dainų įtakos. Ši kompozicija tam tikra prasme yra eksperimentinė. Nors visada vadovaujuosi kadaise profesoriaus Jurijaus Cholopovo pasakytais žodžiais, taip pat tapusiais mano credo: kiekvienas protingas kompozitorius, parašęs du pirmuosius garsus, jais užpildo ir visą kūrinio erdvę, nes tai yra ištakos, jokių svetimkūnių negali būti, viskas turi būti paremta pradine intonacija, joje turi glūdėti visa esmė. Tai kelias tiek į analizę, tiek į kompoziciją – o visa kita tėra priemonės, profesiniai įrankiai, tiesiog amato išmanymas.

Gal galite pakomentuoti ir ,,Rotušės fanfaras"?
Tiesą sakant, aš visus kūrinius komentuosiu koncerte. Aš jį vesiu pati, nes tame kontekste, kuriame šis koncertas įmanomas, privalau tai padaryti. Tebūnie tai nedidelė vakaro intriga.

Ar tikite įkvėpimu? Nuo ko prasideda kūryba?
Vadovaujuosi tuo visą gyvenimą. Įkvėpimas yra labai retas svečias, jeigu nėra darbo. Esama tam tikro nesutapimo tarp to, kuo tikiu, ir tarp to, kas yra iš tikrųjų. Įkvėpimas – labai sudėtingas reiškinys. Be jo nieko nebūna, bet jį prisivilioti – didžiulis, net milžiniškas darbas, nuolatinis, kasdienis. Galų gale vieną gražią akimirką, gal net tuo metu, kai rodos nieko neveiki, staiga tarsi kokia žvaigždutė nušvinta. Smegenys dirba savo darbą, mes degam, dirbam, ieškom, bet paskui visa tai nueina kažkur į pasąmonę ir tinkamu momentu, esant tinkamai situacijai, staiga iškyla įkvėpimu, o tu turi būti pasiruošęs tą informaciją, tą įkvėpimą įkūnyti. Visi be įkvėpimo parašyti kūriniai yra nevertingi, nes jie – apie nieką. Galima juos palyginti su paprastais puodais, kurių būna daugybė. Puodų lipdymas – amatas, dar negalintis pretenduoti į meninę kategoriją, tai tėra pasiruošimas. Bet be to amatininko darbo niekada nebūna sąlygų atsirasti menui. O fantastiško grožio vazos – tai menas, sukurtas su įkvėpimu.

O kai kompozitorius užsiima išimtinai konstruktyviuoju menu, turėtų ateiti įkvėpimas, kaip struktūruoti ir ką struktūruoti?
čia į bendrą koncepciją tarsi suliejamos dvi skirtingos kategorijos. Konstruktyvumas yra priemonė, stilius, tam tikros kalbos pasirinkimas. Tai kitos idėjos, irgi atėjusios su įkvėpimu. Jomis vadovaujasi kiti žmonės, jų požiūris į gyvenimą, mąstymas kitoks, jie ir meną mato kitaip. Jie būna įkvėpti, be jokios abejonės. Ir konstruktyviojoje muzikoje yra ir amato, ir meno. Taip būdavo nuo pat profesionaliojo meno pradžios: grigališkojo choralo laikais, W. A. Mozarto laikais, taip yra ir dabar. Bet kokioje stilistinėje kategorijoje, erdvėje yra įvairios muzikos, bet viena išlieka, o kita aktuali tik šiomis dienomis. Manau, kad tą išliekamąją vertę lemia būtent įkvėpimo buvimas, kuomet žmonės orientuojasi į amžinuosius dalykus: romantikams tai yra meilė, baroko epochoje – dieviškasis pradmuo ir meilė Dievui. Kiekviena stilistika pasirenka savo „herojų", o šiuolaikinėje muzikoje ir konstruktyvumo, ir kitų kontekstų buvime irgi esama savito grožio, savos tematikos, tik ji visiškai kitokia.

Vadinasi, nesivaikote eksperimentų, Jums svarbiausia muzikos turinys ir manote, kad muzikinė raiška tobulėti turi nuosaikiai, nesmerkdama tradicijų, o perimdama iš jų, kas geriausia ir jungdama su naujais atradimais?
Iš tikrųjų. Nors, kita vertus, ir ne. Turinys visada yra pats svarbiausias, bet jis gali būti skirtingas. Kai kurių kūrinių pagrindu gali būti tiesiog paties kūrinio forma. Jokio kito turinio, tik skaičius. Arba užauginimas iš nieko į kažką – tai irgi yra tam tikras turinys. Ir jeigu priimame tai kaip turinį, galima sakyti, kad tokie kūriniai jį turi.

