„Kurti skatina noras matyti daugybę perspektyvų"

Su Ramūnu Motiekaičiu kalbasi Silvija Vosyliūtė

2012 metų lietingą gegužės 7 dieną 18 val. į Nacionalinę dailės galeriją rinkosi įvairiausi muzikologai, kompozitoriai ir šiaip knygas mėgstantys paskaityti meniškos prigimties žmonės. Nors už lango lijo, tačiau viduje tvyranti jauki atmosfera ir čiurlionio kvarteto atliekama muzika persmelkė galerijoje susirinkusius žmones ir nuteikė maloniam vakarui, kuriame buvo pagerbti ir apdovanoti 2011 metų geriausių muzikologijos darbų autoriai. Šis konkursas rengiamas kasmet nuo 2004-ųjų, o 2007 metais premijoms suteikti iškilių Lietuvos muzikologų Onos Narbutienės (1930-2007) ir Vytauto Landsbergio vardai.

Onos Narbutienės premija už fundamentalius lituanistinius tyrimus buvo pagerbta muzikologė Vida Bakutytė ir jos knyga „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785-1915". Joje atspindėta sudėtingo istorinio laikotarpio Vilniaus dramos ir muzikinio teatro įtaka ir svarba visos kultūros raidai Lietuvoje.

Ramūnas Motiekaitis. ELTOS nuotr.Vytauto Landsbergio premija įteikta kompozitoriui Ramūnui Motiekaičiui už originalias įžvalgas, naujų krypčių ieškojimą anglų kalba parašytoje mokslineje studijoje „Bevardžio vidurio poetika: Japonija ir Vakarai XX amžiaus filosofijoje ir muzikoje" („Poetics of the Nameless Middle: Japan and the West in Philosophy and Music of the Twentieth Century"). Ši studija pernai papildė tarptautinio Suomijoje įsikūriusio semiotikos instituto leidinių seriją „Acta Semiotica Fennica".
R. Motiekaičio knygoje pristatomos tokios filosofinės koncepcijos kaip „totalumas" (totality) ir „abipusė priklausomybė" (belongingness); dėstomos mintys, jog klasikinėse logocentrinėse Vakarų paradigmose substancija tapo „idėjų pasaulis", dievas ar mąstantis subjektas, o totalumas interpretuojamas kaip anti-substancializmas ir ambivalencija, pasireiškiantys lingvistiškai determinuota fundamentalių poliarumų abipuse priklausomybe.

Šia proga LKS Antena pakalbino Vytauto Landsbergio premijos laureatą kompozitorių Ramūną Motiekaitį. Kalbėjosi Silvija Vosyliūtė.

Jūsų knygoje tyrinėjamas XX a. Japonijos ir Vakarų filosofijos bei muzikos sąlytis. Kas paskatino žvelgti ta kryptimi iš kur kilo tokios idėjos?
Kultūros fenomenai visada susiję vienas su kitu. Muzika nėra autonomiška; ji neatskiriama nuo epochų pasaulėžiūrų ir pasaulėjautų. Todėl norint suprasti kompozitoriaus estetinius pasirinkimus būtina tyrinėti epochų filosofiją, dailę, literatūrą, istoriją.
Pastarųjų šimtmečių globalizuotame pasaulyje sąveikos tarp civilizacijų idėjinių klodų yra neišvengiamos. Dažnai tolimų civilizacijų idėjos pasitelkiamos ieškant išeičių iš krizių. Tolimųjų Rytų ir ypač Japonijos filosofinės idėjos dažnai suartėdavo su XX amžiaus filosofija, kuri kvestionavo Vakarietišką logocentrizmą ir antropocentrizmą.
Turėjau nuojautą, kad tam tikrų kompozitorių (Debussy, Takemitsu) estetiniai pasirinkimai yra labai artimi idėjoms, išsakytoms Heideggerio, Merleau-Ponty ir kai kurių Japonijos klasikinių ir šiuolaikinių filosofų veikaluose. Todėl ieškojau bendro pagrindo, kuriuo remiantis, būtų atskleisti filosofijos ir muzikos sąlyčio aspektai. Šiuo pagrindu tapo struktūrinė semiotika, ypač jos greimiškasis variantas. Tiek filosofija, tiek estetika ir muzika, žvelgiant iš semiotikos perspektyvos, gali būti traktuojami kaip tekstai (naratyvai). Naratyvai yra grindžiami fundamentaliais reikšmės generavimo principais, tokiais kaip binarinės opozicijos, sąlygojančios sintaktinius darinius. Jei tarp muzikos ir filosofijos egzistuoja paralelės, jų reikėtų ieškoti ne paviršiniame teksto, bet giluminiame naratyvo konstrukcijos lygmenyje, nusakančiame fundamentalių aktantų - subjekto ir objekto - santykį, virstantį būsenomis (modalumais), besiskleidžiančiomis tekstuose.

