Rokas Radzevičius: „Tikiu roku"

Rokas Radzevičius„Tikiu roku kaip universalia priemone, skatinančia kūrybiškumą, originalumą, laisvą mintį", - teigia istorikas ir muzikas Rokas Radzevičius, pelnęs Lietuvos kompozitorių sąjungos premiją už knygą „Lietuvos roko pionieriai" (išleista leidykloje „Vaga"). Už dėmesį mažai tyrinėtiems Lietuvos muzikinės kultūros reiškiniams apdovanotas autorius greta kitų nominantų buvo pagerbtas 2013 m. balandžio 12 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre per Geriausių 2012 m. muzikologijos darbų apdovanojimo iškilmę, kurią surengė Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija.

2000 m. R. Radzevičius Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apgynė magistro darbą elektroninės enciklopedijos „Lietuvos roko pionieriai" pavidalu. 2012 m. pasirodžiusi knyga - vaizdingas šio darbo pratęsimas, daugiausia dėmesio skiriant pokalbiams su lietuviško roko atstovais, papildytas pašnekovų biografijų faktais, grupių aprašymais. Publikuojamuose interviu su lietuviško roko pradininkais buvo stengiamasi išlaikyti kuo autentiškesnę pašnekovų kalbą, kaip papildomą tą laikotarpį ir roko kultūrą charakterizuojančią priemonę. Jei enciklopedijoje daugiau siekta rekonstruoti įvykių eigą, tai knygoje - išlaikyti gyvą pokalbį, atskleisti ne tik faktus, bet ir pašnekovo asmenybę, pamąstymus. Pagrindinė „Lietuvos roko pionierių" mintis atskleidžiama jau pratarmėje: „Tikiu juo kaip atsvara aplinkui klestinčiam pataikavimui, snobizmui, materializmui, veidmainiavimui. Dėl š?ių priežasčių rokas man visada buvo labiau idėja nei forma, labiau gyvenimo būdas nei mados klyksmas, labiau dvasinė, o ne muzikinė sąvoka. Su profesoriumi Alfredu Bumblausku roko sąvoką įvardijome kaip jaunimo sąjūdį su jam būdingu jaunatvišku komunikatyvumu ir energija, kur aukščiausią vertybių statusą įgijo laisvės ir meilės idėjos." Tokios mintys verčia kritiškai apsvarstyti sustabarėjusį požiūrį į roką kaip destrukcinį fenomeną. Lietuvos kompozitorių sąjungos premijos įteikimo proga „Lietuvos roko pionierių" autorius pasidalijo mintimis apie roko dvasią, jo istoriją ir kūrybą. Kalbino Skaistė Gorobecaitė.

Kaip prasidėjo Jūsų muzikinis kelias? Kaip atradote roką?

Muzikinis kelias prasidėjo dar iki roko. Mano tėvai nebuvo susiję su muzika - jie buvo dailininkai. Kai mokiausi trečioje klasėje, kartą į mokyklą atėjo toksai keistas žmogus, kuris paklausė, kas norėtų groti birbyne. Daug berniukų pakėlė rankas, ir aš buvau vienas iš jų. Tačiau atrinko mane vienintelį, ir nuo tada pradėjau lankyti Balio Dvariono muzikos mokyklą. Daug metų grojau birbyne liaudies instrumentų orkestruose ir panašiuose kolektyvuose. Tai buvo formali pažintis su muzika, kaip ir daugelio, kas eina tradiciniu muzikos keliu - gauni natas, išmoksti, groji kažką, tačiau beveik nieko sava. Taip buvo iki maždaug 1987-ųjų, kai į rankas pateko gitara. Tuomet, Atgimimo, roko pakilimo laikais, visiškai kitaip atradau muziką - supratau, kad galima tiesiog pačiam imti ir kažką sukurti, pačiam dainuoti, parašyti tekstą. Tai visai pakeitė mano pasaulėžiūrą, supratimą apie muziką, santykį su ja. Vėliau atsirado svajonė turėti grupę (mokykloje daugiausia grojau vienas). Namuose muzikuodavau su mokyklos draugu Viktoru Kubaičiu, parepetuodavom ir įrašinėdavom - per vakarą tokiomis „namų" sąlygomis įrašydavom albumą. Rimtesnis muzikavimas prasidėjo baigus mokyklą. Įstojom į VU pirmą kursą ir su dar keliais mokyklos draugais įkūrėm grupę keistu pavadinimu „Skylė". Tarsi pradėjom bėgti maratoną - nes ligi šių dienų, jau daugiau kaip dvidešimt met??³, negalim sustoti.