Kokios reikšmės Jums turi dialogas su klausytojais? Kadangi kompozitorių yra įvairiausių ir įvairiausios kryptys paprastai būna susimaišę, dažnai tenka susidurti su tuo, kad paprastas klausytojas nebežino, kas yra kas, į ką reikėtš? atkreipti dėmesį, ir sutrinka.
Dėl to ir dėstau teorines disciplinas Nacionalinėje M. K. čiurlionio menų mokykloje, čia dirbu su būsimaisiais muzikologais. Žmonėms, kurie eina į muzikos teoriją ir kritiką, reikia padėti paruošti auditoriją, tai yra jų darbas. Klausytojai dažnai iš tiesų yra sutrikę, kadangi jiems trūksta žinių. Būtina kompensuoti trūkumą grandies, duodančios suvokimą, leidžiančios pasirinkti toje didžiulėje muzikos erdvėje, kas būtent yra „tavo". Jeigu žmonės žinos, apie ką kūrinys, žinos istoriją, kūrėją, aplinkybes, kūrinio programą, jie kitaip klausys, kitaip reaguos į visa tai, o ne lauks, kada ten dėdė baigs savo „instrumentą perpus dalinti"... Manau, kad kompozitorius turi būti laisvas reikšti save taip, kaip jis įsivaizduoja, nes vienas kompozitorius tikrai yra skirtas auditorijai, o kitas yra pats savyje – tai yra kiekvieno pasirinkimas. čia jau tik istorijos reikalas, ką ji iš tų dviejų pasirinks: ar tą, kuris dirbo žmonėms, ar tą, kuris dirbo pats sau, kūrė kažin kokius pasaulius, nebuvo suprastas ir pan. O istorija prisimena ir vienų, ir kitų. Bachas nebuvo įžymus kompozitorius? ir tik romantizmo amžiuje? jo kūryba buvo „prikelta", o Mocartas buvo tiesiog „popsinis?€? kompozitorius, jČ dainuodavo gatvėse. Abu išlikę – tai nieko nereiškia. Talentas svarbu.
Mano kūrybos yra itin mažai, ir apie tai kalbėsiu savo koncerte, nes mano gyvenimas tiesiog yra toks ir aš juo labai džiaugiuosi. Aš turiu labai daug talentingų mokinių, kurie „tęsia mane" pedagogikoje, kompozicijoje, muzikologijoje. Mano kūriniai skamba. Ne visada gali skirti visą save kompozicijai, nes aš pasirinkau vieną kelią, o kitas kelias pasirenka mane ir aš galiu tik džiaugtis, kad tas 25-erių metų buvimas Lietuvoje yra toks sėkmingas. Įstojau į Lietuvos kompozitorių sąjungą, gavau prestižinį darbą: Klaipėdos fakultetuose, Nacionalinėje M. K. čiurlionio menų mokykloje. Pastarojoje įrengiau tokią fonoteką, jog buvau Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos deleguota pristatyti Lietuvą Suomijoje vykusioje Baltijos šalių muzikinių bibliotekų konferencijoje? – tai mano darbas, aš juo didžiuojuosi. Toks yra mano gyvenimas čia. Ir nors nesu sukūrusi daug kūrinių, gal dar bus progos jų sukurti?

Į ką tenka atsižvelgti kuriant vaikams, kas yra kitaip nei rašant suaugusiems?
Viskas kitaip – kalba, stilistika, priemonės. Turi padaryti taip, kad vaikui būtų įdomu, reikia atsižvelgti į tai, kad ne kiekvienas vaikas mąsto abstrakčiai. Vaikas lengvai gali pasakyti: „Man nepatinka". Bet man labai pasisekė, kad turiu savo vaikų, o jie turėjo puikius pedagogus. Matydama jų darbą, rašiau edukacinius kūrinius, kurie padėtų spręsti tam tikras technines problemas. Dažniausiai iš jų atliekamas „Preliudas ir tokata", kuris nuskambės ir koncerte.

Koks Jūsų požiūris į ugdytinius pedagoginiame darbe? Ar tai tabula rasa, ar skrynelės, kurioms tereikia tinkamo rakto?
Įvairiai būna. Negali pasakyti apie žmogų, su kuriuo tik ką susipažinai, kas čia – tabula rasa ar toks žmogeliukas, kuris jau turi savų ambicijų, savo požiūrį ir pasirinktą sritį. Pastaruoju atveju tai tiesiog draugas, kolega, su kuriuo daliniesi ir kuris galbūt pats tau duoda daugiau nei tu jam. Kiekvienas yra skirtingas, todėl svarbu suvokti, kaip vienam tapti geru bičiuliu, kitam –?  kolega, trečiam – šeimos nariu, ketvirtam – gal net visu pasauliu, o penktam – tik dalele jo pasaulėvaizdžio. Visi mano mokiniai asmenybės, labai talentingi žmonės. Didžiausia užduotis – nepakenkti ir leisti atsiskleisti. Kiekvienas atėjęs pas mane nenori būti manimi, jis nori būti savimi, o aš jam turiu tiesiog padėti save rasti.
Aš be galo myliu kiekvieną savo mokinį. Jie visi lyg mano vaikai. Į juos dedu tiek, kiek tik jie sugeba priimti. Dirbu su jais ir po darbo valandų, jei reikia, noriu draugauti su jais ir draugauju. Labai norėčiau jiems perduoti tą meilę profesijai ir profesionalumui, kurią perėmiau iš savo pedagogų.

