Nuo sakralinės muzikos iki vaikiškos operos: pokalbis su kompozitoriumi Viktoru Miniotu

Kompozitorius Viktoras Miniotas Lietuvos profesionaliosios muzikos pasaulyje pasirodė XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Muziko kūryba apima labai skirtingas nišas - nuo meditatyvios sakralinės muzikos iki vaikiškų operų. Švenčiant kompozitoriaus 50-ąjį jubiliejų Vilniaus koncertų salėse net tris vakarus skambės V. Minioto muzika, o prieš tai su kompozitoriumi kalbamės apie muziką ir idealus.

Kada Jūsų gyvenime atsirado muzika? Kokioje aplinkoje ji brendo? Kokios ankstyviausios įtakos lėmė Jūsų muzikinio skonio formavimąsi?
Nors ir gimiau Rusijoje, kurį laiką su šeima gyvenome Lietuvoje. Nei mama, nei tėtis nebuvo muzikai. Namuose turėjome vinilinių plokštelių su to meto populiariomis dainomis - aišku, jos visiškai kitokios nei šiais laikais. Tų dainų klausydamasis pravirkdavau...
Vėliau su mama ir seserimi išvykome atgal į Rusiją. Krasnojarske mano teta dirbo muzikos mokyklos direktore, tad mama, kai buvau kokių 11 metų, paklausė, ar nenorėčiau mokytis muzikos. Iki tol apie tai nė negalvojau. Gana lengvai įstojau į muzikos mokyklą, fortepijono klasę, nors ir buvau vyresnis už visus. Pradėjau kurti nedideles pjeses fortepijonui, kurias iki šiol saugau savo stalčiuose. Muzikos mokyklos nebaigiau, nes įstojau į vadinamąjį muzikos koledžą mokytis muzikos teorijos.

Kodėl nusprendėte mokytis teorijos?
Taip patarė mokytojai, sakę, kad pianistų labai daug, o jeigu aš noriu kurti muziką, teorijos studijos bus naudingesnės. Be to, studijuodamas muzikos teoriją, keletą metų papildomai studijavau ir kompoziciją.

Kur toliau vedė Jūsų muzikinės studijos?
Vėliau nuvažiavau į tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas, - aut. past.), norėdamas įstoti į Leningrado konservatoriją. Deja, man nepasisekė, nes dėstytojai buvo neigiamai nusiteikę ir per stojamąjį egzaminą bandė mane sukirsti. Pritrūko vieno balo... Tada gavau pasiūlymą studijuoti tos pačios konservatorijos filiale Petrozavodske, kuriame nereikėjo stojamųjų egzaminų. Petrozavodskas - nedidelis miestelis prie ežero, šiaurinėje Rusijos dalyje, Karelijoje. Man ten nepaprastai patiko - puikus oras, geros studijų sąlygos - tad nusprendžiau likti ten studijuoti.
Petrozavodske dirbo puikūs pedagogai, daug jų atvažiuodavo iš Maskvos, Leningrado. Buvau pasiruošęs iš naujo stoti į Maskvos konservatoriją, viskas tam jau buvo paruošta, bet po pirmo kurso mane pašaukė į armiją ir grįžęs į Maskvą nebeišvykau.

Ar Jūsų kūrybai turėjo įtakos konkretūs kompozitoriai, muzikinės srovės?
Dar mokydamasis muzikos koledže teoriją pradėjau artimai bendrauti su bosu, vėliau tapusiu įžymiu dainininku Vladimiru Mileriu, kuris iš pradžių taip pat studijavo muzikos teoriją. Keletą kartų jis lankėsi ir Lietuvoje, kur giedojo mano sukurtas mišias. Kartu su juo giedojome chore - jau nuo to laiko susidomėjau chorine muzika. Su V. Mileriu daug laiko leisdavome grodami kamerinius ansamblius dviem fortepijonams - tiek fortepijoninį repertuarą, tiek simfonijų transkripcijas, atlikdavome ir arijas iš operų. Tada pradėjau pats rašyti fortepijonui, chorui, smuikui. Buvau kaip Dmitrijus Šostakovičius - visko po truputį.

