2017-02-22
Rasa Murauskaitė. Keletas pasvarstymų apie aktualumą
Kanklininkė Aistė Bružaitė. D. Matvejevo, LNF nuotr.

Vasario 16 d. koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įspūdis

Atsitiko taip, kad jau tradiciniais tapusiuose vasario 16 d. koncertuose Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje teko lankytis kelerius metus iš eilės. Prieš porą metų šia proga skambėjo Vytauto Miškinio kantatos premjera, praėjusiais metais net keli lietuvių kompozitoriai jame bandė ieškoti naujų galimybių pažvelgti į liaudies muziką, na, o šiemet padarytas savotiškas „miksas“ – šalia seniau parašytų kompozitorių Lino Rimšos ir Vaclovo Augustino kūrinių pristatytos Jono Tamulionio ir Gedimino Zujaus kompozicijų premjeros. Visą minėtą programą atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), valstybinis choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Egidijus Kaveckas), solistės, sopranai Lina Dambrauskaitė ir Milda Baronaitė, liaudies dainininkė Veronika Povilionienė, kanklininkė Aistė Bružaitė ir choro „Dagilėlis“ (vadovas Remigijus Adomaitis) berniukai, o atlikimui dirigavo Robertas Šervenikas.

Iš esmės visi šie koncertai labai panašūs – „įrėminti“ oficialios nuotaikos, besikartojančios tematikos, pristatantys kūrinius didelėms atlikėjų sudėtims. Su nedidele paklaida dažniausiai arba apverkiama sudėtinga Lietuvos istorija, arba menami didūs protėvių žygiai, arba apdainuojami „platūs laukai ir pievos“, „tankios ir didingos girios“ ir kiti panašūs įsigalėję klišiniai Lietuvos įvaizdžiai. Praėjusiais metais, kai taip pat teko rašyti apie šventinį vasario 16 d. renginį, atrodė, kad būta visai neblogų bandymų bent kiek nuo to nutolti, tačiau šiais metais viskas atrodė gerokai nykiau.

Koncerto akimirkos. D. Matvejevo, LNF nuotr.




Nemanau, kad tokie koncertai yra neverti dėmesio – tai būtų melas. Kad tokių renginių reikia, kad kai kuriems jie palieka nepaprastai gilų įspūdį (po poros dienų, dalyvaujant jau kitame koncerte filharmonijoje, teko sutikti mielą moterį, kuri čia aptariamą koncertą pavadino „nepaprastai gražiu“), yra lygiai tokia pati tiesa, kaip ir faktas, jog kartais ima kankinti klausimas: ar tikrai savo valstybines šventes galime ir turime minėti tik šitaip? Nuolatos besikartojančios temos, mažai kintančios jų įprasminimo formos, „muzikinė leksika“ verčia galvoti, jog nemokame ir net nenorime bandyti į savo šalį, jos istoriją ir žmones pažiūrėti bent šiek tiek kitaip. Nebandome ieškoti naujų temų ir aktualinti meninio kalbėjimo, vis negalėdami pabėgti nuo pabodusio amžinojo tragizmo ar „plačių gimtinės klonių ir laukų“ diskurso.

Jono Tamulionio kūrinio „Trys akvarelės Lietuvai“ Jono Radvano „Radviliados“ tekstais premjera tokias mintis tik paskatino. Į tris dalis „Raudonoji akvarelė“, „Žalioji akvarelė“ ir „Geltonoji akvarelė“ padalinta kompozicija – geras, dinamiškas, spalvingas, profesionalus darbas, tačiau labai nuspėjamas ir nieko naujo nepasakantis. Klausantis susidarė įspūdis, jog tokia muzika galėtų skambėti minint veikiau 19-ąjį, o ne 99-ąjį Lietuvos gimtadienį, kai, rodos, jau reikėtų kalbėti kitokia muzikos kalba. Klausantis natūraliai kilo klausimas, kiek aktualus toks kūrinys šiandien? Ar galima tikėtis, jog po premjeros „Trys akvarelės Lietuvai“ skambės dar kartą?... Su visa pagarba – nemanau.

Įdomu, jog to paties Jono Radvano tekstais prieš penkerius metus parašytas Lino Rimšos „Cantus“ vertė bent jau trumpam patikėti, kad tradicines temas muzika įprasminti galima ir moderniau. Koncertą pradėjusiame kūrinyje choro partija labai paprasta – visas „įdomumas“ perkeltas į ryškią perkusijos ir varinių pučiamųjų partiją bei aiškų džiazo poskonį turinčią orkestro partitūrą. Net ir šioks toks grandioziškumas šiame kūrinyje skamba nenuvalkiotai. Po truputį sluoksniuojami instrumentai sudaro nuolatinio augimo įspūdį, o kūrinio viduryje drastiškai suintensyvėjanti ritmika bei tempas aiškiai perskiria kūrinį į dvi dalis. Minėta vokalinė partija – labai paprasta, nuosaiki, nestokojanti pasikartojimų ir atsverianti kiek sudėtingesnę, margesnę orkestro partiją. Be kita ko, toks kompozicijos „skilimas“ tarsi į dvi dalis, kategoriškai keičiant ritmiką ir tempą buvo galimas pastebėti ir kitame koncerte skambėjusiame L. Rimšos kūrinyje „Amemus“ Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus tekstu, kuriame prie orkestro ir chorų diskanto partijai atlikti trumpam prisijungė ir keli berniukų choro „Dagilėlis“ dainininkai.

