Profesoriui Vaclovui Paketūrui - 85

V. Paketūras, Martyno Aleksos nuotr.Lietuvių kompozitorius, pedagogas, muzikologas, ilgametis Lietuvos kompozitorių sąjungos narys Vaclovas Paketūras šiuos metus pažymi gražia sukaktimi. V. Paketūrą vis galima sutikti dirbantį, kažkur skubantį, planuojantį ir tvarkingai dėliojantį būsimus darbus į užrašų knygutes. Matyt nerasime nė vieno vyresnės kartos muzikologo ir kompozitoriaus, kuriam nebūtų tekę susidurti su Profesoriumi seniau - Valstybinės konservatorijos, o dabar jau - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auditorijose. Griežtas sau ir kitiems, visada užimtas, tačiau viską spėjantis, pedantiškai tvarkingas ir pareigingas, dabartiniams dėstytojams bei studentams legenda tapęs puikaus pedagogo - „gerų akių kirvio" - pavyzdys iki šių dienų daugelį mūsų žavi ir įkvepia.
Minint Profesoriaus sukaktį, pateikiami dar niekur nepublikuoti interviu fragmentai iš spaudai rengiamos knygos.

Laima Budzinauskienė

Kaip prasidėjo Jūsų - kompozitoriaus ir pedagogo - kelias?

Noras studijuoti atsirado anksti - dar karo metais. Augome trys vaikai: aš, brolis ir sesuo - nenorėjome visi pasilikti kaime, tad reikėjo kažko griebtis. Domėjausi viskuo. Prenumeruodavome „škininko patarėją", kuriame radau skelbimą, jog geologijos institutas ieško padėjėjų, kurie įvairiose Lietuvos vietose stebėtų gamtos įvykius: kada pražydo pirmosios žibutės, kada gandras išskrido, parskrido ir pan. Sutikau dirbti, tad man pradėjo siųsti daugybę anketų, kuriose žymėdavau gamtos įvykius. Į mane valdžia jau pradėjo kreivai žiūrėti - ar aš ne koks šnipas.
O paskui atėjo toks metas, kai reikėjo pasirinkti profesiją. Tėvai nusprendė, jog man reikia būti vargonininku. Susitarėme su vietiniu vargonininku, kuris man išaiškino natas ir sako: „Kai išmoksi natas - ateik". Kitą dieną aš pasirodau pas jį. Vargonininkas žiūri į mane ir klausia, ar aš išmokČs natas, o aš jam nedelsdamas atsakiau, kad čia nėra nieko sudėtingo. Taigi, jis patikrino mane ir pamatęs, kad aš iš tikrųjų pažįstu natas, pradėjo mane mokyti. 1946 metais tame pačiame „škininko patarėjuje" radau skelbimą, jog Vilniaus muzikos mokykla renka mokinius. Kai buvo paskelbtas priėmimas, atvažiavau į Vilnių. Priėmimo komisija paprašė pagroti, ką mokėjau, patikrino balsą ir paklausė: „Ar nori pūsti valtorną?" Nežinodamas kas ta valtorna, sutikau. Man tada buvo 18 metų.
Dėstytojas Stasys Baužinskas matė, kad valtorna groti man sekasi neblogai, o Valstybiniame simfoniniame orkestre nebuvo ketvirtos valtornos. Taip gavau pasėdėti valtornisto kėdėje. Pusmetis, kurį aš išbuvau simfoniniame orkestre, man buvo pati geriausia instrumentuotės ir muzikos pažinimo pamoka. Iki šiol manau, jog kiekvienam kompozitoriui reikėtų bent pusę metų orkestre lėkštes padaužyti, įeiti į tą atmosferą, sužinoti „iš vidaus", kas yra orkestras.
Po kiek laiko pradėjau galvoti, kad jeigu būsiu valtornistas, tai įgrūs mane į kokią nors teatro duobę ir visą gyvenimą teks pūsti tą patį instrumentą. Dar man besimokant į Vilnių atvažiavo kompozitorius, teoretikas Povilas Tamuliūnas. Jį paskyrė į Juozo Tallat-Kelpšos mokyklą, kurioje atsidarė teorinis skyrius. Aš teoriniais dalykais labai domėjausi ir gerai juos žinojau. Taigi pasitariau su tėvais, ar neperėjus man į teorinį skyrių. Jie pritarė. Atėjo apie trisdešimt būsimųjų kompozitorių ir muzikologų. Su visais susipažinęs, Tamuliūnas davė užduotis kitai savaitei ir palinkėjo sėkmingo darbo. Atėję po savaitės rodome jam savo darbus: vieni nepadarė, neturėjo laiko, kiti ne viską iki galo padarę buvo. Po pamokos jis mums visiems sako: „Kitą kartą ateina Paketūras, Gorbulskis, Žigaitis ir čiurlionienė, o visi kiti laisvi."
Baigiau mokyklą su pagyrimu. Toks buvo pirmasis etapas.
1953 metais įstojau į tuometę Valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija. - L. B.). Baigęs aspirantūrą iš Leningrado grįžo Eduardas Balsys. Mes su Gorbulskiu buvom pirmieji jo studentai. Su Balsiu bendravau ilgai: jis buvo Kompozitorių sąjungos pirmininkas, aš - Kompozitorių sąjungos atsakingasis sekretorius. Su Balsiu pradėjome domėtis tuo, kas darosi pasaulyje, kaip muzika skamba kitur, pradėjom kviestis žmones iš kitur ir patys važiuodavome. Sudarėme priėmimo sąlygas jaunimui: visi, kas parašo stambų kūrinį ir jį atlieka, priimami į sąjungą; muzikologai, kurie parašo disertacijas ir jas apsigina, taip pat iš karto priimam. Prasidėjo judėjimas. Kai atėjau į Kompozitorių sąjungą, ji turėjo tik 45 narius, po penkių metų jau buvo 90.

