2017-03-02
Rasa Murauskaitė. „Muzikologiška“, bet ne viską prisiminusi
Vilniaus knygų mugės Muzikos salė 2017. Foto: D. Čėpla. Šaltinis: www.facebook.com/muzikossale

Įspūdis iš Vilniaus knygų mugės Muzikos salės

Pastaraisiais metais tradicinė Vilniaus knygų mugė tapo kone socialiniu reiškiniu – tokios žmonių masės, kokioje buvo galima tikrąja žodžio prasme „įstrigti“, sulaukiama labai retai. Sunku būtų įvardyti tikslias šio visuomenės „išprotėjimo“ dėl mugės priežastis, tačiau žinant, kad prieš kelerius metus atsiradusi Muzikos salė visuomet tampa viena populiariausių mugės erdvių, galima spręsti, jog ji taip pat smarkiai prisidėjo prie prarastos galimybės rasti vietą automobiliui šalia „Litexpo“ parodų rūmų.

Tačiau šiais metais Muzikos salė buvo kitokia. Turbūt daugelį nuvylė tai, jog klausytis gyvų atlikėjų pasirodymų nebuvo galimybės – dėl remonto darbų Muzikos salė „prisišliejo“ šalia kitų ir sumažėjusi erdvė lėmė, jog koncertus pakeitė pokalbiai ir albumų pristatymai. Juokais galima sakyti, kad Muzikos salė šįkart buvo labai „muzikologiška“, kadangi daugiau kalbėjomės, nei klausėmės realios muzikos.

Visgi nors gyvos muzikos patirties Muzikos salėje ir trūko, tačiau iš nuolatos ten zujančio milžiniško žmonių srauto buvo galima spręsti, jog ši erdvė išliko išskirtiniu traukos objektu. Visų pirma, melomanus traukė galimybė įsigyti muzikos įrašų ar gyvai pabendrauti su salėje įsikūrusiais menininkais. Pasiūla akivaizdžiai atspindėjo madas – mugės metu vinilinių plokštelių pardavėjai galvas buvo pakėlę gerokai aukščiau nei kompaktinių plokštelių. Tai, kad nostalgiška tendencija klausytis „šilto vinilinio skambesio“ labai gaji Lietuvos muzikinėje padangėje, buvo galima spręsti ir iš to, kad bene pusė Muzikos salės dalyvių pristatinėjo ne albumus, o būtent vinilines plokšteles.

Kalbant apie pačią programą, verta pastebėti, jog akademinės muzikos turinys Muzikos salėje sudarė labai nedidelę dalį – albumus pristatė, su diskusijų moderatoriais kalbėjosi daugybė įvairių stilių šalies atlikėjų, tačiau klasikinei ar šiuolaikinei akademinei muzikai daug vietos šiame kontekste neatsirado (o gal ir ji pati į tai nesiveržė?).

Konkrečiausiai į akademinį lauką taikėsi diskusija „Ar nužudyta klasikinė muzika?“, kurioje probleminę temą bandė svarstyti Giedrius Kuprevičius, Marius Šinkūnas ir Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Iš akademinio lauko atėję kompozitoriai Teisutis Makačinas ir Laimis Vilkončius Muzikos salėje rodė kitokį savo kūrybos veidą – disco! Neseniai perleista T. Makačino vinilinė plokštelė „Disko muzika“, kurios dainas L. Vilkončius aranžavo, pastaruoju metu sulaukė nemenko visuomenės susidomėjimo kaip labai įdomus ano laiko lengvosios muzikos eksperimentas. Novatoriškas jos skambesys, girdimas profesionalumas ir eksperimentiškumo dvasia joje – išties įdomus muzikinis reiškinys, nors ir netaikantis į šiuolaikinę akademinę muziką. Ne operų arijų pristatyti į Muzikos salę atvyko ir Merūnas Vitulskis. Neretai tarp pop ir operos scenos balansuojantis atlikėjas čia pristatė platesnėms masėms skirtą programą „Muzika – Lietuvai“. Savotiškas crossover'is – tai įdomieji „Sheep Got Waxed“, mugėje pristatę užsienyje įrašytą vinilinę plokštelę „Pushy“. Daugybę stilių savo muzikoje derinanti, akademinį išsilavinimą turinti kompanija savo muzikoje maišo įvairiausius stilius, o rezultatas – labai įdomi, profesionali ir naujas idėjas inspiruojanti muzika.

Nesiveliant į platesnes diskusijas apie šiuolaikinės akademinės muzikos „tylą“, šių metų Muzikos salės programoje buvo siūloma geriau susipažinti su gausybės puikių muzikantų naujausiais darbais, o tai rodė, jog lietuviškos lengvosios muzikos scenoje netrūksta įdomių, konceptualių projektų, o ir „atgimimų“. Savo ekskursą iš teatro į muzikinę sceną – pirmąjį albumą „Toks“ – pristatė žymus aktorius Rolandas Kazlas, dar prieš mugės pradžią kalbėjęs, jog šis albumas gimė susikaupus dideliam kiekiui tekstų, kuriuos, bendradarbiaujant su profesionaliais muzikais, pasisekė įkūnyti muzikoje. Paskutinę mugės dieną vinilinę plokštelę „Paradas“ (prisimenant Erico Satie baletą, panašu, jog parado tema puikiai tinka eksperimentams) pristatė bene tris dešimtmečius lietuviškos muzikos scenoje esantys ir iki šiol nepraradę noro ironiškai eksperimentuoti „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“. Tą pačią dieną su savo naujausiu darbu supažindino ir sparčiai populiarėjanti grupė „The Station“, suburta maestro Donato Katkaus sūnaus Mykolo Katkaus. Kompanija pristatė savo debiutinį darbą (be kita ko, taip pat labai konceptualų) „Išsišakojančių takelių miestas“. Sugrįžimą pristatymu Muzikos salėje pažymėjo ir neseniai apie atsikūrimą paskelbusi grupė „Saulės laikrodis“. Beje, įdomus faktas – 1982 m. ši grupė buvo tapusi Lietuvos valstybinės filharmonijos kamerinio roko grupe. Tiesa, neilgam.

Reziumuojant  – panašu, jog šiųmetė muzikos salė, kurioje apie muziką buvo daugiau kalbama nei jos klausomasi, galėjo įsiteikti bene kiekvienam muzikiniam skoniui, išskyrus tą, kuris labiausiai žavisi Mozartu, Schubertu, Čiurlioniu ar Mažuliu. Profesionaliosios muzikos scenai, deja, čia atstovauta minimaliai. Galbūt tai akademinei muzikai visiškai netinkama erdvė? Gal nepasiteisino nedideli bandymai ankstesniais metais? O gal tiesiog praleista galimybė išeiti į platesnę masę ir parodyti, kad tai galėtų būti įdomu labai įvairiems žmonėms? Neabejoju, kad tarp milžiniškų žiūrovų srautų, aplankiusių šiųmetę Vilniaus knygų mugę ir neabejotinai užklydusių į Muzikos salę, tikrai būtų buvę tų, kurie iš naujo atrastų klasikinės muzikos žavesį ar susidomėtų naujausiais šiuolaikinių kompozitorių eksperimentais. Na, o šiųmetės Muzikos salės kontekste diskusijos „Ar nužudyta klasikinė muzika?“ pavadinimas atrodo net per daug aktualus.

Lietuvos muzikos antena


http://www.mic.lthttp://www.srtfondas.lt/http://www.latga.lthttp://www.bernardinai.lthttp://www.muzikusajunga.lthttp://www.koncertusale.lt
f