Kokie svarbiausi knygos akcentai padeda suvokti skaitytojui esmę?
XX amžiaus Japonijos ir Vakarų filosofiją, estetiką ir muziką vienija „bevardžio vidurio" (nameless middle) idėja. Tai yra sritis, kurioje susitinka būtis ir niekis, sąmonė ir objektas, matantis ir matomas, atvertis ir paslėptis; kurioje sąmonė-subjektas yra de-substancializuoti, į-imti, pasiimti; tai priešinga romantiniams išrandančio genijaus ir didingumo naratyvams, nusitęsusiems į XX amžių, ir ypač akivaizdžiai iki šiol eksploatuojamiems pačiame konservatyviausiame mene, muzikoje, įskaitant (mano manymu) net ir J. Cage'o kūrybą.
Ta „bevardžio vidurio poetika", tas ambivalentiškas tarpinis būvis yra randamas aptariamoje filosofijoje ir muzikoje. Kiekvieno skyriaus gale pateikiu trumpas išvadas, kuriose semiotinių formalizacijų pavidalu nusakau svarbiausius dalykus. Norėčiau tikėti, kad šios išvados padeda skaitytojui orientuotis tirštame su daugybe filosofinių citatų tekste.

Knyga gimsta ne tada, kai ji atsiduria bibliotekos ar knygyno lentynoje, o tada kai ją perskaito pirmas žmogus. Ar Jums yra svarbu, kad knyga būtų įvertinta, ar pakanka to, kad ji egzistuoja?
Teorijų kūrimas ir knygos rašymas - tai tam tikros žinios siuntimas, žinoma, tikintis komunikacijos ir bendraminčių. Jei knyga?  bibliotekų lentynose, tikėtina, kad kada nors ją paskaitys asmuo, tyrinėjantis panašią filosofijos ir meno teritoriją. Tačiau žymiai pilnatviškiau jaučiuosi, kai komunikacija vyksta „gyvai". Knygos įvertinimas man tolygus jos idėjų supratimui pritariant arba oponuojant. Kartais toks įvertinimas įvyksta.

Ar sunku buvo rašyti knygą? Kiek užtruko pats procesas?
Knygos kūrimo pradžia sutampa su mano doktorantūros pradžia Helsinkio universitete 2005 metais. Iš pradžių buvo ieškoma apgraibomis, skaitoma daugybė literatūros, renkamos ir sisteminamos citatos. Pagrindinis rašymo darbas vyko 2008-2010 metais, man gyvenant Tokijuje.? 
Akademinis rašymas yra specifinė, daugybę apribojimų suponuojanti minties forma.
Reikalaujama kažką pagrįsti, įvardyti, užimti poziciją. Taigi interpretacijų įvairovės redukcijos neišvengsi; tačiau tai kas išstumiama, atmetama, dažnai ateina su didele teigimo jėga ir griauna mūsų kuriamą vienovę ir tvarką. Norisi būti teisiam, tačiau čia pat suvokiama, kad galbūt visa tai tik „skaitytojo perspektyva", tik dalinė interpretacija. Šis savo dalinumo suvokimas ir kelia daugiausia sunkumų.

Jūs neapsiribojate viena kryptimi:?  kūryboje matomas kompozicijos, muzikologijos, semiotikos, filosofijos santykis. Ar jums tai vyksta organiškai ir manote, kad visa yra neišvengiamai susiję? Kitaip tariant, visa yra vienis?
Jeigu teigiame, kad muziką ar filosofiją suprantame ir jos mums šį tą reiškia, vadinasi, jos organiškai susijusios su mūsų gyvenimo vertybėmis, jas artikuliuoja. Žvelgiant iš semiotikos perspektyvos, gyvenimas, filosofija ar muzika yra istorijos, pasakojimai, o mes - pasakotojai, protagonistai, esantys tam tikrose pozicijose, kurios pasireiškia mūsų būsenomis. Muzikoje šios būsenos reiškiasi ikisąvokiniais, kūniškais įtampų sklaidos ženklais, kuriuos renkiesi intuityviai. Filosofijoje šios būsenos mėginamos sąvokiškai reflektuoti, jos tampa sistemiškesnio tyrinėjimo objektu. Ar gali būti koks nors šios visatos fizinis ar mentalinis komponentas uždaras, nesusijęs su kitais ir su visa jų visuma? Pastarosiomis dienomis įstrigo Paulo Klee žodžiai, cituojami Merleau-Ponty: „[A]š esu neapčiuopiamas imanencijoje..."

Kas skatina Jūsų kūrybą, rašymą?
Noras suprasti save šioje kultūroje ir kitus šioje ir kitose kultūrose; noras suprasti kitą, tam, kad geriau suprastum pats save; noras būti atspariam ideologinėms atakoms; noras atsakyti į klausimą „kodėl" yra būtent taip; noras matyti daugybę perspektyvų ir filosofiškai pagrįsti savo pasirinkimus; noras išsakyti, tai, kas žvelgiant iš manosios perspektyvos yra svarbu...

Ačiū už pokalbį!

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f