Kokia muzika susidomėjote vėliau?
Konservatorijoje ypač gilinausi į orkestrinę kūrybą. Dar studijuojant mano kūriniai orkestrui buvo atlikti tris kartus. Parašiau kūrinių įvairiems instrumentams su orkestru, o viso to rezultatas - antroji premija Sergejaus Prokofjevo konkurse už koncertą smuikui su orkestru. Gaila, kad neturiu šio atlikimo įrašo. Vėliau orkestro muzika beveik pasitraukė iš mano kūrybinių prioritetų.

Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą? Kaip Jus čia sutiko publika?
Kažkada prisiminiau, kad turiu lietuviškų šaknų. Rusijoje gyvenimo sąlygos nebuvo ypač geros, kurį laiką su šeima glaudėmės viename nedideliame kambaryje. Darbo klausimas taip pat buvo opus. Susiradome lietuvių bendruomenę, kuri mums patarė vykti į Lietuvą. Tada sužinojome apie paramos programą tremtiniams ir jų vaikams - mano tėvas buvęs tremtinys. 1996 metais su šeima atvykome čia. Mums visiems Lietuvoje labai patiko. Pardavę gautą butą, pradėjome statytis namą, prie kurio dirbame iki šiol.
Lietuvos publika mane, mano kūrybą, sutiko labai gerai. Paskui turbūt aš pats atsiskyriau tiek nuo publikos, tiek nuo Lietuvos kompozitorių sąjungos - užgulė kasdienybės rūpesčiai. Viskam aprimus, vėl grįžau prie kūrybos. Repertuare atsirado daug religinės muzikos bei keturios vaikiškos operos.

Yra sakoma, kad vaikams rašyti labai rizikinga, nes juos sudominti nepaprastai sunku. Kaip nusprendėte įžengti į šią muzikinę nišą?
Pats aš tikrai nebūčiau išdrįsęs, tačiau mano žmona jau seniai dirbo su vaikais ir paprašė manęs, kad parašyčiau kūrinių jiems padainuoti. Ji pažadėjo parašyti eilėraščių ir pasiūlė sukurti vaikišką operą. Iš pradžių nustebau - koks aš vaikiškų operų kompozitorius? Man duokite kurti simfoniją, oratoriją! Galiausiai sutikau pabandyti.
Parašęs pirmą operą galvojau, kad nieko nebus, vaikams nepavyks padainuoti, per sunku. Bet nieko - dainuoja. Paskui rašiau antrą, dar sudėtingesnę. Vėl galvoju - nepadainuos. Trečia - dar sudėtingesnė, o ketvirtosios finale - beveik dodekafonija.

Kaip charakterizuotumėte šių operų muziką?
Muzika paprasta, tačiau joje nemažai šiuolaikinės muzikos kalbos elementų. Vienuose epizoduose vyrauja polifoninė faktūra, kitur atsiranda politonalumas. Apskritai, operų muzikos intonacijos gana šiuolaikiškos.

Bet operas žanras - kietas riešutėlis?
Turint tekstą muziką man parašyti nėra labai sunku. Daug sunkiau kurti instrumentines kompozicijas. Manau, taip yra ne tik man. Kai turi tekstą - turi ir atspirties tašką.

