Grįžti

Xenakis – garsinių vizijų architektas

Eglė Gudžinskaitė

Pagrindinis festivalio GAIDA 2011 kompozitorius yra graikų kilmės prancūzų avangardistas Iannis Xenakis (1922-2001). Siūlome įdėmiau pažveglti į šią kertinę 20 amžiaus muzikos figūrą.

„... muzikoje, kurią iš tiesų galime vadinti didžia, dera ramybė ir kova, giedra ir
skausmas... Kad muzikas, menininkas galėtų išsilaisvinti iš trivialaus muzikinių
santykių rato, jis turi būti absoliučiai nepriklausomas, o tai reiš?kia - visiškai
vienas," – Iannis Xenakis.

Iannis Xenakis (1922-2001) laikomas viena reikšmingiausių XX a. antros pusės Vakarų Europos muzikinio modernizmo figūrų. Jo nesiliaujantis siekis niekada nesikartoti, kurti nauja, kita vertus, matematiko ir inžinieriaus išsilavinimas bei įspūdinga patirtis architektūroje (dirbant su Le Corbusier) dar iki pradedant muziko karjerą tapo pagrindu unikaliam vizionieriaus ir matematiko, kūrėjo ir mokslininko deriniui.
Xenakiui kaip kūrėjui buvo būdingas atradėjo talentas. Galbūt ir pasąmoningos nuojautos vedinas kompozitorius ištisus dešimtmečius nesiliovė kurti vis naujų idėjų, jis tapo vienu pirmųjų kompiuterinės muzikos specialistų, regėjo muziką kaip daugiasluoksnę mąstymo formą ir kūrė utopijas primenančius muzikos, šviesos ir architektūros kūrinius. Visa tai lėmė, kad kone didžiausiu šiuolaikinės muzikos novatoriumi tapo ne muzikos, bet inžinieriaus studijas baigęs architektas. Pagal kilmę graikas, tačiau didžiąją gyvenimo dalį kūręs ir gyvenęs Prancūzijoje.

Architektūra – pradžia ir neišsenkanti idėja

Architektūra Xenakio kūryboje buvo pradžia ir atspirties taškas. 1947 m. dėl susiklosčiusių aplinkybių priverstas nelegaliai emigruoti, Xenakis apsistojo Paryžiuje, kur jam pavyko gauti darbą garsaus prancūzų architekto Le Corbusier studijoje. Ilgainiui Xenakis tapo vertinamu architektu, Le Corbusier partneriu. Jie kartu suprojektavo ne vieną žinomą objektą, o įspūdingą asimetriškų parabolių kontūrų „Philips" pavilijoną, skirtą pasaulinei „Expo'58" parodai Briuselyje, Xenakis projektavo jau daugiausiai pats vienas. Kaip vėliau jis teigė, idėją sukonstruoti iškreivintus paviršius naudojant persiliejančias tieses, jis perkėlė iš savo simfoninės kompozicijos „Metastaseis", kurios premjera įvyko 1955 metais. Tai buvo pirmas reikšmingas Xenakio muzikos kūrinys, sukurtas kaip tik po kompozicijos studijų 1951-1954 metais pas Olivier Messiaeną. Ne vien šioje, bet ir kai kuriose kitose partitūrose grafinis vaizdas išties primena architektūrines formas. Šliaužiojantys glissando virsta tai garsinėmis plokštumomis, tai banguojančių arkų-parabolių trajektorijomis.
Erdvę – kaip dar vieną svarbų architektūros parametrą – kompozitorius taip pat siekė išnaudoti muzikinėse kompozicijose. Minėtame Philips paviljone į sienas buvo įmontuoti apie 350 garsiakalbių, panaudotų sudėtingam erdviniam garso išskaidymui, skambant specialiai parodai sukurtoms kompozicijoms – Xenakio „Concr?¨t PH" ir Edgaro Var?¨se'o „Elektrinei poemai" (abu 1958). Kitame kūrinyje „Terretektorh" (1966) 88 orkestro muzikantai „išbarstomi" po visą salę, todėl žiūrovai atsiduria ne priešais orkestrą, bet jo viduryje.
Septinto dešimtmečio pabaigoje Xenakis imasi kurti erdvines šviesos ir garso kompozicijas, neretai susijusias su konkrečia geografine ar istorine vieta. Šiuos unikalius akustinės architektūros kūrinius jis pavadina „politopais" (Polytopes). Jų jis sukūrė keletą – „Polytope de Montr?©al" keturiems orkestrams (1967), Osakos politopas „Hibiki-Hana-Ma" 12 takelių fonogramai (1969-1970), „Pers?©polis" 8 takelių fonogramai (1971), „Le Diatope" 4 arba 8 takelių fonogramai (1977), „Mycenae alpha" 2 takelių fonogramai (1978) ir kt. Tai kūriniai, peržengiantys grynos muzikos ribas. Juose daugiamatė erdvė yra ypač dinamiška. Ji kuriama pasitelkiant šviesos lazerius, garso akustiką, spalvų ir vaizdų projekcijas, o žiūrovai dalyvauja fiziškai atsidurdamas „politopo" viduje. Muziką ir architektūrą Xenakis regėjo kaip visumą, kurdamas muziką dar tik formuojamoms erdvėms arba projektuodamas erdves pagal muzikines struktūras.

