Ieva Buinevičiūtė

Daugiau nei pusę amžiaus: Algirdo Martinaičio kūrybinė kelionė

Viskas prasidėjo Rudenį. Pievoje. Kaip didis poetas kreipėsi jis į medžių karalienę: Oi tu, eglele, - tarė jis, - Skrenda baltas paukštis kaip Šviesiųjų nakties žiedų atminimas. Taip ne vienas išaugęs iš žemės meilės prisipažinimas vėliau tapo Meilės verksmažole po metų raudant Paskutiniųjų sodų muzikoje.

Kelio jau nueita. Atrodo, jau greitai viskas baigsis, bet kryžkelę pasiekus ir vėl kelias... Pasakojo, jog pasekė Karveliu, skrendančiu vakarop, o ten -?  Rojaus paukščiai (klausyti). Jie nuvedė pas antrus Rojaus paukščius vėliau ir pas trečius. Paėjus dar šiek tiek gilyn į sodus, tu paukščių dar daugiau ir visi skirtingais balsais pragydo.

Bet žemėj viskas turi pabaigą. Gal ir nereikėjo žvalgytis jam tų paukščių, ne visi gyvi ten buvo. Dar giliau paėjus pamatė kaip tie paukščiai nebe savo balsais, nebe savo kalba gieda. To rytietiško sodo pakrašty jis rado kraujais pasruvusią knygą, kurią atvertus, dalis tų paukščių giedojo Giesmę ateičiai, kad primintų ne tik apie save, bet ir visus kitus, kurių žemėje jau mažai belikę.

Po kiek laiko, grįžęs į tėvynę su broliu Marcelijum dainavo Paserbenčio dainas. Sapnavo iš Gyvojo vandens brendančius klavyrus (klausyti). Pasakojo, jog sapnas ne itin ilgas, kiek pamena, apie penkiolika minučių, bet melodija įsiminė ilgam, tačiau tasai koncertas, kurį girdėjo sapnuodamas, daugiau į sapnus negrįžo. Aukojo muziką ar muzikai aukojo, taip ir nepasakė, tik prasitarė, jog sukurs Muzikinę auką. Tais pačiais metais paminėjo ???iurlionį, skirdamas jam Muzikinį momentą, juk dažnas pripažįsta, jog tikra muzika nuo jo prasidėjo.

Oi, ant kalno pagyvenęs metelius nusileido ir papasakojo visiems Sakmę apie šūdvabalį. Šį kartą ne klavyrai brido iš gyvojo vandens, o fortepijonas skendo Siloamo tvenkiny. Minėjo, kad kitais metais teks eiti Muzikinės aukos. Visko buvo: ir mišių per naktį, ir dar tiek pat trukusių šokių su velniais prisidengiant šventais žodžiais. Vėliau sekė įvairios apeigos, taip pat teko išklausyti Septynis gyvulizmo priesakus. Jis taip ir Nebaigė simfonijos, sakė, jog jam taip senas draugas Schubertas patarė. Už tai vėl pernakt meldėsi, tik šį kartą trumpiau. Tąkart žmonelių savo balsais ir muzikos instrumentais nuodėmių išpažinti buvo kur kas daugiau. Tais pačiais metais Du liudytojai išskundė jį kaip nusidėjėlį, todėl vėl pernakt meldė atleidimo ir vėl atidavė Muzikinę auką. O Pamoksle paukščiams Šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžius skaitė. Nusilenkęs, pagerbęs Viešpatį jis dar ilgai minėjo Šv. Pranciškų.

Po ilgų klajonių kartu su broliu Marcelijum prisiminė visus - ir gyvuosius, ir mirusiuosius. Teisė tik tąkart ne jį - buvo suruoštas Avinėlio teismas.

Grįžus jam viskas atrodė kitaip. Gal ir nujautė, kad pasaulis pasiklydo... Taip patsai nejučiom muzikoj tapo budeliu - ji galėjo tik urgzti, klykti, vaitoti iš skausmo. Įsiminė ašaros kaip ir lietus tais metais. Lijo gal dešimt minučių. Tik jis ankstyvas ar vėlyvas, tą kart buvo nesvarbu. Prisiminė jis seną, vaikystėje senolių pasakotą Žvirblio istoriją. Po Mirties, ir dar tos mergelės (klausyti), nusprendė iškeliauti su Dante, Rilke, Milašium ir Geda. Iš viso gyvenimo liko tik Kelias ir keleivis, žingsniuojantis į naują tūkstantmetį. Atrodė,?  jog turėtų nutikti kas nors didingo. Ir atsitiko - pajuto neaiškius jausmus kitai gražuolei, pasivadinusiai panele Europa. Ilgas serenadas dainavo, ne kiekviena ištvertų pusės valandos meilės prisipažinimus. Bet nepamiršdavo ir savo prievolės, pasišventęs pašaukimui, negalėjo praleisti svarbiausios savo gyvenimo pareigos - rašyti Laiškus visiems tikintiesiems ir aukoti dar ilgesnes Muzikines aukas.

Po daugiau nei metų ir šiek tiek daugiau nei penkiolikos minučių buvo suorganizuotas panelės Europos pagrobimas iš Lietuvos. Ir iš visos tos laimės vėl liko tik maldos, Kelias ir keleivis. Kartą bekeliaudamas sutiko Eglę, tik ji jau buvo kiek pasikeitusi. Juk medžiai ir karaliai taip pat?  keičiasi. Bet mūsiškis keleivis beveik nepasikeitė. Bekeliaudamas vis dar rašė Laiškus visiems tikintiesiems. Kiek pagyvenusį, bet vis dar nepamiršusį Europos, kažkas matė jį vaikščiojant po tą patį ilgai puoselėtą, jos vardu pavadintą, Europos periodo parką. Svetingai sutinkant jį sugrįžtantį su Kapričio sūnui palaidūnui sugrįžus, Thomas Mannas galvojo, jog tai Strazdo sūnus, bet nuo akių miglą nupūtė Teisingojo žodžio malda (klausyti).

Dar dvi moterys, sutiktos ilgoje kelionėje ne vieną kartą vos neišvedė jo iš doros kelio. Tai tos pačios - Madame Butterfly, Madame Bovary... (klausyti). Antrąjį kartą jų susitikimas truko ilgiau. Bet klajūnas tvirtai žinojo savo tikslą - tapti tokiu stipriu kaip Jautis Europoje.

M. Raškovskio nuotraukaBelaukiant F. Schuberto laikas ėjo ilgiau nei atsisveikinimas su bičiuliu. Jis taip ir sakė: „Aš tuoj, Palydžiu draugą F. Schubertą... ir galėsime pradėti Muzikinę auką". Paskutiniuoju metu jis pasidarė keistas, bet gal toks jo kelias... Vieną kartą pareiškė: arba - arba, arba Gailestingumo altorius. O kiek įspūdžių iš susitikimų su čiurlioniu ir Balakausku... Jis spartino mano ir kitų apsisprendimą leisdamas pasirinkti: arba-arba, arba-arba. Iš pradžių manėm, jog tai koks užkerėjimas, bet vėliau supratom, jog tai Trumpa istorijos pamoka suaugusiems. Mokė jis mus iš įvairiausių istorinių šaltinių. Po Gailestingumo mišių mes dar kartą prisiminėm Mirtį ir mergelę. Ir pagaliau visi atsidūrėme po Pasaulio dangoraižiu.

Paskutinį kartą matėm jį bandant prakalbint paukščius. Kalbėjo jis žmonių kalba Ir šiandien - jau daugiau nei pusę amžiaus.

Grįžti į sąrašą

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f