Dar studijų metais pradėjote komponuoti - ar buvote savikritiškas sau?

Pirmasis rimtesnis kūrinėlis buvo romansas „O gal?". Kadangi kartu mokėmės su Virgilijumi Noreika, jis tą kūrinį atliko ir dabar dar jį dainuoja.
Į savo kūrinius labai kritiškai nežiūrėdavau, bet kada ra???ydavau, stengdavausi įnešti naujumo. Antrame kurse buvau pasirinkęs parašyti Variacijas altui. Kai parašiau, parodžiau jas Jurgiui Fledžinskui ir paprašiau pagroti. Kelis kartus perbraukęs per stygas jis tepasakė, jog išskyrus gamas čia nieko nėra. Aš nusiminiau, bet Balsys mane nuramino sakydamas, kad ne pirmą kartą jis taip elgiasi. Ir iš tikrųjų - kitą dieną Fledžinskas jau skambina ir sako, kad atneščiau fortepijono partiją. Taip ir padariau. Dar po savaitės Fledžinskas pakvietė mane į klasę, kurioje su akompaniatore jau grojo tas Variacijas, dar pasiūlydamas pertvarkyti kai kurias vietas. Šios Variacijos skamba ir šiandien. Kaip ir lietuvių liaudies daina chorui „Prieš kalną beržai" - kartais su nuostaba internete pamatau, kad ji dainuojama ir Vengrijoje, ir Olandijoje.

Kūrinius rašydavote vienu įkvėpimu ar priešingai - kurdamas „dirbdavote"?

Būdavo įvairiausiai. Jau minėtas romansas „O gal?" parašytas vienu prisėdimu. Tačiau kartais reikia ir paieškoti. Balsio mokyklos principas buvo toks: norint ką nors parašyti, reikia žinoti, kas jau yra parašyta. Kompozicijos studijų pagrindas yra žinojimas, kas jau yra parašyta. Nes kartais berašydamas gali antrą kartą atrasti Ameriką.

Tačiau Jums visuomeninis darbas patiko?

Darbą, kuris būtų tavo gyvenimo pagrindas vertėtų turėti. Kompozicija kaip pagrindas nebuvo tvirtas. Pedagogika sekėsi neblogai, tad pasirinkau ją. Visuomeninė veikla taip pat kankino. Nors ir viena kadencija kompozitorių sąjungoje atėmė daug energijos, tačiau turėjo didelį poveikį. Vėliau atsirado ir Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas. Iki tol viskas buvo labai suvaržyta, o mes leisdavome žmonėms kurti, jeigu kam nors nepatikdavo - galėdavo kritikuoti. Aš visada sakydavau, jog gali kritikuoti, tačiau privalai turėti savo variantą.

Kaip prasidėjo Jūsų pedagoginė veikla?

Dar mokydamasis Juozo Tallat-Kelpšos mokykloje trečiame ar ketvirtame kurse gavau pareigų septynmetėje mokykloje. Taip pat ir tuometėje Valstybinėje konservatorijoje, vos tik baigęs antrą kursą iš karto buvau pakviestas į Tallat-Kelpšos mokyklą dėstyti harmoniją ir solfedžio. Baigęs Konservatoriją jau po metų muzikos teorijos katedroje turėjau specialų harmonijos kursą. Pedagogu dirbau 59 metus - nuo 1959 iki 2012 metų.