Grupės pavadinimas dažnai susilaukia įvairių replikų...

Pavadinimas daugeliui užkliūna: vieniems patinka, kitiems - nepatinka, bet jei žmogui pavadinimas trukdo klausytis muzikos, tai, manau, ne pavadinimo, o žmogaus problema. Visokių būta pasakymų, net kadaise Panevėžyje kažkas sakė: norėtų nueiti į koncertą, bet, sako, negaliu eit, nes pavadinimas kažkoks ne toks. Vadinasi, žiūri labai formaliai, „davatkiškai". Mes galėjome pasielgti pragmatiškai, yra buvę minčių, kad gal reikia pavadinimą pakeisti, bet pavadinimas yra autentikos dalis, tęstinumas, istorija. Gal jis nėra labai „gražus", bet turintis prasmę. čia tas atvirkštinis variantas, kai nėra blizgančio saldainio popieriuko, bet tai, ką atrandi, yra tikra. Kitaip negu tais atvejais, kai būna labai gražus pavadinimas, bet nekoks turinys.

Žodis „skylė" yra gajus roko žargone, kai kada taip apibūdinamas repetavimas rūsio patalpose, būdingas jaunoms grupėms, o pirmosios „Skylės" repeticijos juk ir vyko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto rūsyje...

Ne dėl to taip pasivadinome. Mūsų santykis su muzika visą laiką buvo filosofinis - ir pavadinimas labiau filosofinis, ne buitinis. O filosofiškai žiūrint, skylė yra perėjimas į kitą erdvę. Antrame mūsų albume yra daina, kuri vadinasi „Skylė", ji susijusi su vienu slogiu sapnu, kuris padarė man labai stiprų įspūdį. Susapnavau tokią juodą skylę, pro kurią dingo visi mano giminės, susirinkę į giminių susitikimą, vaišes - aš trumpam į virtuvę nubėgau, grįžtu, ir nieko nebėr.

Dėl filosofiškumo jūsų kūrybai tinka terminas „intelektualusis rokas". Man visada atrodė, kad „Skylės" tokia kryptis.

Kryptis... gali būt, nežinau. Visokių etikečių mums klijavo - vadino krikščionišku roku, akademiniu, intelektualiu, siurrealistiniu, pankroku, poetiniu roku, dabar jau folkroku, bet kiek grojam, niekada jokia nepritapo. Kažkas yra pastebėjęs, kad kiekvieną kartą taip konceptualiai galvojame, jog kiekvienas mūsų albumas būna tarsi naujos grupės. Nuolat ieškom kažko naujo, dėl to taip ir įdomu.

Manau, nuo tų klasifikacijų neišsisuksite. Muzikologai įpratinti nuo pat pirmo kurso viską dėlioti į lentynėles, nes apie bet ką kalbant moksliškai, būtinai turi būti sistema, terminologija, skirstymai.

Taip, bet dažniausiai skirstymai būna toli nuo realybės, todėl norint tinkamai priskirti, reikia labai įsigilinti. Gal ir reikia skirstymo, bet dėlioti į „lentynėles" ir yra muzikologų darbas, o žmogus, kuris nuolat kuria, dažniausiai negalvoja apie tai. Nesistengiu galvoti, kam priklausau ir kokiam?  žanrui atstovauju. Muzikinė stilistika ar forma yra tik būdas išreikšti mintį, idėją. Jeigu mintis yra žymiai platesnė, galvoji tiesiog apie nuotaiką - tai naudoji bet kurį žanrą, tą, kuris labiausiai tinka minčiai, nuotaikai perteikti.