Koncerto akimirkos. D. Matvejevo, LNF nuotr.Viso koncerto kontekste išsiskyrė antroji vakaro premjera, G. Zujaus kūrinys „Trance4notes“ sopranui, liaudies dainininkei, chorui, vargonams ir simfoniniam orkestrui. Liaudies dainų tekstais parašytas kūrinys, nors ir gana įdomus, tačiau pasirodė kiek chaotiškas. Jame buvo pilna visko – galingo vargonų gaudesio, pradėjusio kompoziciją, tradicinio orkestro traktavimo, egzotiško mantrų giedojimo (tarp kitko, tas vyriškas balsas, netikėtai įsitraukęs į muzikinį vyksmą, buvo paties kompozitoriaus), trumpų liaudiško dainavimo intarpų ir jų bandymo „suderėti“ su akademiniu jaunosios solistės L. Dambrauskaitės vokalu. Pati idėja gana įdomi – kaip rašyta kūrinio anotacijoje, siekta atspindėti ilgametę daugiatautės Lietuvos istorijos raidą, atsižvelgiant į daugiau nei 99-erius Lietuvos istorijos metus. O ir skambesiu kūrinys smarkiai skyrėsi nuo kitų vakaro programos kompozicijų. Visgi atrodė, kad jame visko šiek tiek per daug – ne visai suvaldyto chaoso jausmas lydėjo iki pat opuso pabaigos. Tokį pojūtį tik sustiprino ne visai sėkmingas V. Povilionienės ir L. Dambrauskaitės „susidainavimas“. Aiškios akademinės manieros partiją derinti su laisvu liaudišku dainavimu nebuvo paprasta, o klausantis atrodė, kad protarpiais abi dainininkės atrodė šiek tiek pasimetusios.

Vakarą užbaigė kitas didžiulės apimties kūrinys – Vaclovo Augustino „Malda už Tėvynę“. Tai taip pat prieš kelerius metus vasario 16 d. iškilmėms filharmonijoje specialiai užsakyta septynių dalių kompozicija, kurioje dera tekstai trimis kalbomis (pirmoji, ketvirtoji ir paskutinė dalys – lietuviškos, antroji ir šeštoji – lotyniškos, o trečioji ir penktoji – angliškos). Tai gana lengvai platesnei publikai suprantamas, nuosaikios muzikinės kalbos kūrinys, kuris apjungia tikėjimo ir tėvynės meilės temas. Nesudėtingos, bet profesionaliai sukomponuotos chorinės kalbos kūrinyje, visgi, bene gražiausios – būtent pirmoji ir paskutinė dalys. Pirmoji „Mano Dieve“ – tai labai paprasta, bažnytinę giesmę primenanti dalis, kurioje didžiulį įspūdį daro nepaprastai gilus ir nuoširdus šv. Augustino „Išpažinimų“ tekstas: „Mano Dieve, dėkui Tau už Tavo dovanas, / Tik Tu pats man jas išsaugok,/ Nes šitaip Tu išsaugosi mane; / Ir tai, ką esi man davęs, ir padaugės, ir patobulės. / Ir pats aš būsiu su Tavim, / Nes ir tai, kad esu, – Tu esi man davęs.“ Kūrinio septintąja dalimi yra tapusi legendinė Juozo Gudavičiaus daina „Kur giria žaliuoja“ Ksavero Sakalausko-Vanagėlio tekstu. Šią legendinę dainą kartu su chorais dainavo ne vienas žiūrovas salėje.

Grįžtant prie šio teksto pradžioje išsakytų minčių, dar kartą norisi pasakyti – koncertas nebuvo prastas, tik labai nuspėjamas ir nieko naujo nepasakantis. Žinoma, atsirastų galinčių pasakyti, kad eksperimentams ir naujienoms galima rasti kitą laiką, kitas vietas, o valstybines šventes reikia švęsti būtent šitaip. Visgi pamąstyti, jog kultūra savaip turi atspindėti besikeičiantį pasaulį, sparčiau žengti koja kojon su dinamiška visuomene, išsivaduoti nuo poreikio save išreikšti „gigantomaniškai“, net ir švenčiant valstybines šventes, būtų galima. Bent kartą, pabandymui.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f