Kitas Jūsų kūrybos laukas - religinė muzika, nemažai vokalinės kūrybos rašyta liturginiais tekstais. Kuo skiriasi kūrybinis procesas rašant muziką šventam žodžiui ir pasaulietinei kūrybai, tarkim Anos Achmatovos eilėms?
Žinoma, kad skiriasi. Pradėjęs kurti muziką paprastam tekstui, eilėraščiui, tu natūraliai atskleidi savo asmeninį požiūrį į jį. Vienas kompozitorius tą patį eilėraštį gali suvokti vienaip, kitas kitaip ir tai atsispindi muzikoje. Tuo tarpu religiniame tekste viskas aišku. Neišrasi nieko nauja, nes visi žino, kokias visuotines prasmes šie tekstai slepia. Todėl ir nelengva. Nors rašant muziką cerkvei viskas yra dar kitaip. Reikalavimai prašo, kad kompozitorius pakartotų tai, kas jau buvo sukurta anksčiau, minimaliai pridėdamas kažką naujo. Svarbiausia - sekti tradiciją. Ten visiškai nereikalingos originalumo paieškos, koks nors apsimetinėjimas. Kartais tokie apribojimai netgi padeda kurti.

Kokia kūryba - pasaulietinė ar religinė Jums pačiam yra artimesnė?
Šiuo metu man artimiausia kūryba vaikams. Duokite man tekstų - parašysiu dar 20, 30 operų. Ir mažiesiems jos labai patinka, tik darbo įrašų studijose jie nelabai mėgsta. Su operomis važinėjame po Lietuvą, planavome kelionę į Baltarusiją, koncertams atvykti kviečia švedų, danų stačiatikių bendruomenės.
Bažnytinę muziką kurti taip pat labai mėgstu, deja, dabar nelabai yra kam jos atlikti. Gerų stačiatikių chorų praktiškai nėra, mano vadovaujamame kolektyve „Skitos" gieda tik vyrai, bet jis irgi nėra profesionalus.

Minėjote, kad grįžus į Lietuvą, publika šiltai sutiko Jūsų kūrybą. Gal prisimenate, kur pirmiausia suskambo Jūsų kompozicijos?
Festivalyje „Balsas", kurį organizavo Lietuvos kompozitorių sąjunga. Tuomet mano Mišių pagiedoti Rusų dramos teatre buvo atvykęs ir minėtas draugas Vladimiras Mileris.

Ar skiriasi Lietuvos ir Rusijos akademinės muzikos publika?
Rusijoje savi prioritetai, Lietuvoje vėl kiti. Išskirtinė publika yra Maskvoje. Ten - kaip Paryžiuje, publika ypatingai išranki.

Ar pats domitės kitais muzikos stiliais?
Esu parašęs vieną roko stiliaus dainą. Kurį laiką bendradarbiauju su animacinių filmų kūrėjais - rašau filmukams muziką (kompozitoriaus kamerinės muzikos koncerte skambėsiantis kūrinys „Karavanas" būtent šio bendradarbiavimo rezultatas - aut. past.). Jie mane susirado ir dabar jau esu sukūręs muziką trims animaciniams filmams.

Ar domitės Lietuvos profesionaliosios muzikos tendencijomis?
Deja, koncertuose lankytis tenka retai. Kartais tikrai norėčiau, bet dauguma koncertų vyksta šeštadienio vakarais, sekmadienį, o tuo laiku esu užimtas cerkvėje.

Save įvardytumėte kaip tradicijos sekėją ar naujų muzikos išraiškos priemonių ieškotoją?
Žinoma, išskyrus muziką cerkvei, kurioje būtina laikytis tradicijos.
Jeigu nueitumėte į sekmadienio koncertą, kur skambės mano religiniai kūriniai, nustebtumėte, nes ten „tradicijos" išgirstumėte labai mažai. Skambėsiančius kūrinius rašiau remdamasis viena sena rusų giedojimo tradicija, kurioje daug paralelinių sekundų ir kitų neįprastų intonacijų. Keletą kartų šie kūriniai skambėjo cerkvėje, nors tuo nereikia piktnaudžiauti, kad žmonės neišsigąstų.

Vadinasi, mėgstate naujoves?
Mėgstu. Pavyzdžiui, mano jau minėtos vaikiškos operos. Kai ieškojau kažko panašaus profesionaliosios muzikos nišoje, nieko neteko rasti, išskyrus keletą labai senų. Visi tokio tipo kūriniai - populiariosios muzikos produktas.