Ar vis dėlto galėtumėte išskirti pagrindinius kūrybinius principus, tendencijas?

Sudėtingas klausimas. Visa tai labai susiję su žmogaus augimu, branda. To, ką kūrei būdamas 20-ties metų, nebepakartosi, būdamas 40-ties. Gyveni visai kitaip, kitaip jauti. Bet, manau, svarbiausia, kad tai turėtų būti skaudu. Kuriančiam žmogui dėl kūriniui pasirinktos temos turi skaudėti. Jeigu neskauda, nebūna kančios, dažniausiai išeina labai lėkštai. Kol pats nepatiki tuo, ką darai, tol tavimi niekas kitas nepatikės. Mes visą laiką stengiamės visų pirma patys patikėti, išgyventi. Tada sudedame tai į dainas, o kai jau išgyvename, einame tolyn. Ankstyvuoju laikotarpiu labiau rūpėjo asmeninės vidinės dramos - meilės, kančios ir panašiai. Kai žmogus atsistoja ant kojų, jau jam lengviau gyventi. Jaunystėj dažnai nežinai, kuo tikėti, kur eiti - kamuoja visokie psichologiniai dalykai, kuriuos išdainavus, tiesiog palengvėja, kaip po kokios išpažinties ar panašiai. Gal ir kitam žmogui tokios muzikos paklausius palengvėja.

Tarsi nuskaidrėji, nusiplauni, apsivalai ir vėl eini į priekį.

Taip, tada buvo toks apsivalymo laikotarpis, dabar jau nuo tokių asmeniškumų esu nutolęs. Nebesistengiam apie savo gilumines asmenines problemas dainuoti. Ieškom universalių temų. Apskritai visada tikėjau pozityvia kūrybos galia. Manau, kad menas turi kilstelti žmogų, o ne jį gniuždyti - gal tai ir yra pagrindinis mano kūrybos principas.

Aš paprastai jusdavau, kad šioje kūryboje tekstas ir muzika papildo vienas kitą. Vienas kitam padeda dar geriau atsiskleisti, todėl giliau atskleidžiama kūrinio prasmė.

Mums visada labai svarbus yra žodis, tekstas. Jeigu tekstas prastas ir neturi ką pasakyti, muzika neišgelbės. Jei muzika pati geriausia, bet tekstas silpnas - aš tokių net negaliu klausytis. Na, jeigu kuri dainą geru tekstu, tai ir muzika pavyks, jeigu instrumentinę muziką - tai, žinoma, kas kita.

Yra tekę girdėti nuomonių, kad tikroji roko kalba yra tik anglų kalba, su kuria jis ir gimė. O lietuvių kalba rokui nelabai tinkanti, nes nuo jos nemaža dalimi priklauso ir muzikinės ypatybės. Ar tikrai lietuviškas rokas - ne tas tikrasis rokas?


Tai visiška nesąmonė. Niekada nesupratau tų, kas dainuoja angliškai- tai provincialumo bruožas. Tokie žmonės arba neturi ką pasakyti, arba labai paviršutiniškai tai suvokia. Nė viena grupė dar nėra su anglų kalba prasimušusi taip, kad taptų įdomi tarptautinėje rinkoje.

Gal galima ir iš kitos pusės pažiūrėti, kad tas lietuviškas rokas, ar folkrokas, ar net ir kitos kryptys, turi savitą skambesį. Ir nesakyčiau, kad dėl kalbos tas skambesys mažiau „rokovas".

Tekstas yra sudėtingas dalykas, daugelis neskiria daug dėmesio tam, ką nori pasakyti. Būna, dainuoja angliškai, atrodo, visai nieko, kol neuždainuoja to paties lietuviškai. Tada pagalvoji, gal jau tokį tekstą geriau angliškai dainuoti, nes tas tekstas silpnokas. O kai ne iki galo supranti, ir nesigilini į tekstą. Aš galvoju labai paprastai - jeigu gyveni čia, Lietuvoje, dainuoji tiems žmonėms ir nori, kad tave suprastų, tai dainuoji lietuviškai. O jei tikiesi, kad dainuoji užsienio rinkai, gerai, dainuok angliškai, valio. Mes patys niekada nedainavom angliškai.