Stochastinė muzika – debesys kaip tikimybė

Trisdešimtmečiui Xenakiui pradėjus lankyti kompozicijos pamokas pas Olivier Messiaeną, šis ne tik stebėjosi neįprastu mokiniu ir jo išsilavinimu, bet ir skatino šią nemuzikinę patirtį taikyti kūryboje. Įvairios matematikos, statistikos ir fizikos teorijos tapo atspirties tašku ne vienai Xenakio kompozicijai. Tarkime, kūrinyje „Pithoprakta" (1956) naudojami statistiniai dujų molekulių judėjimo principai, Brauno judėjimo struktūros atpažįstamos kompozicijoje „N'Shima" (1975), Markovo grandinės panaudotos „Analogiques" (1958-1959). Pagal žaidimų teoriją sukomponuotos „Duel" (1959) ir „Strat?©gie" (1962), pagal grupių teoriją - „Nomos Alpha" (1966), o aibių teorija pritaikyta „Herma" (1961) ir „Eonta" (1964) kompozicijose. Dar kituose kūriniuose panaudotos „mažiausio apribojimo", „statistinio taškų pasiskirstymo plokštumoje" ir įvairios kitos matematinės idėjos.
Tačiau Xenakis pabrėžė, kad visų šių mokslinių teorijų pagrindas yra natūralūs gamtos procesai – debesų formos, medžių ir žolių augimo, vėjo ir vandens srovių, netgi dujų molekulių judėjimo struktūros. Ir būtent jos yra jo minčių ir idėjų šaltinis.
Stochastinės muzikos koncepcija, kurią sukūrė Xenakis, tai tikimybi??³ teorijos realizavimas muzikoje. Tai, kas jungia intuiciją ir logiką, atsitiktinumą ir pasirinkimą. čia kaip ir gamtoje - procesai nėra griežtai iš anksto apibrėžiami (kaip serializme), bet ir nėra absoliučios laisvės (kaip aleatorikoje). „Krušos arba lietaus barbenimas, arba cikadų svirpimas vasaros pievoje. Tokius garsinius įvykius sudaro tūkstančiai paskirų garsų; ši garsų gausybė, suvokiama kaip visuma, ir yra naujas garsinis įvykis. Galybė tokių įvykių artikuliuoja ir formuoja plastišką laiko tėkmę, kuri paklūsta atsitiktinumų ir tikimybių dėsniams" - taip rašė Xenakis savo žymiojoje studijoje „Formalizuota muzika: mąstymas ir matematika kompozicijoje" („Formalized Music: Thought and Mathematics in Composition", 1963).
Aštunto dešimtmečio viduryje Xenakis suprogramavo grafinės sintezės algoritmą UPIC, leidžiantį bet kokį grafinį piešinį paversti muzika. Kompiuterines technologijas jis naudojo ir saviesiems garso tyrinėjimams, ir kūrybai, tapdamas vienu iš kompiuterinės muzikos pionierių. Tačiau vėlyvojoje kūryboje Xenakis vis labiau pabrėžė intuicijos ir pasąmonės svarbą. Racionalius išskaičiavimus keitė susidomėjimas kultūrinėmis tradicijomis, o įprastą vakarietišką derinimą – netemperuoto derinimo struktūros, primenančios graikiškas ar indoneziškas dermes.
Visa Xenakio kūryba – tai daugybė trajektorijų, kuriomis buvo išspinduliuota galybė originalių idėjų. Kiekviena jų tapdavo vis nauja erdve reikštis jo garsų vizijoms, kurios neišsisklaido net ir praėjus dešimtmečiui po kompozitoriaus mirties.

Lietuvos muzikos Antena

http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f