Jūsų muzika dažnai vadinama minimalistine. Ar pats sutinkate su šiuo teiginiu?
Vos pradėjęs kurti pamėgau tokį muzikos komponavimo būdą: iš nedidelės muzikinės ląstelės išauginama visa muzikinė forma. Taip kurti mėgstu iki šiol. Kadaise domėjausi gruzinų kompozitoriaus Gija Kančelio kūryba - jis rašė panašia maniera. Nuo pat vaikystės man imponavo Arnoldo Schoenbergo kūryba, pats esu parašęs nemažai dodekafoninių kūrinių. Turiu paruošęs 144 garsų seriją, kurią jau daug kartų esu panaudojęs.

Turite daug nepanaudotos kompozicinės medžiagos?
Jeigu reikia skubiai parašyti naują kūrinį, galiu atsidaryti savo lagaminą, truputį jame pasirausti ir surasti ką nors tinkamo.

Esate kolektyvo „Skitos" vadovas, vienas sekmadieninės mokyklos vadovų, stačiatikių diakonas. Ar šios veiklos atsispindi Jūsų muzikoje?
Neįmanoma atskirti savęs kompozitoriaus nuo savęs visose kitose veiklose. Ryšys visuomet išlieka.

Viename interviu esate minėjęs, jog trys pagrindinės vertybės Jūsų gyvenime - muzika, šeima ir cerkvė. Kiek jos tarpusavyje veikia viena kitą?
Mano darbas cerkvėje ypač glaudžiai susijęs su muzika. Šeimoje - visi vaikai, žmona yra muzikantai. Viskas maišosi viename katile.

Kokias idėjas siekiate atskleisti savo kūriniuose?
Operose kalbama apie krikš???ioniškas vertybes. Apskritai bet kokioje kūryboje man svarbu kalbėti apie rimtus dalykus. Pats kartais nerandu žodžių toms idėjoms išreikšti, tačiau muzikoje tai visuomet yra. Na, gal tokioje nedidelėje pjesėje kaip „Eglė" rimtų idėjų ir nelabai rastume.

Ar nebūna taip, kad išgirdęs pirmąkart atliekamą savo kūrinį nustembate - jis skamba visiškai kitaip negu įsivaizdavote?
Būna visaip. Bene įdomiausia buvo, kai Lietuvoje skambėjo mano orkestrinis kūrinys „Hymnologia III". Pabandžiau eksperimentuoti ir parašiau kūrinį orkestrui, padalintam į tris dalis. Kompozicija parašyta kanono principu. Kai kuriuose kūrinio epizoduose skambėjo daugiau negu 30 balsų ir man buvo labai įdomu, kaip tai skambės - likau patenkintas. Būna, kad kūriniai realybėje skamba geriau, negu tikiesi juos rašydamas.

Esate sakęs, kad Jūs - idealistas. Ar tenka savo aplinkoje sutikti daug žmonių, dar nepaskendusių kasdieniame bėgime ir puoselėjančių savo idealus?
Jei nebūčiau idealistas, nebūčiau ten, kur esu dabar. Sekmadieninėje mokykloje, mokyklos chore pilna žmonių, kurie čia ateina negaudami jokios materialios naudos. Mūsų darbas čia taip pat daugiausia remiasi ne materialia išraiška. Žmonės susirenka pabendrauti, padainuoti. Mano kuriama baš?nytinė muzika dažnai nėra įprasta kiekvienam klausytojui, vaikai, mokytojai ateina pasidomėti, paklausyti kaip skamba, tarkim, paralelinės sekundos. Daug tėvelių nuoširdžiai mums padeda vien tik iš savo geros širdies. Dar yra tokių keistuolių, žinoma, gerąja prasme...

Kompozitorių kalbino Rasa Murauskaitė
Lietuvos muzikos Antena

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f