Kiek pastebėjau, dažnesni yra atvejai, kai iš Lietuvos kilę žmonės, ar ilgą laiką čia gyvenantys, kuria lietuviškai. Ta kūryba pasklinda ir toliau, ir netrukdo užsieniečiams ta lietuvių kalba - tiesiog jeigu atsiranda poreikis, paplatinamas vertimas.

Visiškai sutinku. Mūsų draugai, pavyzdžiui, Belgijoj, sako, kad jiems kaip tik įdomu, nes kitaip skamba negu visur kitur ir tai yra autentiška. Mitas, kad tarptautinėj rinkoj turi dainuoti būtinai angliškai.

Kaip pasukote į istorijos studijas?

Buvau labai susižavėjęs archeologija. Maždaug nuo 1984 metų kiekvieną vasarą dalyvaudavau Algirdo Girininko vadovaujamose ekspedicijose - kasinėjome akmens amžiaus gyvenvietėje prie Kretuono ežero. Mane žavėjo prisilietimas prie senovės, bandžiau įsivaizduoti, kaip čia galėjo viskas būti - toks jaunatviškas romantizmas. Įstojau į istoriją dėl archeologijos (tada dar nebuvo atskirų archeologijos studijų), bet studijuodamas antrame kurse supratau, kad vienas dalykas yra archeologija, kai kasinėji, o kita, kai bandai daryti iš to mokslą. Supratau, kad nenoriu būti mokslininkas, ir tas sausas fundamentalus mokslinis klasifikavimas visų tų titnagų ir šukių... Dar neišlaikiau egzamino pas vieną prosovietinį dėstytoją. Todėl mečiau istorijos studijas, išėjau iš universiteto ir ketverius metus užsiiminėjau visai kitais dalykais. Daugiausia grojau, ieškojau savęs, ko tik neveikiau: ir stalius buvau, ir juvelyras, dirbau visokius kitokius darbus, net įstojau į pedagoginį universitetą, galvojau, kad ten gal kas nors pavyks. Bet apie 1995 m. roko muzikos stovykloje „Muzikinė savaitė" sutikau profesorių Alfredą Bumblauską ir jis paskatino mane sugrįžti į studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, pasiūlė patyrinėti prietemose skendintį Lietuvos roko istorijos etapą - tai, kas vyko iki 1980-ųjų. Kadangi tą muziką grojau, pagalvojau, gal būtų įdomu šį tą ta linkme daryti.

Retas atvejis, kad koks profesorius ar dėstytojas pasiūlytų studentui panagrinėti roką...

Tiesiog A. Bumblauskas nestandartiškai pasižiūrėjo, jam pačiam jaunystėje patiko rokas. Jaunystėje paragavę to tikro laikmečio, hipiško „neformato", būna kitokie ir kitaip žiūri. Kas iš tos kartos net jaunystėje nesiklausė roko, sunku įsivaizduoti, ką iš viso tada veikė. Kaip buvo galima visiškai nesidomėti kokiais „Rolling Stones" ar „Led Zeppelin"? Bet taip jau yra: būna tokių, kurie tiesiog šiaip nesidomi, o būna ir tokių, kurie atsiriboja nuo roko tarsi nuo kokio „ideologinio" priešo. Toks požiūris buvo ypač akivaizdus akademinės muzikos sluoksniuose. Įdomu, kad dabar ši priešprieša lyg ir nyksta. A. Bumblauskas šiuo požiūriu buvo novatorius istorijos mokslų srityje, bet antai Liudas Šaltenis tokią progą savo auklėtiniui Dariui Užkuraičiui suteikė dar 1991 m. - tuometinėje Muzikos akademijoje jis taip pat apsigynė diplominį darbą apie Lietuvos roką.

