2017-02-22
Matas Mulevičius. GTČ sapnai

Šiemet apdovanoti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija legendinio džiazo trio muzikantai Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas 2017 m. vasario 17 d. surengė išskirtinį koncertą LDK Valdovų rūmuose. Ištikimiausi šių menininkų, įėjusių į pasaulio istoriją, gerbėjai susitikimo scenoje laukė 13 metų (nors trio iširo 1987 metais, vėliau dar buvo surengę keletą koncertų). Apačioje – vieno koncertą stebėjusio žiūrovo įspūdžiai.

***

2017 m. vasario 17 d. 21:13 val. Lietuvos valdovų rūmų kiemelyje adresu Katedros g. 4 vyksta masinė žmonių evakuacija. Tamsiuose mūrų kampuose įtaisytos kolonėles griežtu balsu praneša: „Muziejaus kieme rūkyti negalima. Prašom išeiti“. Tai ženklas ne tik mano kompanijai, bet ir visiems susirinkusiems, kad metas pabusti iš sapno. Ką tik vykusio reiškinio įspūdžius teks aptarti kur nors kitur.

Monotoniškas ir nelygus solinio būgno bumbsėjimas: tyliau, garsiau, stipriau, silpniau... protarpiais, atrodo, visai pro šalį. Jį muša vyras su pakvaišusį profesorių primenančia plaukų ševeliūra. Kitas – susikūprinęs, apsižiojęs du saksofonus, lyg juos ruoštųsi valgyti, šmirinėja po salę su tiubeteika. Trečias – pats paslaptingiausias, nes iš mano sėdėjimo taško matyti tik jo rankų atspindys, krentantis ant fortepijono dangčio. Kas jie tokie? Konferansjė, atidarydamas vakarą, rėžė, jog tai džiazo legendos, kurių pavardes jau galima rasti muzikos istorijos vadovėliuose. Maža to, jie Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, pagaliau pelnytai įvertinti už savo indėlį, puoselėjant lietuviško džiazo tradiciją. Po tokių žodžių atmosfera įkaista iki maksimumo, tad nebežinau ko tikėtis: antrojo mesijo atėjimo ar grėsmingo šešėlio, iš kurio išnirs tik mažas šunelis.

Prisipažinsiu, eidamas į koncertą, specialiai vengiau skaityti visus ta proga parašytus straipsnius. Nenorėjau susidaryti jokių išankstinių įspūdžių, nenorėjau savo tuštybės pripildyti panegirika apie trio, kad ir kokią istorinę reikšmę jie beturėtų. Net savo vinilų kolekcijoje turimo pirmojo opuso „Con anima“ nesinešiau, kad neblaškytų mintis, jog po koncerto turėsiu juos gaudyti parašams. Vakaro metu tetroškau patirti tikrą pojūtį, reflektuojantį su dabartimi, o ne pasižymėti pliusą, kad girdėjau dar vieną skambią pavardę. Juk ne kartą teko klausytis „legendiniu atlikėju“ pristatyto artisto, o namo grįžti dvasiškai apiplėštam, supratus, kad mokėjau tik už dūmų uždangą.

Kas vis dėlto įvyko tą vakarą? Sunku nusakyti, bet pamėginsiu suverti ant smilgos minčių ir žodžių grandinėlę. Visų pirma – atmosfera. Lietuvos valdovų herbai, kabantys palubėse, ir trys žmonės, muzikinius raumenis ir reputaciją užsitarnavę geležinės uždangos laikais. Pilnutėlė menė ir per kitų žmonių galvas sunkiai įžiūrimi pagrindinių vakaro herojų siluetai. Man visada įdomu ne tik girdėti, bet ir matyti, kaip muzikantas groja savo instrumentu, įsijausti į jo rankų judesius, pirštus, kvėpavimą. Supratęs, kad iš esmės galėsiu tik klausytis – nenusiminiau ir mintyse susiradau kitą lokaciją, kuri man atrodė tam puikiai tinkama: senas apleistas sandėlis, kuriame Gediminas Riauba atliko savo freejazz beprotystę, pavadinimu „Vilniaus pokeris“. Vienu metu net susimąsčiau ar Ričardas Gavelis šiai scenai galėjo semtis įkvėpimo būtent iš Ganelino-Tarasovo-Čekasino trio?

Grįžtant prie muzikos, atlikėjai darė tai, ką mokėjo geriausiai – tuo pačiu metu grojo kartu ir atskirai. Kakofonišką instrumentų destrukciją keitė konstruktyvūs dialogai, primenantys gyvos muzikos baro garso takelį. Staiga apimtas keisto nuovargio pasinėriau į savo paauglystės sapnus ir išgyvenau juos iš naujo. Galva su dviem burnomis – viena juokias, kita verkia, o ant kaktos ištatuiruotas eilėraštis, primenantis, jog visi esame nusidėjėliai. Mintimis grįžęs iš mieguistos būsenos suvokiau, jog esu kitokioje salėje. Tik trys žmonės, o atrodė, vienu metu groja visas orkestras. Iš pradžių maniau, jog tai dalinė fonograma, bet klydau. Ganelinas smagiai manipuliavo semplais, Čekasinas įvairiais efektais savo instrumentus transformavo iš akademinių saksofonų į archajiškas birbynes, varlių garsus ir pan., o Tarasovas kaip pasiutęs daužė viską, ką rado po ranka – įtemtą būgnų odą, metalo gabalus, skambalus ir t. t. Atrodė, kad parako trijulė dar turi, o savo novatoriškumu gali nustebinti net ir Vilniaus publiką, garsėjančią išrankumu. Taip ir norėjosi tarti – in your face – bendraamžiams, kurie nebeturi motyvacijos ieškoti naujovių pasaulyje. Tik paklausykit, ką išdarinėja mūsų seneliai!

Klausiau savęs, kokio laiko muziką girdžiu? Ateitis iš praeities ar dabartis ateityje? Tam tikri sintezatoriaus tonai man bylojo, jog tai galėtų būti 1986, nes prisiminiau Frank Zappa „Jazz from hell“, kiti gi buvo visai šalia – 2008, kai su draugais garaže įrengtoje studijoje paįvairindami savo repo freestailus su kompiuteriu kūrėm beprotiškas garsų mišraines. Būtent šis prisiminimas man leido mintyse pasakyti: „Ei, aš irgi esu kažką panašaus grojęs!“ Užliejo nepakartojamas bendrystės jausmas. Šalia sėdinti mergina taip pat užsimerkusi gaudė kažkokias kosmines muzikos bangas. Ar tokie dalykai galėtų dėtis eiliniame koncerte?

Net už didžiausius pinigus, skiriamus įvaizdžio formavimui, nesukursi tokio jausmo, kuris sklinda iš genijų. Tad be jokios sąžinės graužaties galiu konstatuoti, jog keliais centimetrais plačiau pravėriau akiračio langines, dar vienu žingsneliu priartėdamas prie didžiosios žmonijos paslapties, kurią vadinu muzika.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f