Idealų siekį įkvepiantis pedagogų darbas yra be galo svarbus. Ir dabar kartais sakoma, kad mokykla yra antra šeima...
Taip, o kai kam gal net ir pirma. Esu kilusi iš tokių kraštų, kur pedagogas yra bene pats svarbiausias asmuo auklėjimo procese, tarsi guru. Mane visą gyvenimą kaip credo lydi močiutės pasakyta frazė: „Jeigu žmogus tau duoda kąsnį duonos, turi jo slenksčiui lankstytis visą savaitę, jeigu žmogus duoda tau žinią, tu jam skolingas visą gyvenimą". Tai rytietiška patarlė. Tuose kraštuose mokytojas prilygsta tėvams, o kai kada jo statusas net aukštesnis.

Teko atrasti, kad Jūsų kūryba siejama ne tik su minimalizmu, bet ir su neoklasicizmu. Ar pritariate tam?
Tradicijos mano kūriniuose gali būti įvardytos kaip neoklasicistinės priemonės. Tačiau man reikšmingesnis žodis yra „tąsa", nes naudojuosi visu tuo „priemonių lagaminu", kurį parsivežiau iš savo Alma mater. Pirmiausia turi būti turinys, kuris turi lemti ir priemonių pasirinkimą. Kadangi mano mintys nėra itin ekscentriškos,? pernelyg konstruktyvistinės ar? nutolusios nuo žemČs, gal dėl to tinka tos priemonės, kurios lemia neoklasicizmo atgarsius.

Galbūt išskirtumėt dar kokių nors krypčių ryškesnių atspindžių?
čia jau muzikologų reikalas. Jūs narpliokite, vardinkite. O ką atrasite – jūsų, jūs iš to duoną valgote.

Kartais? būna nesutapimų, kaip sako muzikologas, ir ką pasakytų pats kompozitorius. Panašiai būna ir literatūroje, kai autoriui pateikia teksto suvokimo klausimus ir jis atsako visiškai kitaip, negu numatyta vertinimo normose. Dabar jau skatinama, kad muzikologas pats „neitų į lankas?€? visiškai nesikonsultuodamas, jeigu kompozitoriaus dar galima pasiklausti.
Kiek žmonių – tiek nuomonių, ir kiek yra profesionalų, tiek yra „bagažų?€?, „lagaminų?€? žinių ir tiek sampratų. Kuo įdomesnis kūrinys, tuo daugiau jame gali rasti kiekvienos kartos skirtingo išsimokslinimo žmonės. Netgi kalbėdami apie tą patį kūrinį, būdami 18-os ir vėliau 50-ies metų, galime visiškai skirtingus dalykus atrasti. Tai priklauso ne tik nuo kompozitoriaus darbo, bet ir nuo žmogaus, kuris tą kūrinį girdi, nuo jo pasiruošimo, ar profesinio, ar dvasinio, ar mentalinio.? Todėl geras atlikėjas, interpretatorius tikrai gali atrasti žymiai daugiau įdomių dalykų, kurių kompozitorius net neįsivaizdavo, kad paslėpė. Kompozitorius gal nenori, bijo arba nemėgsta įvardyti, kabinti etikečių, nes jeigu jis pasakys, tai visi ir galvos, kad čia yra taip ir ne kitaip. Jeigu kūrinys įdomus bent vienam žmogui (išskyrus kompozitorių ir jo šeimos narius), jis jau gyvas. Mano požiūris į meną yra toks, kad jis turi veikti žmogų, žmoguje turi kažkas suvirpėti ir pasikeisti. Žinoma, geriau būtų, jeigu menas veiktų tik į gerąją pusę: jeigu žmogus išsilaisvintų nuo problemų ar išverktų savo skausmą kartu su tuo tragišku muzikiniu vaizdu, kuris ką tik buvo tarsi jam prieš akis, arba kad jis paliktų salę su plačia šypsena veide, jeigu tas kūrinys buvo džiuginantis. Kita vertus, būna kūrinių, kurie veikia neigiamai, iššaukia agresiją. Mane mokė, kad menas yra estetikos, filosofijos dalis. Jis gali būti priemonė žmogui suprasti save, suprasti, kas yra gėris ir blogis. Tikiuosi, kad koncerte kiekvienas atras savo būsenai artimus sąskambius. Ir, duokdie, kad tai tikrai būtų įdomu.

Dėkoju už pokalbį.

Skaistė Gorobecaitė
Lietuvos muzikos Antena

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f