Pastaruoju metu daugėja akademinės muzikos kūrinių su roko elementais. Ir pats rokas ima plėstis, įtraukiami nauji instrumentai, kurie buvo įprasti akademinėje muzikoje, plečiasi ir skambesio, ir reikšmių ribos.


Galbūt. Bet svarbu, kad tai nepasiliktų vien formaliu supratimu, kaip muzikiniai terminai ar atlikimo technika. Esminė roko dvasia nėra muzika, tai yra maišto idėja, tikrumas, kai tikrai darai tai, dėl ko tau skaudu, ir tu nori pakeisti visuomenę į gerąją pusę.

Laisva mintis, nepasiduodanti tam, kas yra aplinkui.

Taip. Laisvė. Manau, kad kūrybiškumas yra laisvo žmogaus bruožas. Mažai dabartinėje Lietuvoje to kūrybiškumo, kokią sritį bepaimtume - mene, politikoje, versle, kitur. Dažnai skatinamas vien amatininkiškumas, o jis uždaro kelią skleistis žmogaus tobulėjimui, jis „užkompleksuojamas". Kodėl net baigę akademiją muzikantai dažniausiai nieko negali pagroti patys, tiesiog iš savęs? Jeigu jiems neduodi natų, jie bijo, negali sugroti. Reikia ilgai dirbti, kad galėtum imtis pagroti iš savęs, o ne vien tik pagal natas. Reikia kūrybiškai žmogų atverti ir auginti, nes tik kūrybiškas žmogus yra laisvas, gali kritiškai žiūrėti, originaliai mąstyti. Kūrybišką žmogų ne taip lengva apmulkinti. O visąlaik stengiamasi kūrybiškumą užgniaužti, nes tada lengviau žmones valdyti. Lietuvių tauta nuo seno buvo kūrybiška tauta. Mūsų senasis folkloras ir meniškas, ir poetiškas, ir tekstai tokie įdomūs. Tai reiškia, kad tų laikų žmonės buvo labai kūrybingi, o kartu ir laisvi.

Improvizacinės ar kūrybinės praktikos turi tik džiazo muzikantai, o kiti būna įpratę tiesiog groti tai, ką parašė kitas, ir kuo tiksliau, nes to ir reikalaujama. Tai svarbu, tačiau sutinku, kad net nuo mažumės to kūrybinio prado daugelyje sričių trūksta.

Yra, pavyzdžiui, puikus smuikininkas, kuris gali ir džiazą groti, ir bet ką - Vytautas Mikeliūnas. Jis groja iš širdies - jaunystėje maištavČ?s, klausėsi roko, hipis buvo. Tokie ir gyvena visai kitokiomis idėjomis.

Ar dabar Lietuvoje rokas dar turi sąmoningumą skatinantį poveikį? Ar jis tebėra viena iš pagrindinių jėgų prieš menkavertį popsą, sustabarėjusius standartus, susvetimėjimą, paviršutiniškumą?

Visiškai sutinku su teiginiu, kad kuriantys tokią muziką skatina visuomenės sąmoningumą. Žinoma, bandai groti visiems, bet auditorija, kuri klausosi, pavyzdžiui, jau tiek metų grojančių „Bix'ų, formuojasi kitokia. Roko muzika visgi daugiau yra susijusi su jaunimo kultūra. Tai, kad į ją kai kada žiūrima kaip į kokį raupsuotųjų meną, demonstruoja visuomenės požiūrį į jaunimą apskritai. Dažnai jaunimas suprantamas kaip problema, kurią reikia spręsti - nėra supratimo, kad į jį reikia investuoti, padėti jiems atsiskleisti, kūrybiškai veikti, eiti į priekį. O jau tada užaugęs nesugniuždytas jaunimas duotų dvigubai daugiau pačiai visuomenei. O dabar vyksta atvirkščiai -kitoks, originalesnis labiausiai kenčia, visuomenėje dominuoja požiūris, kad jeigu kas virš masės iškelia galvą, tai reikia ją nukirsti. Dažnai taip galvas kelia roko kultūros atstovai, desperatiškai bandantys kovoti su?  popso, susvetimėjimo ir paviršutiniškumo standartais. Paradoksas, bet nusivylę šia beviltiška kova, kai kurie tampa dar aršesniais popso kalviais.