Prof. V. Paketūras su studentais po harmonijos egzamino, 1972 m.

Po harmonijos egzamino 1972 05 26. Iš kairės į dešinę: pirmoje eilėje sėdi: Gražina Putrimaitė, Zita Kelmickaitė, Vaclovas Paketūras, Alė Kriaucevičiūtė. Antroje eilėje: Mindaugas Urbaitis, Virginija Kligytė-Apanavičienė, Audronė Žiūraitytė, Algirdas Martinaitis, Romualda Kneitienė, Vida Bakutytė.

Susitikę su Giedriumi Kuprevičiumi vis dar pasisveikiname: „Sveikinu - du". Tai sena istorija. Pas mane harmonijos mokėsi jis ir dar Anatolijus Šenderovas. Nesinorėjo vaikinams mokytis - galvojo, kad vis tiek trejetą parašysiu, nes Anatolijaus tėvas mano violončelės koncertą grojo, o Giedrius bendradarbiavo su Kompozitorių sąjunga. Vykstant egzaminui, pasitaręs su Tamuliūnu nuspręndžiau parašyti jiems po dvejetą kaip stuktelėjimą. Po egzamino pasikvietęs Giedrių ir Anatolijų ištariau tik du žodžius: „Sveikinu - du". Po metų jie mokslus baigė puikiais pažymiais.
Visada paskaitoms ruošdavausi labai rimtai, nes manydavau, jog studentas turi gauti visą informaciją, kokią tik aš turiu. Labai domėjausi įvairiausiomis pedagogikos naujovėmis, eksperimentuodavau. Per egzaminus niekada nereikalaudavau daugiau, negu pats išaiškindavau. Jei duodama užduotis, turi būti kontroliuojama, ar ji įvykdyta ir kaip įvykdyta. Pasidariau sąsiuvinį, kuriame kiekvienam skirtas puslapis, pažymėtos įskaitos, kontroliniai darbai. Šiuo būdu žmogus pripranta prie tvarkos.

Jūs visą gyvenimą - labai užimtas žmogus, tačiau visada spėdavote intensyviai dirbti pedagoginį darbą ir kurti. Kaip tai suderindavote?

Ne visada išeina viską tvarkingai susiskirstyti. Kartais kažką būtinai reikia padaryti, tuomet meti į šalį antraeilius dalykus. Kartais perskaičius eilėraštį atsiranda įkvėpimas, skatinantis ką nors sukurti. Tačiau ypatingo planavimo nebuvo.

Kurdavote tai, ką norėdavote, ar tai, kas būdavo užsakoma?

Kartais ką nors tiesiog reikėdavo sukurti. Pavyzdžiui, konservatorijoje mane sustabdė ir sako, jog turi labai gerą studentę kanklininkę, kuri kitais metais baigia mokslus, tačiau neturi, ką groti. Paprašė manęs parašyti Koncertą ir aš sutikau. Nors jis sukurtas 1964 m., tačiau kasmet jį vis dar kas nors pagroja. Savo laiku Lietuvos radijuje ir televizijoje veikė liaudies ir tradicinių instrumentų ansamblis, kuriam vadovavo Romualdas Apanavičius. Jiems irgi reikėdavo kūrinių, taigi parašiau ir pjesių, ir dainų. Būdavo, kad muzikantai važiuoja į JAV ir jiems reikia kūrinių - parašydavau.

Kaip šeimos nariai sugyveno su Jumis - muzikantu? Ar jie niekada nesakydavo, kad skraidote padebesiais?

Ne. Kai rinkausi muziko profesiją, ji buvo viena iš prestižiškiausių - greta gydytojo ir inžinieriaus. Tad šeimos požiūris buvo teigiamas. Mano žmona buvo mokytoja - artimas man darbas. Sūnus bandė mokytis muzikos, bet nenorėjo. Anūkų taip pat prie muzikos nepatraukė...

P. S. Ar dar auginate svarainius?

Niekam jau nebereikalingi tie svarainiai, tačiau juos dar auginu - pasidarom cukatų, svaraininės. Jeigu žmogui per didelis skrandžio rūgštingumas, tai svarainiai jį sumažina, o jeigu per mažas - sureguliuoja.

Lietuvos muzikos Antena

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f