Ką būtų galima pasakyti tiems, kurie roko laisvę tapatina su anarchija? Manau, roko atveju, tai nėra tas pat.

Visiškai ne tas pat. Visų pirma galima paklausti, kas yra anarchija. Aš buvau iš tos kartos, kai atsirado pankrokas, Sąjūdis, Nerijaus Pečiūros (Atsuktuvo) grupė „Už tėvynę" (vieni iš Roko maršų dalyvių), bet tai buvo tik ledkalnio viršūnėlė. Tuomet buvo daug pankroko kolektyvų ir visi deklaravo, kad pankrokas, anarchija ir laisvė yra tas pats, sinonimai. Tačiau ką reiškia anarchija, nelabai žinojo, nesiejo jos su ideologija. Ir pankai, pankrokas buvo visiškai kitokie negu Vakaruose. Kai mes 1998 metais nuvažiavom į Portugaliją ir pamatėm vietinius pankus su skiauterėm bei kūju ir pjautuvu ant marškinėlių, mums atrod??— kažkokia šizofrenija, nesupratom, kas čia tokie - pankai komunistai? O jiems tai buvo normalu. Pas mus tai reiškė visai ką kita. Visi mūsų mokyklos pankai buvo Lietuvos patriotai, lankė folkloro būrelį, mokėsi lietuvių liaudies dainų. Turėjau vieną mokyklos draugą, visišką panką, deklaruojantį anarchiją, bet per Sausio 13-osios įvykius jis buvo vienas iš pirmųjų savanorių, davusių priesaiką, sėdėjo per naktis parlamente. Kartais sąvokos būna labai painios. Kaip suprantu, dabar anarchija ir pankai turi šiek tiek kitokią prasmę.? 

Dažniausiai anarchija reiškia beprasmį maištą dėl maištavimo.

Teko girdėti, kad esama tokių anarchistinių grupuočių su tinklalapiais, kuriuose pasisakoma prieš lietuvybę, patriotizmą ir panašiai, bet nesu į tai įsigilinęs. Aš asmeniškai laisvę suprantu kaip jausmą, einantį iš vidaus. Gali būti istoriškai nepriklausomas, bet tai nieko nereiškia, jei viduje esi vergas. Atgavus nepriklausomybę, mes tapome istoriškai laisvi, bet vidinis išsilaisvinimas ir apsivalymas daugeliu atvejų taip ir neįvyko. Labai dažnai gyvename praeities stereotipais. Žiūrint dar giliau, nemokėjimas reikšti jausmų, išsakyti ar parodyti savo meilės, taip pat yra tam tikra nelaisvės forma.

Prisiminkime apdovanojimų vakarą. Kaip jautėtės taip įvertintas muzikologų? Nustebino?

Nustebino. Kai man paskambino, pirmiausia pagalvojau, kad supainiojo numerį. Maniau, kad šiai organizacijai rokas tebėra nesuprantamas dalykas, visiškai nelaikomas menu, kaip sovietmečiu. Pavyzdžiui, teko girdėti, kad Kęstutis Antanėlis į Kompozitorių sąjungą bandė įstoti gal dvylika metų, ir vis nesėkmingai. Buvau įsitikinęs, kad ir dabar niekas nesikeičia, todėl nustebau sulaukęs įvertinimo. Labai išmintingai per apdovanojimų ceremoniją kalbėjo kompozitorius Šarūnas Nakas. Gal situacija iš tikrųjų keičiasi, o atskirtis tarp roko ir akademinės muzikos yra atsiradusi dėl to, kad žmonės nesikalba, nevyksta dialogas. Juk kiekvienos rūšies muzikoje būna gerų ir blogų kūrinių. Nemanau, kad reikėtų išskirti kažkokį elitinį men??…. Jeigu kūrinys geras, jis paprastai neturi ribų. Kad ir Viačeslavo Ganelino „Velnio nuotaka" - nacionalinės reikšmės roko opera, universalus lietuviškas kūrinys, trinantis ribas tarp roko ir akademinės muzikos pasaulių. Arba K. Antanėlio „Meilė ir mirtis Veronoje".

Labai sudėtinga yra su jų išlikimu, dūla stalčiuose neprieinami. Su novatoriškų projektų rėmimu yra didelė bėda, jie tik per festivalius ar kokiomis labai geranoriškomis iniciatyvomis įgyvendinami.

Nuo sovietmečio tęsiasi šleifas, kai yra remiama ir finansuojama ne gerų idėjų ar talento principu, o lemia konjunktūra. Kai nurašomi gabiausi ir talentingiausi žmonės, tai ir klesti tokia masinė vidutinybė.

Kodėl knygai pasirinkote lietuviško roko istoriją būtent iki 1980 metų?

Kai pradėjau tirti, turėjau ambicijų apimti laikotarpį ligi pat nepriklausomybės, o kai pradėjau susitikinėti su žmonėmis, supratau, kad medžiagos neįmanoma aprėpti. Geriau padaryti mažiau, bet gerai. Iki 1980 metų eina kalba apie dvi pagrindines bangas, dvi jaunimo kartas, kurias stengiausi atskleisti. Per tai skleidžiasi ne vien tik muzikos istorija, bet visas to laikotarpio neoficialios, tikrosios istorijos paveikslas.

Minėjot, kad elektroninės enciklopedijos likusius egzempliorius padovanojote mokykloms. Kuo svarbi lietuviško roko istorijos sklaida, tos asmenybės?

Nemanau, kad galima pakeisti vyresnės kartos žmones. Reikia paskleisti tai jauniems žmonėms, kad turėtų kitokią pasaulėžiūrą, ne vien konjunktūrinę, perimtą iš sovietinių laikų, nes jie yra ateitis.

Įrašų skaitmeninimas tikriausiai irgi svarbus dėl tų pačių priežasčių?

Be abejo. Rinkau ir pervedinėjau asmeninius roko pradininkų įrašus į skaitmeninį formatą. Juk daugumai oficialios įrašų studijos buvo neprieinamos, tad kelių dešimtmečių jaunimo kūrybos vaisiai niekaip nefigūruoja jokiuose archyvuose. Apskritai formuojamas iškreiptas supratimas apie to laiko dvasią, žmones, kaip „Žalios stotelės" kartą. Tai neturi beveik nieko bendra su realybe - joks progresyvus tų laikų jaunimas „Žalioj stotelėje" ir panašių kūrinių neklausė. Man buvo svarbu, kad?  pasklistų žinia, jog apskritai buvo toks neformalus jaunimo judėjimas. Nežinau, kaip dabar moko muzikos istorijos, ar yra kas nors paminėta vadovėliuose apie grupes „Kertukai", „Vienuoliai" ir „Aitvarai"? Ta roko dvasia buvo labai svarbi kelyje į nepriklausomybę.

Ar sunku buvo surinkti literatūrinius šaltinius? Literatūros sąraše tiek publikacijų iš periodikos...

Sudėtinga. Sėdėjau bibliotekoje, archyvuose ir rinkau. Viskas sudėtinga, be didelio užsidegimo nieko nepadarysi, daug reikėjo jėgų. Tačiau didžiausias darbas buvo patys interviu su lietuviško roko pradininkais, jų šifravimas, tvarkymas. Vienas ir nebūčiau viso to?  padaręs. Tai yra komandinis darbas, daug žmonių geranoriškai prisidėjo.

Ar galvojate ir toliau šią tyrimų kryptį tęsti?

Norėčiau, tik kartais norai su realybe nesutampa. Ką galėjai jaunas, dabar jau... Turiu daug šeimyninių įsipareigojimų, reikia žiūrėti, ar iš veiklos gali pragyventi. Bet iš tiesų norėčiau.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu nepailstančios roko dvasios kūryboje ir tolesniame tiriamajame darbe.

Skaistė Gorobecaitė, Lietuvos muzikos Antena

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f